Liudvikas Zamenhofas dar XIX a. pabaigoje pasišovė padėti žmonijai susikalbėti – ir sukūrė universaliąją esperanto kalbą. Nors iki šiol entuziastų dėka tebegyva, ji netapo visą pasaulį aprėpiančia kalba.

XX a. išplito „pasaulio piliečio“ idėja. Tačiau kad ir kaip ji populiarėtų, pasaulis vis dar nepasirengęs atsisakyti tautinės tapatybės. Dauguma tautų vis dar laikosi įsikibusios savo kalbų. Galbūt dėl to, kad suvokia ar nujaučia, jog gimtojoje kalboje užkoduotos tautos pasaulėjauta ir istorija? O gal ir likimas?

Spalio pabaigoje per Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) forumą „Ar bendrinei kalbai reikia reformos“ advokatas Edmundas Budvytis, paraginęs nepamiršti, kad kalba – „ne tik informacijos perdavimo priemonė ir šaltinis, tai ir mūsų emocijų išraiška, sielos jausmas“, užkūrė neplanuotą, bet labai opią diskusiją apie tai, kas yra kalba – priemonė susišnekėti ar būdas apsakyti, kaip matome save ir pasaulį.

Šios diskusijos pagrindu kartu su žinomais Lietuvos kūrėjais Eva Tombak ir Mariumi Buroku bei mūsų rašytojų kūrybos vaisių tyrinėtoja docente dr. Jolanta Vaskeliene ir pakalbėkime apie kalbos jausmo ir kalbos, kaip sielos veidrodžio, įtaką mūsų pasaulio suvokimui, gyvenimo kokybei ir statusui.

Kalba atspindi mūsų pasaulėjautą ir emocijas

„Be abejo, mūsų pasirinktos kalbos priemonės vienaip ar kitaip parodo ir mūsų pasaulėjautą, pasaulėžiūrą, vertinimą, perteikia emocijas, – sako lietuvių rašytojų naujadarus tyrinėjanti VLKK narė, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos docentė dr. J. Vaskelienė. – Pavyzdžiui, vienu atveju mes vartojame stilistiškai neutralią leksiką, o kitu – stilistiškai nuspalvintą.“

Docentės teigimu, mūsų pasirinkta leksika rodo, kaip mes vertiname tai, apie ką kalbame: pritariame, menkiname, niekiname, pašiepiame ar ironizuojame.

„Taigi vienur renkamės vartoti akys, šuo, mirti, kalbėti, rašytojas, -a, o kitur baltosios, kukulainės, spangės, žabalės, žiūrėklės, žlibės, žvalguonės, veizolai, veizėtuvai; šunelis, šunytis, šunykštis, šuniukas, šunėkas, šunėnas, šuniokas, šuniščias, šuniūkštis; dvėsti, nusibaigti, į amžinybę nukeliauti, galvą padėti, su gyvenimu atsisveikinti, galą gauti, į dausas nueiti, letenas atsukti į duris, šaukštą padėti; byloti, gražbyliauti, porinti, postringauti, pliurpti, taukšti, liežuviu malti; rašeiva, grafomanas, plunksnagraužys“, – iliustruoja savo teiginį dr. J. Vaskelienė.

Pasak jos, mūsų kalboje labai daug visokios leksikos, gausu sinonimų, frazeologizmų ir pan. Pritrūkę žodžių mes vienu kompiuterio klavišo paspaudimu galime atverti jų lobynus – visiems prieinamus žodynus, duomenynus. Vienas iš ką tik atnaujintų ir papildytų šaltinių – lietuvių kalbos išteklių informacinė sistema E. kalba. Mūsų pasaulio matymą, vertinimą, docentės nuomone, be kita ko, parodo ir pasirinktos stiliaus figūros, kontekstas.

