Lošimų poveikio tyrimai Lietuvoje

Psichologo Gedimino Navaičio nuomone , visapusiškai įvertinti Lietuvoje organizuojamų azartinių lošimų psichologinį ir socialinį poveikį yra sunku, nes nėra vykdomi patikimi tyrimai, susiję su Lietuvos gyventojų lošimo įpročiais, probleminiu lošimu ir nuostatomis dėl azartinių lošimų.

„Mūsų valstybė nesugeba įvertinti galimų problemų realaus masto, nes trūksta metodologiškai patikimų tyrimų, todėl yra vadovaujamasi tik paviršutiniškais duomenimis. Pavyzdžiui, šiai dienai Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre, administruojamame Lošimų priežiūros tarnybos, yra apie 18 tūkstančių žmonių. Tačiau į tokį atsiribojusį asmenį reikia žvelgti ne kaip į kažkokį prasilošėlį, bet kaip į žmogų, kuris savo azartą valdo pakankamai gerai, t. y. pajutęs, kad ji gali peržengti ribą, žmogus suranda saugiklį ir nuo tokios veiklos atsiriboja“, – sako G. Navaitis.

Verta paminėti, kad šis registras nekaupia duomenų, kurios rūšies lošimai paskatino piliečius teikti atitinkamus prašymus, taip pat nėra duomenų apie prašymus parašiusių asmenų medicininę ir socialinę būklę, t. y. jų būsena nėra patvirtinta jokia patikima diagnoze. Todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad registre yra probleminiai lošėjai, ar juo labiau – turintys priklausomybę.

Kaip rašoma Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos (NLŽVA) išleistoje Lietuvos lošimų rinkos apžvalgoje „Žalioji knyga 2021“, nors egzistuoja keletas LPT užsakymu įgyvendintų tyrimų, jų rezultatai atspindi tik tam tikrus su lošimų įpročiais susijusius aspektus. LPT neatlieka tyrimų pagal tarptautiškai pripažintas metodikas, kas leistų palyginti Lietuvos būklę su kitose valstybėse atliktų analogiškų tyrimų rezultatais.

Kaip teigiama apžvalgoje, vienintelį ir tarptautinę praktiką atitinkantį probleminių lošimų paplitimo tyrimą „Azartinių lošimų paplitimas Lietuvoje ir jų poveikis socialinei gerovei“ 2017 m. atliko MRU mokslininkai ir visuomenės nuomonių tyrimų bendrovės „Vilmorus“ specialistai. Pagrindinės šio tyrimo išvados:

• Pagrindiniai faktai, kuriais remiantis turėtų būti analizuojama azartinių lošimų situacija, jų poveikis socialinei gerovei yra lošimų aprėptis ir skirtingo lygio priklausomybės nuo visų rūšių azartinių lošimų paplitimas.

• Reprezentatyvi, atitinkanti Lietuvos gyventojų pasiskirstymą pagal daugelį demografinių ir socialinių savybių, apklausa parodė, kad azartiniai lošimai Lietuvoje yra masinis laisvalaikio leidimo būdas.

• Didžioji dalis respondentų lošė azartinius lošimus, lažinosi ar pirko loterijos bilietus dėl galimybės laimėti pinigų arba savo malonumui. Apie šeštadalis azartinius lošimus sieja su poreikiu būti tarp kitų žmonių, siekiu įveikti įtampą. Dešimtadaliui azartiniai lošimai tai varžymosi su kitais, noro padaryti įspūdį išraiška.

• Taikant DSM ir PGSI metodikas, išskirta galimai probleminių lošėjų grupė, kuriai gali būti priskirta 2,3–2,5 proc. respondentų. Daugeliu atveju tai bus 30–39 m. amžiaus, nesusituokę, turintys aukštesnes pajamas vyrai.

• Negausi respondentų, turėjusių problemų dėl azartinių lošimų ar lažybų grupė siekė gauti pagalbą. Dažniausiai respondentai, turintys problemų dėl azartinių lošimų, lažybų, pagalbos ieško artimųjų rate: kreipiasi į šeimos narius, kiek rečiau į draugus. Labai retai – į socialinį darbuotoją, profesionalų sveikatos specialistą, savipagalbos grupę.

