Dabartinėje sistemoje įžvelgia trūkumų
Pagal Atliekų tvarkymo įstatymą savivaldybės privalo užtikrinti, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslauga būtų visuotinė, geros kokybės, prieinama (įperkama) ir atitiktų aplinkosaugos, techninius-ekonominius ir visuomenės sveikatos saugos reikalavimus. Vykdydamos šią funkciją, savivaldybės rengia ir tvirtina atliekų tvarkymo planus, vietos taisykles, apmokestinimo už paslaugą tvarkas, parenka tvarkytojus paslaugai teikti ir atliekoms pagal nustatytus reikalavimus tvarkyti.
Komunalinių atliekų tvarkymo paslauga yra vienintelė viešoji paslauga, kurios kainodaros nereguliuoja valstybė. Siekiant užtikrinti sąnaudų skaidrumą ir išvengti perteklinių investicijų, komunalinių atliekų tvarkymo srityje įvedamas valstybinis kainodaros reguliavimas.
„Kainas reguliuoja arba rinka, arba reguliatorius. Vystantis regioninėms atliekų tvarkymo sistemoms ir griežtėjant reikalavimams, atliekų tvarkymo regioninių atliekų tvarkymo centrų valdomoje atliekų tvarkymo infrastruktūroje sąnaudos stipriai išaugo, todėl pačiose savivaldybėse pradėjo silpnėti pasitikėjimas regioninėmis sistemomis, o ministerija sulaukdavo nemažai skundų ar užklausų, kuriomis būdavo kvestionuojamas rinkliavos dydis. Matydami tiek savivaldos norą turėti arbitrą, kuris užsiimtų kainodaros priežiūra, tiek ir viešojo intereso lūkestį, kad kaštai būtų paskaičiuojami tikrai skaidriai ir objektyviai, buvo imtasi Atliekų tvarkymo įstatymo pataisų“, – pasakoja AM viceministrė Raminta Radavičienė.
Seimui priėmus Atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimus, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) buvo įpareigota nustatyti regionines komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainas ir prižiūrėti, kaip jos taikomos. Tačiau kaip pastebi AM viceministrė, VERT reguliuos ir tikrins ne pačią gyventojų mokamą įmoką, kuri ir toliau išliks savivaldos teise, o regioninę kainą, t. y. tas sąnaudas, kurios yra patiriamos atliekas tvarkant regioniniu principu – tuose įrenginiuose, kuriuos valdo ir eksploatuoja regioniniai atliekų tvarkymo centrai.
Pokyčiai numatomi ir atliekų deginimo kainodaros klausimais. Praėjusiais metais padidinus sąvartyno mokestį, regionuose kilo nuogąstavimas, kad tai leis dirbtinai sukelti atliekų deginimo kainas, finansinę naštą perkeliant ant gyventojų pečių. Siekiant skaidrumo ir atliekų deginimo kainodaroje, VERT įpareigota tvirtinti ne tik regioninę komunalinių atliekų tvarkymo reguliuojamąją kainą, bet ir jų deginimo 1 tonos viršutinę įkainio ribą. „Įstatyme numatyta, kad bus reguliuojama netinkamų perdirbti ar kitaip panaudoti komunalinių atliekų deginimo 1 tonos įkainio viršutinė riba. Tai atvers duris sveikai konkurencijai, nes jėgainės sandorius galės sudarinėti už mažesnę kainą, tačiau negalės viršyti reguliatoriaus nustatytos viršutinės ribos“, – teigia R. Radavičienė.
Nemažai diskusijų sukėlė sprendimas į naująjį kainodaros reguliavimo modelį neįtraukti atliekų surinkimo ir išvežimo reguliavimo. Anot R. Radavičienės, šis sprendimas buvo priimtas racionaliai atsižvelgiant į tai, kas visoje sistemoje generuoja didžiausias kainos dedamąsias. Be to, dalyje savivaldybių paslaugos yra perkamos rinkoje konkurso būdu, todėl kainą padiktuoja tarpusavyje besivaržantys rinkos dalyviai. Kitoje dalyje, atliekų surinkimas ir vežimas vykdomas vidaus sandoriu būdu, kuris taip pat yra reglamentuotas.
Skatins žiedinės ekonomikos principų įgyvendinimą
Reguliuodama kainas, VERT vertins regioninių atliekų tvarkymo centrų planuojamas investicijas. Tai, pasak R. Radavičienės, suteiks papildomų įrankių užtikrinant veiksmingesnį komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų procesą. Per kainodaros reguliavimą ir principus bus siekiama akcentuoti veiklas, kurios skatina atliekas tvarkyti aukštesnį prioritetą turinčiu tvarkymo būdu.
„Orientuosimės į pakartotinį naudojimą, o ateityje neatsisakome ir su kitomis valstybės institucijomis aptartos idėjos sąvartyno mokestį inkorporuoti į patį kainodaros reguliavimo modelį, nes sąvartyno mokestis turi tiesiogiai koreliuoti su perdirbimo kaštais, bet tuo pačiu kartu su sąvartyno vartų mokesčiu nebūti pigesnis už atliekų deginimą, – teigia pašnekovė. – Jeigu šalinti atliekas finansiškai bus naudinga, šis būdas ir toliau vilios, tad iš esmės niekas nepasikeis. Todėl kainodaros atžvilgiu brangiausiai turi atsieiti atliekų šalinimas sąvartynuose, tuomet deginimas ir galiausiai perdirbimas.“
Kainodaros reguliavimo modelyje įvedus tam tikrus koeficientus, būtų galima operatyviai reaguoti į rinkos pasikeitimus. Tai ateityje leistų kurti teisingą atliekų tvarkymo sistemą, skatinti žiedinės ekonomikos įgyvendinimo principus ir neapsiriboti pigiausiomis alternatyvomis bei nepažangiais tvarkymo būdais. Įstatymą įgyvendinantieji teisės aktai turėtų būti parengti iki šių metų lapkričio, o iki 2023 m. kovo regioniniai atliekų tvarkymo centrai ir kogeneracinės jėgainės turės parengti pirmuosius regioninių kainų ir atliekų deginimo paslaugų įkainių projektus.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.