„Šiuo metu iš anglų kalbos verčiu vieną apysaką, kur autorius žaidžia su kalba, kuria žodžius, trumpais kapotais žodžiais mėgdžioja varno krankimą ir karkimą, jo judesius ir šokčiojimą. Ilgai sukau galvą, kaip lietuviškai perteikti tą ritmą, trumpumą, staigius, šaižius garsus – ir atradau lietuviškus ištiktukus. Jų daugybė, jie fantastiškai įvairūs, tinkamai, žaismingai juos pritaikęs, manau, pasieksiu tai, ko noriu“, – svarstydamas apie kalbą kaip sielos veidrodį ar, anot advokato E. Budvyčio, „sielos jausmą“, džiaugiasi gimtosios kalbos suteikiamomis galimybėmis 2019 m. „Poezijos pavasario“ laureatas poetas, rašytojas, vertėjas ir literatūros kritikas M. Burokas.

Jo galva, į klausimą, kaip kalboje, nesvarbu, lietuvių ar kokioje kitoje, atsispindi pasaulėjauta ir emocijos, geriausiai atsakytų poetai. Vienas nuostabiausių atsakymų, M. Buroko nuomone, galėtų būti Jacko Gilberto (Džeko Gilberto) eilėraštis „Pamiršta širdies tarmė“: „Kaip stulbina tai, kad kalba beveik perteikia reikšmę, ir kaip gąsdina, kad ne visai. Sakome „meilė“, sakome „Dievas“, rašome „Roma“ ir „Mičiko“, bet žodžiai – ne tie. Sakome „duona“, bet reikšmė kiekvienai tautai kitokia...“

Neseniai į spaustuvę savo aštuntąją knygą išlydėjusi rašytoja ir jogos mokytoja, buvusi žurnalų leidėja E. Tombak sako, kad iš žmogaus žodyno, minčių dėstymo galima labai daug apie jį sužinoti: kokio jis būdo, su kuo bendrauja, kiek apsiskaitęs ar prisiskaitęs (beje, pastarųjų žodžių skirtumą rašytoja paaiškina savo naujosios knygos „Ar čia kas nors yra?“ pašnekovo toksikologo Roberto Badaro replika: „Prisiskaitymas – tai apgaulingas proto nėštumas. Viso labo informacijos, nebūtinai teisingos, kaupimas. Tai nėra lygu žinios. Žinios – informacija, patikrinta patirties“).

Ar kiekvienas gali būti žodžio meistras ir kūrėjas?

Rašytoja E. Tombak sako ilgai įsivaizdavusi, kad gimtosios kalbos neįmanoma pamiršti kaip ir važiavimo dviračiu: dešimtmečius nevažinėjai, bet sėdai, pėdomis pajutai pedalus – ir mini. Tautiečius, kurie, kelerius metus pagyvenę užsienyje, skundžiasi pamiršę žodžius, kalba su akcentu, ji laikiusi arogantiškais. Dabar mananti, kad kalbėjimas yra įgūdis, kurį būtina lavinti. „Jei kalbos nevartojame, smegenys nusprendžia, kad tai – balastas, ir neatsiklaususios nugeni už jos vartojimą atsakingas sinapses“, – teigia E. Tombak.

Pasak jos, visi žinome, kad jei nori ką nors išmokti, turi tai kartoti, tačiau nėra taisyklės, kiek tų kartojimų reikia, kad susiformuotų, pavyzdžiui, kalbos jausmas. „Kai kurie žmonės tarsi gimsta su šiuo jausmu. Štai mano draugė Jurga: ne kalbininkė – medicinos sesutė, o rašo aiškiai, be klaidų, kuria grakščias eiles. Bet tokių prigimtinių talentų maža“, – mano rašytoja.

Poetas ir vertėjas M. Burokas apgailestauja, kad anksčiau rašymo Lietuvoje niekas niekada nemokė, mat buvo manoma, kad „rašytojo dovana – „nuo Dievo“, toks „šventas“ dalykas, kurio šiukštu neišmokstama“.

„Reikia talento, žinoma, bet vien jo nepakanka, – sako jis. – Manau, tiems, kurie turi talento ir noro rašyti, bet nežino kaip, puikus ir naudingas yra vadinamasis kūrybinis rašymas.“

Rašytojo nuomone, mokytis amato nėra gėda. „Išmokti rišliai dėstyti mintis, žinoti, kada pabaigti sakinį ar pastraipą. Mokėti gerai pradėti ir užbaigti tekstą – dalykai, praversiantys ne tik rašytojui, bet ir žurnalistui, vadybininkui, kiekvienam tekstą rašančiam žmogui“, – įsitikinęs M. Burokas. Jis apgailestauja, kad dabar, paskaičius kokį nors interneto žiniasklaidos portalą, aišku tik viena: padėtis apverktina.

