„Išrūšiuotomis atliekamos vadinamos tos, kurios keliauja tiesiai į joms skirtus plastiko, metalo, popieriaus ir stiklo konteinerius. Nerūšiuotomis atliekomis vadiname visas komunalines atliekas, kurios patenka į bendrus mišrių atliekų konteinerius. Nors tokios atliekos kol kas sudaro didžiąją dalį visų gyventojų išmetamų atliekų, matomos tendencijos džiugina – ne itin sparčiai, tačiau išmetamų bendrųjų mišriųjų atliekų kiekis mažėja. Mūsų turimais duomenimis, 2019 m. vilniečiai iš viso komunalinių atliekų srauto išrūšiavo 15 proc. atliekų, o 2021 metais – jau 20 proc.“, – pasakoja Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) direktorius Tomas Vaitkevičius.
Atliekų kelionė
Visoje Lietuvoje surinktos mišrios komunalinės atliekos keliauja į mechaninio apdorojimo įrenginius, kuriuose yra atskiriamos, rūšiuojamos ir apdorojamos. Iš gautos biologinės atliekų masės gaminama energija, dalis atliekų keliauja pakartotiniam panaudojimui ir (ar) tolimesniam perdirbimui. Taigi surinktos atliekos panaudojamos prasmingai. Tačiau ne visas atliekas įmanoma tinkamai atskirti, išrūšiuoti ir apdoroti, tad vienintelis joms likęs kelias – tiesiai į sąvartynus. Tokios atliekos sudaro maždaug 20 proc. bendro mišrių komunalinių atliekų srauto. Jei skaičius neatrodo bauginantis, pabandykite paversti jį tonomis: štai Kazokiškių regioniniame sąvartyne – viename iš vienuolikos veikiančių mūsų šalyje – kasdien nugula maždaug 200 tonų atliekų, kurių neįmanoma pakartotinai panaudoti. Jų kiekis galėtų būti kur kas mažesnis, jei atliekas tiesiog tinkamai išrūšiuotume.
Visi tarsi suprantame, kad į bendrųjų atliekų konteinerius pilti pavojingų cheminių medžiagų nevalia, tačiau apie čia metamus maisto produktus nesusimąstome. Kas gi nutiks, jei išmesite banano žievę ar vakarienei valgytos silkės likučius? Pūdamos maisto atliekos užteršia konteineryje esančias perdirbimui tinkamas atliekas, tad prarandame mišriose komunalinėse atliekose esančias antrines žaliavas. Pakanka įmesti į mišrių atliekų šiukšliadėžę indelį su aliejumi ir visos konteinerio atliekos amžiams keliaus į sąvartyną, nes jų tiesiog nepavyks perdirbti ar panaudoti antrą kartą.
Gyventojų išrūšiuotos atliekos keliauja tiesiai į perrūšiavimo centrus. Plastikas, metalas ar popierius gali būti skirtingų tipų, o kiekvienam jų perdirbti yra naudojama skirtinga technologija, todėl gyventojų išrūšiuotos atliekos turi būti dar kartą atidžiai perrinktos ir suskirstytos pagal rūšis. Tinkamai perrinkti ir pakartotinai panaudoti atliekas, kurias gyventojai jau išrūšiavo, kur kas paprasčiau nei tas, kurios pateko į mišrių atliekų srautą.
„Atskirti metalą ir vėliau jį perdirbti nėra labai sudėtinga, tačiau kitų atliekų atskyrimas ir pakartotinis panaudojimas kelia nemažai iššūkių. Pavyzdžiui, kartono ir popieriaus mišrių komunalinių atliekų konteineriuose randama maždaug 10 proc., o šių medžiagų perdirbimas tampa praktiškai neįmanomu, nes jos užteršiamos maisto atliekomis ir, paprastai tariant, tampa niekam tikusia koše. Tuo tarpu gyventojų išrūšiuoto kartono ir popieriaus perdirbimas gali siekti iki 100 proc.“, – paaiškina T. Vaitkevičius.
Einame teisingu keliu
Nors atliekų rūšiavimas Lietuvoje kelia nemažai iššūkių, anot pašnekovo, jau galima matyti ir pozityvius pokyčius. Gyventojai ne tik aktyviau rūšiuoja, bet ir domisi teisingo atliekų rūšiavimo principais, geriau supranta esmines rūšiavimo taisykles. Teigiamų rezultatų per pastaruosius metus Lietuvai pavyko pasiekti ir rūšiavimui neskirtų atliekų srityje. Tai puikiai iliustruoja didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių užimtumas.
„Žmonės ne tik dažniau rūšiuoja buitines atliekas, bet ir aktyviau naudojasi didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėmis, į kurias turi būti vežami nereikalingi baldai, buitinė technika, statybų atliekos, padangos ar buityje susidarančios pavojingos atliekos. Pavyzdžiui, Vilniaus regione į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles atvežama nuo 30 iki 40 proc. daugiau atliekų kiekvienais metais, o tai reiškia mažiau šiukšlių pamiškėse, pakelėse ar vandens telkiniuose. Todėl galime konstatuoti faktą, kad rūšiavimo įpročiai ir žmonių sąmoningumas didėja“, – sako T. Vaitkevičius.
Didžiausia problema – neatsakingas vartojimas
Siekiant kurti švaresnę ir gražesnę aplinką sau patiems bei ateities kartoms, galvoti turime ne tik apie atliekų rūšiavimą, bet ir jų kiekius. T. Vaitkevičius pastebi, kad nesaikingas vartotojiškumas – kirtis tvarumui, ypatingai maisto atliekų srityje. Biologiškai skaidžios atliekos, tarp kurių patenka ir maistas, sudaro apie 20 proc. viso mišraus komunalinių atliekų srauto.
„Turime suprasti, kad neatsakingas vartojimas yra viena iš esminių problemos priežasčių. Ekonomika auga, perkamoji galia didėja ir tai akivaizdžiai matoma žvelgiant į atliekų srautus. Gyventojai kol kas gana atsainiai žiūri į išmetamo maisto problemą. Skaičiuojama, kad per metus vienas Lietuvos gyventojas išmeta nuo 40 iki 100 kg maisto atliekų, iš kurių 6 kg yra visiškai tinkamo vartojimui maisto. Tai – ne tik finansinis nuostolis patiems gyventojams, bet ir žala gamtai, nes maisto pramonė daro įtaką klimatui: maisto gamyba, apdorojimas, pakavimas ir transportavimas palieka didžiulį ekologinį pėdsaką“, – pastebi „VAATC“ direktorius.
Tam, kad į sąvartynus keliaujančių atliekų kiekiai mažėtų, svarbu vadovautis ir antrinio panaudojimo bei žiedinės ekonomikos principais. Kaip pavyzdį pašnekovas pateikia jau trečius metus Lietuvoje veikiančias dalinimosi daiktais stoteles „Dėk'ui“.
„Prieš išmetant nereikalingą daiktą vertėtų susimąstyti – jis nebereikalingas tik jums, ar apskritai niekam? Pakartotinis daiktų naudojimas ir dalinimasis yra vienas iš svarbiausių žingsnių tvarumo link. Susimąstyti reikėtų ir apie sugedusius ar sulūžusius daiktus, buities prietaisus. Išsitraukti piniginę ir nusipirkti naują daiktą kai kuriais atvejais galbūt paprasčiau, tačiau ar tvaru? Ties šiais aspektais dar turime padirbėti iš peties“, – tikina T. Vaitkevičius.
Projektas inicijuojamas Aplinkos ministerijos ir finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.
Užsakymo nr.: PT_89217173