• Tyrimų duomenų gretinimas su analogiškų tyrimų, atliktų Jungtinėje Karalystėje duomenimis, rodo, kad tapatus yra bendras Lietuvos ir Jungtinės Karalystės respondentų, dalyvavusių azartiniuose lošimuose, kiekis. Pagal nors vieną DSM kriterijų, respondentų skaičius Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje yra tapatus. Galimai probleminių lošėjų skaičius abiejose šalyse santykinai nedidelis ir taip pat gali būti tapatus: Jungtinėje Karalystėje – 0,5 proc., Lietuvoje – 0,6 proc. Šie duomenys leidžia konstatuoti, kad azartinių lošimų, lažybų ir loterijų valstybinis reguliavimas ir lošimų organizatorių vykdoma savireguliacija Lietuvoje pakankamai veiksmingas.

G. Navaičio teigimu, apibendrinus šio tyrimo duomenis, galima daryti išvadą, kad didžioji dauguma respondentų problemų dėl lošimų neturėjo.

„Matome, kad situacija toli gražu nėra tokia labai bloga, kaip kartais yra bandome „piešti“ visuomenei. Tačiau aiškesniam vaizdui susidaryti, būtini reguliarūs tyrimai, į juos įtraukiant skirtingas lošėjų grupes, kitas suinteresuotąsias grupes: lošėjų artimuosius, nusikalstamumo stebėsenos specialistus, lošimų rinkos dalyvius ir panašiai“, – sako profesorius. Kita vertus, yra ir neraminančių tendencijų – ypač sparti neriboto statymo nuotolinių lošimų plėtra, kurios pasekmės nežada nieko gero.

Sveikatos įstaigų paslaugų poreikis priklausomybes turintiems asmenims

Valstybinės ligonių kasos informacija apie asmenims 2015–2019 m. užfiksuotas su lošimais susijusių priklausomybių diagnozes patvirtina, jog Lošimų priežiūros tarnybos viešai eskaluojamas probleminio lošimo augimas nėra patvirtinamas faktiniais sveikatos apsaugos sistemos duomenimis. Tačiau neobjektyviais duomenimis labai dažnai grindžiami neadekvatūs teisėkūros sprendimai, kurie dar labiau išbalansuoja rinką.

„Lietuvoje per metus yra gydomi 50-60 žmonių, kuriems yra nustatoma priklausomybė nuo lošimų, o specialios priklausomybės diagnozės F63.0 ir Z72.6 gali būti skirtos tam pačiam asmeniui.

Gydant šias ligas apskaitomos pirminio lygio konsultacijos, antrinio lygio specialistų konsultacijos, stacionarinio gydymo paslaugos kai diagnozė nurodoma kaip pagrindinė ir kai diagnozė nurodoma kaip gretutinė. Pagal VLK duomenis 2015 metais tokiam gydymui iš viso išleista 45445 eurų, 2016 m. – 33031 eur., 2017 m. – 41647 eur., 2018 m. – 50327 eur., 2019 m. – 50528 eur. 2020 m. (per 1-9 mėn.) – 16092 eur. Šių duomenų interpretacijai gali būti svarbu, kad stacionariniam gydymui kai pagrindinė diagnozė nurodyta kaip patologinis potraukis azartiniams lošimams (F63.0) arba azartiniai lošimai ir lažybos (Z72.6) 2015 m. išleista 452 eurai; 2016, 2017 ir 2020 m. 0 eurų, 2018 m. – 1135 eur., 2019 m. – 4739 eurų.

Pagal LR Sveikatos apsaugos ministerijos ligų klasifikaciją reta liga apibrėžiama kaip liga, kuria serga ne daugiau kaip 5 iš 10 tūkst. žmonių. Vadovaujantis šiuo apibrėžimu priklausomybę nuo azartinių lošimų reikėtų vertinti kaip itin retą ligą“– sako G. Navaitis.

Tai konstatuota ir NLŽVA apžvalgoje, kurioje pabrėžiama, kad LPT registras nekoreliuoja su Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės lošimų komisijos fiksuotu realiu gydymą gavusiu asmenų skaičiumi. Tokie duomenų neatitikimai reikalauja esminės sistemos pertvarkos, kuri teiktų tikrus duomenis apie lošimų problemų mastą ir priežastis. Tokiais duomenimis vadovaujantis galima būtų daryti adekvačius reguliacinius sprendimus dėl konkrečių lošimų rūšių prieinamumo mažinimo ir kitus progresyvaus „parametrinio modelio“ reguliacinius sprendimus.