Kokių vis dėlto savybių reikia kūrėjui?

Dr. J. Vaskelienė sako apie tai nemąsčiusi, nors ir tyrinėja lietuvių autorių naujadarus. Turbūt svarbiausia turėti noro kurti, na, gal šiek tiek ir gebėjimų. Pasak docentės, Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyno kūrėja R. Miliūnaitė yra kalbėjusi ir rašiusi, kad naujadarų sukuria bemaž visi žmonės.

„Naujadarus lengviau kuria kūrybingi žmonės, tie, kurie nestokoja kalbos jausmo, daug skaito, kurių žodynas turtingas, vaizduotė laki, kurie iš atminties resursų gali greit ištraukti reikiamų priemonių – pamatinį žodį ar darybos afiksą“, – mano dr. J. Vaskelienė.

Remdamasi savo tyrimais, docentė sako, kad lietuvių rašytojai šiuo požiūriu skiriasi: vieniems naujadarų prireikia gana retai (pavyzdžiui, R. Granauskui), kiti jų vartoja gausiai ir įvairių. Vieni naujadarus kuria iš įprastų žodžių, kiti – iš žodžių, neįtrauktų į žodynus, taip pat naujadarų.

„J. Ivanauskaitės kačmylė („kačių mylėtoja“), S. Parulskio smegenikalnis („galva“), B. Jonuškaitės lagaminlaikis, kubiltaukis („storas žmogus“), D. Kajoko pabėgiukas, paklydžiukas („pabėgėlis“, „paklydėlis“), A. Kalanavičiaus pragysdinėtojas, -a, pajuodamėsis, A. Žukausko žmogdarys, visabūvis, -ė, visagirdis, -ė, visamatis, -ė, K. Sabaliauskaitės kraujomaišininkas, -ė ir kt.“, – pateikia pavyzdžių naujadarų tyrinėtoja dr. J. Vaskelienė.

Kai kurie rašytojai, kurdami naujadarus, neaplenkia nė vulgarizmų – pavyzdžiui, R. Gavelio kūriniuose pavartoti subinveidis, subiniškas, -a, vaginiškas, -a, skirtingapapė, šūdvyris ir dar stipresni žodžiai.

„Kartais manęs klausia, kodėl aš tyrinėju ir tokius (negražius) darinius. Mano atsakymas paprastas: kaip medikai nesirenka, kurį (gražų ar nelabai) organą gydyti, taip ir kalbininkai tyrinėja visokią kalbą. Naujadarai yra rašytojo individualiojo stiliaus dalis, svarbu, kad jų vartojimas būtų stilistiškai motyvuotas. Taip yra ir R. Gavelio tekstuose“, – sako dr. J. Vaskelienė.

Pasak jos, turbūt visiems suprantama, kad grožinių kūrinių kalba neapsiriboja (arba gali nesiriboti) bendrine kalba. „Svarbiausia yra žinoti, kur kokia kalbos atmaina tinkama vartoti: kada neabejodami turime rinktis bendrinę kalbą, o kada galime kalbėti ir net rašyti tarmine, pusiau tarmine kalba ar net žargonu“, – sako docentė ir primena V. Braziūno, V. Daujotės tarmiškai parašytus kūrinius, R. Kmitos „Pietinia kronikas“.

Rašytojos E. Tombak nuomone, kūrybingumui kenkia menkavertės knygos. Nereikia puoselėti iliuzijų, kad smegenys savaime atskirs pelus nuo grūdų. Pirmiausia reikia jas įpratinti prie tų „grūdų“. O jei nuolat kišime pelus – patys „pelais“ ir tapsime. Ir šiuo atveju galioja dėsnis: esame tai, ką vartojame.

„Kai dar leidau žurnalus, prašydavau kolegų neskaityti prastų tekstų, lygiuotis į geriausius. Tačiau prieš trisdešimt metų reikėjo pasukti galvą, kaip tą gerą produktą susirasti“, – prisimena buvusi leidėja, garsėjusi ypatingu dėmesiu savo leidinių turiniui. Dabar, pasak jos, viskas prieinama, bet šlamšto tiek daug, kad pritrūksta laiko knistis. Daugelis ir nesugeba atsirinkti, nes nebuvo įpratinti to daryti.

