Ta dviejų raidžių samplaika, beje, vadinama dviraidžiu. Tai nedalomas kalbos vienetas, todėl rašydami vardo inicialą, pavyzdžiui, Džakomo Pučinio, turime rašyti ne D. Pučinis, o Dž. Pučinis, Chaimo Frenkelio – Ch. Frenkelis.
O žinote, kad apytikslį kiekį nusakantis (su prielinksniu apie) ir žodynuose pasikartojančiai žodžio daliai žymėti vartojamas ženklas ~ vadinamas tilde? (Prašom nepainioti su ta kepurėle, kuri pavyzdyje ~ẽna puošia e, – riestiniu kirčio ženklu.)
O kam reikalingas ženklas #? Kada žymima ©, ®, o kada TM? Ką enciklopedijose ir žodynuose reiškia ∆?
Visa tai ir daug daug kitų susikalbėjimo dalykų – ne tik žodžių, bet ir jausmaženklių rašybą, netgi tarpus tarp žodžių, skaitmenų ir ženklų, – apibrėžia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) narės, Lietuvių kalbos instituto (LKI) vyresniosios mokslo darbuotojos, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentės dr. Rasuolės Vladarskienės ir LKI vyresniosios darbuotojos dr. Palmiros Zemlevičiūtės parengtas atnaujintų rašybos taisyklių rinkinys „Lietuvių kalbos rašyba. Taisyklės, komentarai. Patarimai", kaip tik šiuo metu VLKK laukiantis galutinio patvirtinimo.
Imkime ir apžvelkime, kas liko, yra papildyta ar pridėta atnaujintose rašybos taisyklėse, tik pirmiausia žvilgtelėkime į kalbrodėlį – atlikime šį mažą rašybos testą. Visi jo atsakymai, žinoma, glūdi straipsnyje.
Rašybos konstantos
Kad ir kokios diskusijos būtų virusios visuomenėje, ir toliau išlieka nosinės balsės šaknyje. Kaip ir anksčiau, išlaikome istorinę rašybą tokiuose žodžiuose kaip ąžuolas, drąsa, grąža, kąsnis, sąlyga, sąsiuvinis, žąsis... Ir nededame šaknies balsių kaita nepagrįstų nosinių vidury žodžių, tokių kaip pažastis, priežastis, graso, įgrysta ir pan.
Sangrąžos dalelytė -si taip pat nekeičia nusistovėjusių kaitymo taisyklių: rašome šiuo kreipimusi, bet šių kreipimųsi; juoktųsi, mokytųsi, praustųsi, rengtųsi (plg. (iš)juoktų, mokytų, praustų, rengtų).
Lieka galioti ir būsimojo laiko trečiojo asmens daryba iš dviskiemenės bendraties, kurios pirmasis skiemuo baigiasi balse (t. y. yra atviras), o antrasis yra -yti, -(i)ūti, – ir toliau tokiu atveju rašome i arba u: gis (nors gy-ti), ris (nors ry-ti), džius (nors džiū-ti), tačiau pūs (nes pūs-ti), rūgs (nes rūg-ti), lygs (nes lyg-ti), liks (nes lik-ti).
Veiksmažodinių daiktavardžių su priesagomis -yba, -ena, -ėsiai daryba taip pat nesikeičia: dūryba (nes dūrė), kūryba (nes kūrė), mityba (nes mito), skyryba (nes skyrė); dužena (nes dužo), griuvena (nes griuvo), griuvėsiai (nes griuvo), lūženos (nes lūžo), džiūvėsis (nes džiūvo), svilėsiai (nes svilo).
Ir toliau lieka tebesu (ne tebeesu), nesu (ne neesu), neina (ne neeina), nėjo (ne neėjo), bet beeinąs, teeina, teesie ir kt. Taip pat teberašome jųdviejų, kai turime omenyje jų, ir judviejų, kai norime pasakyti jūsų.
Išlieka ir j prieš lietuviškas priesagas -inis, -inė, -iškas, -iška, -uoti ir kt., pavyzdžiui: archajinis, herojinis, stojiškas, varijuoti ir pan.
Tai – vos keletas bent jau kol kas nejudinamų taisyklių. Visas jas galėsite pakartoti (ar išmokti) paspaudę nuorodą šio straipsnio įžangoje.
Taip, lietuvių kalbos rašyba sudėtinga, bet kalbininkai stengiasi ją kuo labiau susisteminti, kad būtų paprasčiau jos mokytis. Niekas nepuoselėja tikslo prikurti dirbtinių išimčių, naujų taisyklių, tiesiog keičiasi vartosena – atnaujinamos ir taisyklės.