Pasak G. Navaičio, labai svarbu suprasti ir tai, kad kone visiems žmonėms, kurie yra gydomi nuo priklausomybės lošimams, ši liga yra gretutinė. Tai reiškia, kad tokiems pacientams yra diagnozuoti ir kiti psichiniai sutrikimai: neurozė, depresija, narkomanija ir pan. Būtent šis pastebėjimas apie gretutinę diagnozę yra ypatingai svarbus, nes jis leidžia į visą probleminę situaciją pažvelgti kitu kampu.

„Minėtame tyrime respondentams buvo užduoti gana paprasti klausimai:„Ar per pastarąsias 7 dienas išleidote pinigų lošimui?“; „Ar rūkėte?“; „Ar vartotoje alkoholį?;

Gauti duomenys gali būti interpretuojami gana paprastai. Pirmajai respondentų grupei (neleidę pinigų azartui) priklauso apie 2/3 respondentų, antrajai (leidę pinigus azartui) – apie 1/3 respondentų. Atitinkamai rūkančių tabaką ir vartojančių alkoholinius gėrimus, jei minėtos priklausomybės nesudarytų visumos, šiose grupėse turėtų būti analogiška dalis.

Tyrimo duomenys rodo kitokį priklausomybių pasiskirstymą. Leidusių pinigus azartui grupėje rūkančių ir nerūkančių santykis 1:1,87, neleidusių – 1:3,1; leidusių pinigus azartui grupėje vartojančių ir nevartojančių alkoholinius gėrimus 1:1,7, neleidusių – 1:2. Skirtumai statistiškai reikšmingi. Taigi galime daryti išvadą, kad lošiantys azartinius lošimus rūko tabaką ir vartoja alkoholinius gėrimus dažniau nei nelošiantys. Taigi derėtų kalbėti apie priklausomą asmenybės tipą ir organizuojant azarto priklausomybės prevenciją atsižvelgti į tai, kad daugeliu atveju būtina pagalba įveikiant i ne vien priklausomybę nuo azarto, bet ir kitas priklausomybes“ – teigia G. Navaitis.

Skaitytojams profesorius pateikia testą, kuris gali padėti i suvokti galimą priklausomybę nuo lošimų.

• Jūs grįžote atsilošti pinigų, kuriuos praradote?
• Jūs galvojote apie lošimus (prisimindami praeities patirtį, planuodami būsimus lošimus arba tai, kaip gauti pinigų lošimams)?
• Jums reikėjo vis daugiau pinigų lošti, kad pasiektumėte tą patį azartą?
• Jūs jautėte negatyvius jausmus (pvz., nerimą, irzlumą), kai norėjote nustoti lošti?
• Jūs lošėte tam, kad pabėgtumėte nuo problemų (pvz., kai jautėtės prislėgtas, neramus)?
• Jūs melavote, siekdami nuslėpti savo lošimą?
• Jūs nesėkmingai bandėte riboti savo lošimus, nustoti lošti?
• Jūs nusižengėte, kad finansuotumėte savo lošimus ar sumokėtumėte lošimų skolas?
• Jūs galėjote prarasti ar praradote svarbius ryšius, darbą, mokymosi ar darbo galimybę dėl lošimo?
• Jūs kitų žmonių prašėte pinigų, susiklosčius blogai finansinei situacijai dėl lošimų?

„Jei į tris ir daugiau iš šių klausimų atsakėte „taip“, reikėtų ieškoti pagalbos, kreiptis į gydytojus ar psichologus. Jei teigiamai atsakėte į 1 ar 2 klausimus – tai pavojaus ženklas, kad galbūt turite priklausomybę. Paprastai kalbant, jei lošimai žmonėms kelia vien tik teigiamas emocijas – viskas su tuo yra gerai, tačiau jei yra jaučiami bent menkiausi nemalonūs išgyvenimai – artėjama link priklausomybės“, – teigia G. Navaitis.

Informacija parengta pagal Lietuvos lošimų rinkos apžvalgos „Žalioji knyga 2021“ medžiagą. Straipsnis yra Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos bei kalbinto pašnekovonuomonė.