„Nepakanka vien turėti namuose Stradivarijaus smuiką ar įspūdingą biblioteką. Norint virpinti sielą smuiko stygomis, pirmiausia reikia išmokti groti. Norint parašyti gerą knygą, reikia skaityti geras knygas. Skaityti ne tik gimtąja, bet ir užsienio kalbomis. Mokėdami svetimų kalbų, laviname kalbos jausmą, žadiname originalų mąstymą“, – daro išvadą E. Tombak.

Užsienio kalbos įtaka – ir gera, ir bėda

„Nemokantis užsienio kalbų nieko neišmano apie gimtąją kalbą“, – cituoja J. W. von Goethę (J. V. fon Gėtę) rašytoja E. Tombak ir priduria, kad vartodami užsienio kalbas lengviau atpažįstame savo mąstymo šablonus, plečiame akiratį, aktyviname smegenų veiklą ir galiausiai ištrūkstame iš vadinamojo tunelinio mąstymo.

„Pamėginkite savo gimtąja kalba parašytą tekstą išversti į užsienio kalbą – pamatysite, pažodžiui versti beprasmiška. Pažodinis vertimas negali būti tikslus – jis besielis, negyvas, bukas. Kiekviena kalba – tai kitas pasaulis, kurio neįmanoma suvokti įsikibus į raidės šabloną“, – teigia rašytoja ir pasakoja, kad, ėmusi jogos ir ekspresyviojo (srautinio) rašymo praktikas vesti rusų ir anglų kalbomis, kitomis akimis pažvelgė į įprastus ir, regis, nereikšmingus dalykus.

O štai docentas dr. Aldonas Pupkis nuogąstauja dėl plintančio mokinių pomėgio tarpusavyje kalbėtis angliškai. Kalbininko nuomone, gimtajai kalbai tai kur kas pavojingiau nei žargonizmų vartojimas: „Susirenka būrelis šeštos septintos klasės mokinukų ir pradeda kalbėtis angliškai. Net kai kurie tėvai skatina vaikus su jais ir tarpusavyje kalbėtis angliškai, kad paskui lengviau galėtų išvažiuoti į užsienį. Šitas jaunimo anglėjimas ir anglinimas – viena iš didžiausių bėdų, ir čia reikia ką nors daryti.“

Suvokimas, kad kalba – nuostabus kūrybos įrankis, skiepytinas iš mažens?

„Mano abu vaikai neseniai baigė mokyklą. Tiesą sakant, baisėjausi, kaip ten dėstoma lietuvių kalba. Ji įsprausta į matematinius rėmus, rašydamas rašinius tu turi atitikti tam tikras schemas, kad atsiskaitytum. Man atrodo, tai užmuš kalbą, jei ir toliau judėsime ta linkme. Nauja karta kalbės angliškai ir nematys jokių problemų“, – dr. A. Pupkiui antrina aktorius Aleksas Kazanavičius. Jo manymu, tas „schemiškumas“ ir esąs visų kalbinių bėdų šaltinis.

Aktorius apgailestauja, kad nebeliko kūrybiško požiūrio į kalbą. O juk kalbos paskirtis – kurti. Moksleiviai pirmiausia ir turi mokytis vartoti kalbą kaip kūrybos, emocijų raiškos įrankį.

Kalbininkas dr. A. Pupkis taip pat mano, kad lietuvių kalbos mokymas mokykloje neperspektyvus, apaugęs įvairiausiomis taisyklėmis. Anot jo, per maža bendravimo. Bendrinės tarties dalykai taip pat nustumti į pakampes.

Aktorius A. Kazanavičius ir į kirčiavimą žvelgia kaip į kūrybos įrankį – jis galįs padėti arba trukdyti išreikšti mintį. „Pavyzdžiui, žinau, kad turi būti saulĖta, tačiau žodyje sAulėta man yra daugiau šviesos. Kaip žodis mOrka man kur kas skanesnis už morkA. Žodžio skambėjimas kuria emociją“, – įsitikinęs jis. (Beje, po straipsnio pradžioje minėtojo VLKK forumo docentė dr. Lina Murinienė apgailestavo, kad nesumojo per diskusiją aktoriui pasakyti, jog jau įteisinti ir tinkami abu kirčiavimo variantai.)