O kokios gi naujovės?
„Atnaujinti lietuvių kalbos rašybos taisykles jau būtinai reikėjo, nes šiuo metu galiojančios paskelbtos dar 1992 m., tik keletas taisyklių buvo patikslinta 1997-aisiais. Taigi, rašome pagal taisykles, parengtas praėjusiame tūkstantmetyje – dar tada, kai informacinės technologijos nebuvo užvaldžiusios mūsų kasdienybės ir niekas nė neįtarė, kokių rašybos sunkumų kils dėl sparčios technologijų plėtros", – sako docentė R. Vladarskienė.
Vis dėlto ji nemano, kad jųdviejų su kolege parengtas taisykles būtų galima pavadinti naujomis. Tai – atnaujintos taisyklės, nes nesiūloma keisti dabar galiojančių taisyklių, jos tik tikslinamos arba papildomos tais atvejais, kurie dar nebuvo reglamentuoti.
Pasak docentės, esąs tik vienas dar galutinai nepatvirtintas siūlymas keisti galiojančią rašybos taisyklę – iš didžiosios raidės teikiama rašyti vienažodžius institucijos padalinių pavadinimus, pavyzdžiui: Centro poliklinikos Registratūra (dabar Centro poliklinikos registratūra); Žemės ūkio ministerijos Priimamasis (dabar Žemės ūkio ministerijos priimamasis), taip pat įmonių, įstaigų ir organizacijų valdymo vienetų pavadinimus, kaip Kauno technologijos universiteto Rektoratas (dabar Kauno technologijos universiteto rektoratas), Lietuvos banko Valdyba (dabar Lietuvos banko valdyba).
„Tačiau šių taisyklių komentaruose paaiškinta: kai minėtieji žodžiai neturi išskiriamosios reikšmės, jie vartojami kaip bendriniai ir rašomi iš mažosios raidės, pavyzdžiui, pavartoti vietos ar patalpos reikšme: Šalia registratūros veikia vaistinė. Po pietų susitiksim prie rektorato", – priduria docentė.
Ji atkreipia dėmesį ir į kitą naujovę. 2013-aisiais išleistame „Tarptautinių žodžių žodyne" buvo rašoma bačata, ča ča ča, čadra, čakra, čarteris, džaivas, nors čiabata ir čiastuška, o atnaujintose rašybos taisyklėse įtvirtinta svarstant „Bendrinės lietuvių kalbos žodyną" VLKK pakeista tarptautinių žodžių su č ir dž rašyba. Dabar tarptautiniuose žodžiuose č ir dž dažniausiai tariami minkštai ir po jų prieš a, o, u rašomas minkštumo ženklas i: bačiata, chačiapuris, čia čia čia, čiabata, čiadra, čiakra, čianachas, čiarteris, čiastuška, čiatnis, čioperis, čiukčis, džiazas, džiaivas...
Tradiciškai minkštumo ženklas po č, dž nerašomas senesniuose skoliniuose, kaip džaulis, džatra, taip pat vietovardžiuose ir tokios pat šaknies žodžiuose, pavyzdžiui: Azerbaidžanas, Čadas, Džakarta, Kambodža, – kaip ir lietuviškuose žodžiuose čaižyti, ginčas, kivirčas, pajodžarga ir pan.
Galiojančios rašybos taisyklės leidinyje tikslinamos retai, labiau aptariami tie rašybos atvejai, kurie dar nebuvo reglamentuoti.
Štai pabrėžiama, kad spausdintinės raidės gali būti pateikiamos įvairiais šrifto stiliais – paprastuoju, pusjuodžiu, kursyviniu, pusjuodžiu kursyviniu, – bet šių šriftų vartojimas turi derėti su lietuvių kalbos rašybos (ir skyrybos) taisyklėmis. Nepatartina žodžių ar jų junginių tekste skirti dvigubai – ir kabutėmis, ir kitokiu šriftu.
Aptariami ir bandymai suteikti tekstui išskirtinumo, patraukti dėmesį. Čia, beje, minimas visas be didžiųjų raidžių parašytas Virginijos Kulvinskytės romanas „kai aš buvau malalietka". Nors mažosios raidės rašomos ten, kur pagal rašybos taisykles turėtų būti didžiosios, atnaujinto rašybos taisyklių rinkinio rengėjos to nelaiko rašybos taisyklių pažeidimu. Jų nuomone, toks žaidimas raidžių forma, kaip ir mažoji rašytinė raidė logotipe tarp didžiųjų spausdintinių raidžių ar mažoji i be taško (ı), yra tik vienetiniai meniniai sprendiniai (dažniausiai reklamoje) ir pačių rašybos taisyklių nekeičia.
Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi?
Rašybos taisyklių rinkinyje įtvirtintos ir 2016-aisiais priimtos svetimvardžių gramatinimo nuostatos. Jei paskutinė vardo ar pavardės raidė netariama, lietuviška galūnė dedama tik po apostrofo, o jei tariama – apostrofą galima dėti, bet galima jo ir nedėti. Taigi, gali būti ir Claude'as-Josephas Poussinas, ir Claude'as-Joseph'as Poussin'as; Sergio Manuelis Dos Ramosas Vasquesas ir Sergio Manuel'is Dos Ramos'as Vasques'as.
Anksčiau galiojo griežtesnė taisyklė: jei raidės netariame, dedame apostrofą, jei tariame – apostrofo nededame. Ar nekelia dabartinis atlaisvinimas sumaišties, kai reikia nežinomą pavardę ištarti balsu – juk apostrofas jau nebėra ženklas, kad tam tikros raidės tarti nereikia? Pavyzdžiui, anksčiau pamatę Rolland'as būtume supratę, kad tariama Rolanas, o dabar, kai apostrofas galimas abiem atvejais, nežinodami šios asmenybės galėtume pasakyti ir Rolandas.
Docentės R. Vladarskienės teigimu, dėl kitų kalbų asmenvardžių rašymo lietuviškuose tekstuose ginčijamasi ne vieną dešimtmetį, bet nuomonės tiek skiriasi, kad visi vis tiek nebus patenkinti, nesvarbu, koks būtų sprendimas.
Leisti rinktis, kokiu būdu rašyti svetimvardžius, jai atrodo gana išmintinga. Yra tekstų, kur būtinas išskirtinis tikslumas išsaugant autentišką formą, pavyzdžiui, teismų raštai, policijos rengiami protokolai, – ten rekomenduojama lietuviškas galūnes pridėti po apostrofo. Laisvesniuose tekstuose, pavyzdžiui, publicistikoje, apostrofų prieš galūnes niekas neverčia rašyti, nepatinka – nerašykime.
„Nuostata, kad apostrofas privalo būti rašomas po paskutinio netariamo garso, taip pat nėra labai patogi, nes tikrai ne visada aišku, ar tariama paskutinė raidė. Pavyzdžiui, nemokantys prancūziškai nė neįtars, kad pavardė Robert skaitoma Rober", – paaiškina docentė. Pasak jos, atnaujintomis taisyklėmis siekiama palengvinti tekstų rašytojų dalią: jei pasirenki dėti apostrofus, nereikia tikrinti kiekvienos pavardės tarimo. Tik tiems, kuriems reikia tas pavardes perskaityti garsiai, teks paieškoti papildomos informacijos.
Panašios nuomonės yra ir VLKK Kalbos konsultacijų grupės (KKG) vadovė Sigita Sereikienė: „Nebeliko griežtumo, kuris buvo, kai nutarimu buvo įtvirtinama, kaip reikia gramatinti. Tai taip pat rodo tam tikrą kalbos norminimo liberalėjimą. Reikia to apostrofo ar nereikia, tam tikrais atvejais žmogus pats ir gali nuspręsti. Kas nori aiškiai parodyti, kur autentiška forma, o kur – lietuviška galūnė, tas tegu rašo su apostrofais." Pasak jos, tiksliau adaptuoti asmenvardį kartais gali padėti ir „Pasaulio vietovardžių žodynas", nes ir asmenvardžiai, ir vietovardžiai adaptuojami pagal tą patį principą.
Adaptavimas, S. Sereikienės teigimu, dažnai yra apytikslis. Kad būtų patogiau, užsienio kalbų specialistai yra sudarę atitinkamų svetimvardžių adaptavimo taisykles, jomis mes ir turėtume remtis.
„Neseniai atnaujintos transkripcijos iš anglų kalbos taisyklės. Prieš kiek laiko buvo atnaujintos transkripcijos iš vokiečių kalbos taisyklės. Taisyklės atnaujinamos, nes transkripciją siekiama kuo labiau priartinti prie originalo kalbos tarimo. Pavyzdžiui, sutarta, kad vokiečių kalbos raidės ö (oe) tarimą tiksliau perteikia ne lietuviškos balsės e arba ė, o io, tad dabar siūloma vartoti ne Getė ar Gėtė, o Giotė (vok. Goethe). Toks buvo germanistų sprendimas", – sako S. Sereikienė.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų
Užsakymo nr.: PT_88930109