Ne mažiau svarbu, pasak aktoriaus, ir loginiai kirčiai. Deja, nei vidurinėje, nei aukštojoje mokyklose nėra mokoma juos dėlioti. „O loginis kirtis juk keičia prasmę, sukuria tam tikrą kontekstą, galima kalbėti pustoniais. Taisyklingai sukirčiavęs kiekvieną žodį sakinyje, aš neišsakau savo požiūrio, tai yra neutralus sakinys“, – teigia aktorius. Jo manymu, jei būtų mokoma loginio kirčiavimo, žmonės kalbą „naudotų kaip gyvą instrumentą“, užuot žiūrėję į ją kaip į griežtų taisyklių, ribojimų rinkinį.

Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto dėstytojui, LRT radijo žurnalistui ir laidų vedėjui Edvardui Kubiliui norėtųsi, kad jaunimas iš mokyklos ateitų mokėdamas bent jau lietuvių kalbos pagrindus: „Nuo 2015-ųjų dėstau VU ir iki šiol atvimpa žandikaulis, kai iš pirmakursių antrakursių, gavusių užduotį parengti raštu radijo žinutę ar reportažą, išgirstu: „Dėstytojau, o jūs vertinsite, ar gerai sudedam kablelius?“ Pasitaiko atvejų, kai studentai nė taškų po sakinių nededa. Pateikia pusantro puslapio kažkokios rašliavos, nesuprasi, nei kur pradžia, nei kur pabaiga.“

Aktorius A. Kazanavičius prisipažįsta, kad ir jam mokykloje lietuvių kalba buvusi tik taisyklių kratinys, požiūrį į ją pakeitę Konservatorijos dėstytojai. Tik jų dėka jis ją pamilęs. Tad, jo nuomone, svarbu visuomenei, pirmiausia jaunimui, įskiepyti meilę savo kalbai.

Mylėti nepriversi, bet sudominti – gali

Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centro vadovas docentas dr. A. Utka mano, kad nereikia versti mylėti kalbos. Meilė kalbai gimsta per kokybišką turinį. „Kai, pavyzdžiui, toks filmas kaip „Nova Lituania“ tampa hitu, žmonės supranta, kad va – galima kurti lietuviškai. Būtent ta kokybė skatina jaunimą vartoti lietuvių kalbą“, – teigia kalbos technologijų mokslininkas.

Panašiai mąsto ir poetas M. Burokas: „Per prievartą niekam nieko neįskiepysi, ypač meilės. Manau, tėvai tiesiog turėtų vaikams nuo kūdikystės skaityti – geras, gražia, vaizdinga kalba parašytas arba gerai išverstas knygas, paaiškindami, jei vaikas nesupranta kokio žodžio. O jei patys nežino – galima juk atsiversti žodyną.“

Pasak jo, mokykloje, regis, trūksta gyvesnio, žaismingesnio ir kartu praktiškesnio kalbos pristatymo, juk kalba – tai ne vien kaltinos taisyklės ir atliktini pratimai. Galbūt reikėtų ir ryškesnės kalbos sąsajos su literatūra.

Rašytoja E. Tombak susirūpinusi, kad grožinės literatūros kūrinių santraukų, supaprastintų istorinių, filosofinių veikalų mada gali iš jaunuomenės atimti gebėjimą suvokti potekstę, analizuoti, sisteminti.

„Umberto Eco, turėjęs 35 tūkstančių tomų biblioteką, sakė: „Jei Dievas egzistuotų, jis būtų biblioteka.“ Romane „Rožės vardas“ rašytojas siūlė į Biblioteką leisti ne kiekvieną – tik tuos, kurie pasirengę priimti sudėtingas žinias: „Knyga sudaryta iš ženklų, kalbančių apie kitus ženklus, kurie savo ruožtu kalba apie daiktus. Jei nėra ją skaitančios akies, knyga slepia ženklus, nesukuria sąvokų, taigi yra nebyli.“ Jei mokykla neugdys skaitančios akies, aiškaus mąstymo, nesirūpins kalbos jausmo žadinimu, apie išsilavinusią visuomenę galėsim tik svajoti“, – mano E. Tombak ir pabrėžia, kad vaikus turime pratinti prie išrankaus skaitymo – tokių knygų, kurios provokuoja mąstyti.

„Sielą auklėja, kalbos jausmą ugdo sudėtinga literatūra, tokie autoriai kaip Fiodoras Dostojevskis, Aldousas Huxley’is (Oldosas Hakslis), Carlas Gustavas Jungas, George’as Orwellas (Džordžas Orvelas), Michailas Bulgakovas. Bet ar jie įtraukti į mūsų mokyklos programą?“ – svarsto rašytoja.

E. Tombak atkreipia dėmesį ir į dar XX a. pabaigoje prasidėjusią greitojo skaitymo madą. „Gera knyga – kaip įdomus pokalbis: norisi jį užtęsti, mėgautis, stabtelėti ties kiekvienu žodžiu. Kalbos jausmo neišsiugdysime bėgdami per tekstą akimis. Skaitymo greitukas formuoja padriką mąstymą, o padrikas mąstymas – peilis suvokimui“, – mano ji ir cituoja prancūzų poetą Nicolas Boileau-Despréaux (Nikola Bualo-Depreo): „Kas aiškiai mąsto – rišliai kalba.“ Pasak rašytojos, painiai kalbėti moka kiekvienas, suprantamai – mažuma. Ir galbūt viena iš priežasčių, kodėl taip yra, – per menkas dėmesys kalbos ugdymui.

Žurnalistas ir VU dėstytojas E. Kubilius taip pat apmaudauja, kad dažnai tenka gerokai pavargti, kol iš trijų puslapių spaudos pranešimo, nors ir be klaidų parašyto, išsirenka reikiamus keturis sakinius. „Mintys taip suveltos, kad sunku suprasti, kas čia svarbiausia“, – sako jis. Jo nuomone, išmokę paprastai ir aiškiai kalbėti bei rašyti, žmonės ir kitų neapsunkintų, ir patys savo kalbą pamiltų.

Viskas prasideda namuose ir nuo savęs

„Nereikia visko numesti mokytojams ir mokykloms. Viskas iš tiesų prasideda namuose. Kaip kalbėsime mes namuose, taip kalbės mūsų vaikai“, – teigia dr. J. Vaskelienė.

Jos įsitikinimu, suaugusieji (tėvai, seneliai, pedagogai) vaikus (jaunimą) visko išmokyti gali tik pavyzdžiu: parodydami, kad žodžiais galima ne tik susikalbėti, paprastai įvardyti, bet ir atskleisti savo požiūrį į kalbamą dalyką, asmenį ar reiškinį, kad žodžiais galima pagirti, paskatinti, paguosti arba sumenkinti, išjuokti, užgauti.

„Mes turime paaiškinti, kad viskas, kas yra mūsų kalboje (net žargonizmai ar keiksmai!), yra mūsų turtas ir kad viskas turi savo vietą“, – įsitikinusi docentė. Kartais mokykloje skaitydama viešąją paskaitą ar vesdama netradicinę pamoką, ji parodo elektroninius išteklius: ne tik žodynus, Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną, bet ir Lietuvių žargono bazę. Mokiniai negali atsistebėti, kad mokslininkai tyrinėja ir tokią (daugelio iš jų privačiai vartojamą) kalbą!

Ar mokyklose pakankamai kalbama apie tai, kad kalba yra daug daugiau negu susikalbėjimo įrankis, docentė negali atsakyti, nes mokykloje nedirba. Tačiau ji yra tikra, kad daugybė lietuvių kalbos mokytojų ir patys yra kūrybingi, ir to moko vaikus: tiek per pamokas, tiek organizuodami įvairius su kalba susijusius (ne tik rimtus, bet ir žaismingus) renginius, per kuriuos mokiniai gali atsiskleisti kaip išradingi kalbos vartotojai.

„Labai tikiuosi, kad ugdymo įstaigose stengiamasi parodyti lietuvių kalbos išgales, o ne atgrasyti nuo jos. Aš visomis progomis kalbu apie tai, kad daugelis iš mūsų mokame ne vieną lietuvių kalbos atmainą, kad jos visos yra tinkamos, tik mes turime mokėti pasirinkti, kurią kada vartoti, – sako dr. J. Vaskelienė. – Kaip mokome vaikus nuo pirmų dienų elgtis ir rengtis pagal aplinkybes, taip mokykime ir kalbėti pagal aplinkybes.“

Padėti vaikams suvokti, kad yra labai daug lietuvių kalbos atmainų, – docentės manymu, pirmiausia, ką turėtume padaryti. „Žaisdami namuose jie gali kalbėti ir taip, ir taip. Svarbu, kad suprastų, kam reikalinga bendrinė kalba ir kada ji turėtų būti pagrindas. Kad reikalui esant pasirinktų tą atmainą, kurios reikia viešai bendraujant. Pratinkime vaikus namuose prie kalbos, parodykime, kad esame turtingi ne tik sinonimų, bet ir atmainų“, – ragina dr. J. Vaskelienė.

Panašiai mąsto ir poetas M. Burokas: jo nuomone, vaikui galima paaiškinti, kaip derėtų tarti ar rašyti vieną ar kitą žodį, bet nereikėtų varžyti jo kalbinės fantazijos ir išradingumo. Tačiau svarbu paaiškinti, kuo skiriasi šnekamoji kalba nuo rašytinės, kur ir kaip vartojami tam tikri kalbos stiliai, kas yra slengas, žargonas.

Mažiau draudimų, daugiau sąmoningumo

VLKK pirmininko Audrio Antanaičio manymu, mus lydi dvi nelaimės.

Viena – iš praeities. Per penkiasdešimt okupacijos metų įpratę paklusti ponui, ir toliau norime kaišytis svetimomis plunksnomis. „Susitikęs su moksleiviais, kaskart išgirstu tą patį klausimą: „O kam reikia tos lietuvių kalbos, jei galime puikiai susikalbėti angliškai?“ – apmaudauja A. Antanaitis.

Jo nuomone, reikia padėti visuomenei (ir pirmiausia jaunimui) įsisąmoninti, kad kalba sukūrė bendruomenę, kurią vadiname tauta. Tauta sukūrė valstybę, kurioje mes esame šeimininkai. Jei prarasime kalbą, neteks prasmės mūsų šiandieninė valstybė. Jei neturėsime valstybės, iš šeimininkų liksime tarnai. Kaip keletą šimtų metų ir buvome. „Mes patys sau turime pasakyti: „Ne, mes to nenorime.“ Čia yra kalbos prasmė ir motyvacija“, – įsitikinęs A. Antanaitis.

Deja, koją kišanti kita nelaimė – beždžionės sindromas. Pasak VLKK pirmininko, penkiasdešimt metų veikė Rusijos dvasinė okupacija, o dabar šešėlis krinta iš kitos pusės: labai gražu viskas, kas atėję iš Vakarų. A. Antanaičio manymu, tokia situacija visiškai suprantama – veikia švytuoklės principas. Ir tai reikia išgyventi.

„Negalime nukrapštyti angliškų afišų Gedimino prospekte, nes dažniausiai tai yra prekių ženklai, bet man gėda dėl tų savininkų, kurie nesugeba pridėti informacijos lietuvių kalba, nors to ir reikalauja įstatymas“, – atsako VLKK pirmininkas į priekaištus, kodėl sostinės viešojoje erdvėje taip gausėja angliškų užrašų, ir atkreipia dėmesį, kad lietuvių kalba – viena iš priemonių išreikšti atgautą tautinę savigarbą.

A. Antanaitis pabrėžia, kad kalba nepriklauso kalbininkams – kalba priklauso visiems lietuviams, ir visus teigiamus pokyčius jis linkęs sieti pirmiausia su sąmoningumu. Su visuomenės ir kalbos santykiu. „Plika akimi matyti, kad monologų ir pamokymų epocha baigėsi, prasidėjo dialogas, polilogas su visuomene“, – teigia jis ir dar sykį pakartoja: Kalbos komisija nėra nei kalbos sargai, nei saugotojai – kalbą saugo ir išsaugo tauta.

Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų