Prūsai ir jų gentys – bartai, galindai, notangai, pagudėnai, pamedėnai, sembai, varmiai, – jotvingiai (sūduviai), skalviai, nadruviai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai, lietuviai, latgaliai – kadaise baltų šeima buvo tokia didelė, kad keblu net visus ir išvardyti. Bet likimas laužė ir laužė juos po šakelę kaip toj pasakoj senelis šluotą, kol galop gyvi liko tik lietuvių ir latvių protėviai. Kalbininkų ir istorikų skaičiavimais, jų kalbos pradėjo skirtis dar anksčiau nei prieš pusantro tūkstančio metų, tačiau esminis lūžis įvyko V–VI a., kai lietuvių protėviai išplito piečiau Dauguvos, o latvių protėviai patraukė į šiaurę, į finougrų lyvių žemes. XIII a. per šiuos į latvių valdas įsiveržė Livonijos ordinas – vokiečiai. Ir jie, ir lyviai, ir rytų kaimynai slavai padarė latvių protėviams tokią didelę įtaką, kad vėliau susiformavusi latvių kalba gerokai skyrėsi nuo savo sesės – lietuvių kalbos. Bet vis dėlto ne tiek, kad nebūtų galima plika akimi pastebėti jų giminingumo.

Bendra lietuviams su latviais ir tai, kad jie panašiu metu, tiesa, skirtingų įtakų veikiami, pajuto rašto kalbos ir bendrinės kalbos poreikį. Tik stebina, kad nuo XIX a. antrosios pusės, kai kalbininkai atkreipė ir sutelkė dėmesį į lietuvių ir latvių kalbų giminystę (beje, kaip tik tada joms ir visoms mirusioms atšakoms suteikę baltų vardą), ir lietuviams, ir latviams tebekyla keblumų norint suprasti vieniems kitus.

Tačiau nuo šiol lietuviams ir latviams lengviau susikalbėti padės ką tik pasirodęs smagus šiuolaikiškas latvių kalbos vadovėlis „Skaidrs!". Jo autoriai – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedros dėstytojai Agnė Navickaitė-Klišauskienė, Vytautas Rinkevičius ir Eglė Žilinskaitė-Šinkūnienė – sako siekę parengti lietuviams skirtą išsamų, gražiai iliustruotą, įtraukiančio turinio vadovėlį: „Stengėmės, kad tiems, kurie naudos šį vadovėlį, nereikėtų ieškoti jokios papildomos medžiagos, pakaktų jame pateikiamų taisyklių, tarties, skaitymo, klausymo, rašymo ir kalbėjimo užduočių. Norėjome, kad mokytis iš vadovėlio būtų ne tik įdomu, linksma, bet ir efektyvu: smagius siužetus papildytų nuosekliai ir metodiškai išdėstyta gramatinė informacija. Galbūt dėl to ir pavadinome jį Skaidrs! – lietuvių kalba tai reiškia Aišku!." Vadovėlio temų ir gramatikos dėstymo nuoseklumą pabrėžia ir jo leidybos projektui vadovavusi Latvių kalbos agentūros metodikė Indra Lapinska.

Foto: Organizatorių nuotr.

Naujasis vadovėlis orientuotas į jaunimą, pirmiausia filologijos studentus. O ar būtų lengva iš jo mokytis kitiems – ne filologijos studentams, ne jaunimui? „Vadovėlį kūrėme taip, kad būtų galima iš jo mokytis ir savarankiškai: Latvių kalbos agentūros svetainėje yra prieinamos tarties ir klausymo užduotys, be to, norintieji įsitikinti, ar gerai atliko užduotis, bet kada gali tai pasitikrinti pridėtame atsakymų sąsiuvinyje", – patikina Vytautas.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko Audrio Antanaičio nuomone, naujasis vadovėlis – istorinis įvykis: „Daug kas sako, kad lietuvių ir latvių ryšiai yra ne tokie stiprūs, kokie galėtų būti, nors esame vieno kraujo. Ne taip seniai pagalvojau, kodėl tie ryšiai tokie silpni. Todėl, kad mums neišeina bendrauti tiesiai. Reikia kalbos – tarpininkės. Aš pats dažnai važinėju į Latviją ir kalbu ne latviškai, bet ir ne lietuviškai. Visą laiką nepatogu, svarstau, tai kokie mes broliai, jei taip nesusikalbame. Labai tikiuosi, kad šis vadovėlis suteiks daug daugiau galimybių tą spragą užpildyti."

Apie susikalbėjimo spragas, lietuvių ir latvių tautų ir kalbų panašumus bei skirtumus, be abejo, ir apie naująjį vadovėlį „Skaidrs!" kalbamės su jo autoriais Agne, Egle ir Vytautu.

Foto: Organizatorių nuotr.

Ar gerai žinome, kuo mūsų tautos panašios?

Jei gatvėje paklaustume praeivių, ką jie žino apie Latviją, tikriausiai pirma reakcija būtų – „taigi braliukai!" Vieni vardytų lankytas vietas, kiti gal ir kokį kalbinį juokelį suskeltų, bet rimčiau apie kalbą ir kultūrą, Eglės manymu, pašnekėtų nebent pasienio lietuviai – jie ir latvių kalbą geriau moka, ir glaudesnius ryšius su kaimynais palaiko.

„Mūsų bendros šaknys, bet istoriškai mes dažniau buvome atskirai nei kartu. Latviai jau greičiau su estais šiuo klausimu rastų bendrą kalbą, nes juos sieja bendra Livonijos istorija. Apskritai per mažai žinome apie mūsų ryšius. Kai mes mokykloje mokėmės, mūsų bendra su latviais istorija buvo beveik pamiršta. Mes geriau išmanėme apie pūnų karus nei apie kažkur šiaurėje buvusią Livoniją. Niekas mums nesakė, kad į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę vasalystės teisėmis įėjusi Kuršo hercogystė turėjo kolonijų Afrikoje ir Pietų Amerikoje, taigi, galima sakyti, ir lietuviai jų turėjo. Apie tai išgirdę, studentai labai nustemba..." – sako Agnė. Ji mano, kad ir sužinoti tokie nauji bendros istorijos faktai gali paskatinti studentus mokytis latvių kalbos.

Eglė pritaria Agnei: latvių raštijos istorija taip pat labiau sietina su estais, nors pirmoji iki mūsų dienų išlikusi latviška knyga ir išleista Vilniuje. Daugiau Lietuvos ir Latvijos istorijos sąlyčio taškų būtų galima rasti XX a.: antrąjį jo dešimtmetį abi valstybės tais pačiais metais paskelbė Nepriklausomybę, paskutinį dešimtmetį tais pačiais metais ją atkūrė, abiejose nuvilnijo dainuojanti revoliucija...

Iš visų švenčių labiausiai mus sieja Joninės (latviškai Jāņi), lietuvių dar vadinamos Rasomis, o latvių – Lyguo (Līgo). Ir Lietuvoje, ir Latvijoje pinami ąžuolo vainikai vyrams, o gėlių – merginoms, plukdomi vainikėliai, šokinėjama per laužus ir dainuojama iki paryčių. Tačiau visi naujojo vadovėlio „Skaidrs!" autoriai sutaria, kad norint patirti tikros šventės jausmą reikia važiuoti į Latviją. „Latviai Jonines švenčia autentiškiau: visur tvyro ypatinga atmosfera, kasmet birželio 23-iąją miestai ištuštėja, visi važiuoja į kaimus, puošiasi vainikais ir iš širdies švenčia", – sako Agnė.

Pasak Vytauto, latviai didžiuojasi esą dainingiausia tauta Europoje, nes, jų teigimu, kiekvienas latvis turi po dainą – latvių tautosakos archyvuose liaudies dainų sukaupta tiek pat, kiek yra pačių latvių. „Bet latvių dainos – tai tik trumpi ketureiliai, o mūsiškės – ilgesnės, jose gali būti pasakojamos ir ištisos istorijos. Jeigu pradėtume skaičiuoti posmeliais, turbūt latviams nenusileistume", – šypsosi Agnė.

Lietuvius su latviais sieja ir literatūriniai ryšiai. Žymiausias visų laikų latvių poetas Rainis jaunystėje yra gyvenęs Lietuvoje, o vienas iškiliausių šių dienų poetų Knutas Skujeniekas savo kūryboje prisimena, kaip vaikystėje ne sykį į Lietuvą brido per valstybės siena vinguriuojantį Nemunėlį. Savo ruožtu Knuto Skujenieko poezijos vertėjas į lietuvių kalbą Vladas Braziūnas yra dažnas svečias Latvijoje. Šių dviejų poetų literatūrinę ir asmeninę bičiulystę liudija buvusios vadovėlio autorių studentės literatūrologės Viktorijos Jonkutės ir režisieriaus Ernesto Samsono dokumentinis filmas „Arčiau žemės anapus upės". Autoriai džiaugiasi ir Viktorijos bei grafikos dizainerio Tado Bujanausko sukurtu projektu „Latvių gatvės poetika", ką tik praūžusių Baltijos vienybės dienų proga pristatytu sostinės Latvių gatvėje.

Žinią apie Latviją lietuviams skleidžia ir kiti buvę Agnės, Eglės ir Vytauto studentai: Ernesta Kazakėnaitė, Agnė Zujevaitė ir Sandra Gaigalaitė jau keletą metų organizuoja „Báltų akademiją" – latvių kalbos ir kultūros mokyklą Lietuvos moksleiviams. Tokios asmeninės iniciatyvos labai džiugina – kuo daugiau jų bus, tuo Latvija ir jos žmonės bus mums artimesni.

Lietuvių ir latvių kalbų panašumai ir skirtumai: bendrabaltiški žodžiai ir žodžiai apgavikai

„Reikėtų pradėti nuo bendrabaltiškos leksikos – kad dalis jos yra panaši. Pirmajame savo vadovėlio skyriuje ir parodome, kad lietuviai su latviais gali beveik be žodyno susikalbėti", – sako Agnė.

Pasak Eglės, pirmiausia jie norėję motyvuoti žmones: „Norėjome, kad jie pasijustų taip, lyg nieko nereikės mokytis, – rėmėmės tokiais žodžiais, kurie visiems suprantami: ezers, tēvs, brālis, bite, saule, lietus."

Tačiau kai kurie žodžiai yra apgavikai – skamba vienodai, o reiškia ką kita. Iš jų ir gimsta anekdotai. Pavyzdžiui, latvių briedis Lietuvoje virsta elniu, o alnis – briedžiu. Nauda latviams – pinigai, baudamalonumas, dobe (tariama duobe) – lysvė, skaistsgražus, jautrslinksmas, atbildētatsakyti, dejašokis. Tad jei latvis kviečia dejot (tariama dejuot), tik apsidžiaukite – vadinasi, jis nori su jumis šokti. O jei pasiūlys skaitīt, galvokite ne apie knygą, o apie skaičiuotuvą.

Druska latviams yra truputis, galvot (tariama galvuot) – tvirtinti, kadkada, mākslinieksmenininkas, bērnsvaikas, pods (tariama puods) – unitazas, ēstvalgyti! Tad to nežinant kartais galima pakliūti į linksmas, kuriozines ir net nepatogias situacijas.

Nieko keista, kad ne tik mes kikename skaitydami latvių žodžius – jie pas mus atvažiavę irgi turi iš ko nuoširdžiai pakvatoti.

Lietuvių ir latvių kalbų panašumai ir skirtumai: tartis – beveik įveikiama!

Galbūt latvių tariamus žodžius mums būtų lengviau suprasti, jei netrikdytų mūsų ausiai neįprastas pastovus kirtis pirmame skiemenyje ir dar tuo pat metu atitinkamai (ilgai, plačiai, siaurai) tariami balsiai. Manoma, kad žodžių kirtį į pirmą skiemenį latviai perkėlė dėl lyvių įtakos.

Kita svarbi ypatybė – latviai latviškuose žodžiuose rašo o, o taria uo. Įdomu, kad ten, kur mes rašome ir tariame o, jie vartoja ilgąjį ā (pavyzdžiui, lietuvių brolis ir latvių brālis).

Vis dėlto daugiausia sunkumų lietuviui kyla dėl priebalsių tarties, mat mes priebalsius tariame kietai arba minkštiname priklausomai nuo jų pozicijos, o latviai visus priebalsius, jei tai ne minkštieji ķ, ģ, ļ, ņ, visada taria kietai, nesvarbu, koks balsis būtų po jų. „Valdis, liepa – pabandykite l ištarti kietai. Net ir mes turbūt visko iki galo negalėtume taisyklingai ištarti", – svarsto Agnė. Vytautas savo ruožtu siūlo atsiversti šeštąją vadovėlio dalį, skirtą tarčiai lavinti, ir imtis darbo.

Lietuvių ir latvių kalbų panašumai ir skirtumai: įdomiosios konstrukcijos

Paklausti apie latvių kalbos gramatikos ypatumus, vadovėlio autoriai pamini vieną kitą įdomybę.

Agnė įspėja, kad „net ir mokėdamas visus latviškus žodžius dar nebūtinai suprasi, ką latvis turi omenyje. Išgirdę latvio klausimą Kas tev ir?, nemanykite, kad jis teiraujasi, kokia jūsų savijauta po skiepo! Jis tiesiog nori sužinoti, ką tu turi."

Eglė priduria, kad „latviai įdomiai įvardija, kaip jie dėvi drabužius: kepurė jiems yra galvoje, o ne ant galvos (cepure ir galvā), palaidinė – nugaroje (blūze ir mugurā), o batai – kojose (kurpes ir kājās). Taip apie drabužių vilkėjimą kalba ir šiauriniai latvių kaimynai finougrai."

Vytautas atkreipia dėmesį į unikalią latvių kalbos formą – reikiamybės nuosaką: „Jei latvis nori pasakyti, kad jam reikia ko nors nusipirkti, jis vartoja ypatingą veiksmažodžio formą su priešdėliu jā-, pavyzdžiui, man jāpērk piens – man reikia nusipirkti pieno‘. Nežinau jokios kitos kalbos, kurioje būtų kas nors panašaus."

O gal vis dėlto pakaktų, jei mokėtume angliškai?

Jums dar nekilo klausimas, kam tiek mokytis, vargti, jei visiškai įmanoma susišnekėti anglų kalba? Arba rusiškai...

„Visur galima susišnekėti angliškai. Tokiu atveju kaip ir nebelieka prasmės ko nors mokytis. O vietos kalba juk atveria tiek daug galimybių – atveria kultūrą, kelią į visai kitokį bendravimą. Jei su latviu kalbi latviškai, jis visiškai pasikeičia. Labdien, skirtingai nei hello, atrakina jo širdį. Ir lietuviui išmokti latvių kalbą nėra labai sudėtinga, tikrai daug paprasčiau nei kitų kalbų atstovams", – greitai išsklaido dvejones Eglė.

Jos manymu, „žmonės nesimoko iš nežinojimo. O kai pabando, jiems iš tikrųjų patinka. Ir tai tampa raktu į muziką, literatūrą, visą latvių kultūrą. Mes savo vadovėlyje pateikiame ir dainų, ir eilėraščių, ir kultūros fragmentų – norime sudominti visapusiškai. Kad žmogus užsikrėstų Latvija. Aišku, dabar vertimų daugėja, bet patiems susipažinti su originaliais šaltiniais – dar geriau."

Pasak Eglės, kai lietuvis nuvažiuoja į Latviją, jį vis tiek apima jausmas, kad „aš kažką suprantu, ši kalba panaši į mano gimtąją kalbą". „Ir tie panašumai, manau, žmonėms turi daug reikšmės. Istoriškai mes daugiau sąsajų turime su lenkais, bet vis tiek ne juos, o latvius vadiname braliukais. Man atrodo, kad kalba yra viso to pagrindas. Ji labai sieja", – sako ji.

Skaidrs! Čiumpame naująjį vadovėlį

Spalvingas, gausiai iliustruotas, mažai didaktikos, daugybė patraukliai pateikiamų pavyzdžių, galimybė tarties mokytis internetu – autoriai šį vadovėlį kūrė pirmiausia galvodami apie savo studentus ir stengdamiesi, kad jis būtų patrauklus šių dienų jaunimui. Tačiau iš jo tikrai gali mokytis visi: pakanka tik atsiversti – ir jau neberūpi, to amžiaus esi ar jau nebe to, kad iš tokios knygos mokytumeisi.

Yra trys siužeto linijos. Pirmosios veikėjai – žinoma, studentai.

„Pagrindinis veikėjas Martinis (Mārtinš) – latvis, ‚kietas bičas‘ (foršs džeks). Jam 20 metų, jis studijuoja žurnalistiką. Laisvalaikiu groja būgnais roko grupėje. Begrįždamas iš Lietuvos autobusu į Rygą, Vilniaus autobusų stotyje jis susipažįsta su žavia lietuvaite Rūta. Jai 19 metų, ji domisi poezija ir pradeda domėtis latvių kalba, tik jos žinios dar negilios. Todėl ji godžiai klauso kiekvieno Martinio žodžio ir dedasi į galvą, – pasakoja Vytautas. – Atvykę į Rygą, jie pasivaikšto, apžiūri įdomybes, kol galiausiai prieina Laimos laikrodį (Laimas pulkstenis), garsiąją rygiečių susitikimo vietą. Ten Rūta susitinka su savo drauge Gunta ir pristato ją Martiniui. Gunta – šauni mergina, jai 19 metų, ji studijuoja baltų filologiją. Martiniui nuo jos apsąla širdis. Kitą vakarą jis su Gunta netikėtai susitinka alaus pagrabe (pagrabs – ‚rūsys‘) „Kauss" (‚kaušas, taurė‘) ir supažindina ją su savo draugu Andriu. Andris – irgi šaunus vaikinas. Jam 26 metai. Jis jau bebaigiąs medicinos studijas, yra rezidentas, domisi lenktyniniais automobiliais, ledo rituliu ir kitais dalykais. Jį pamačiusiai Guntai apsąla širdis.

Vieną dieną eidamas iš paskaitų, Martinis pamato Guntą su Andriu susikibusius už rankučių ir einančius į kiną. Traukiniu grįždamas namo, jis nuliūdęs klausosi garsios latvių muzikos grupės Prāta vētra (Lietuvoje labiau žinomos kaip „Brainstorm") dainos Gara gara diena (‚ilga ilga diena‘)...

Kaip vėliau paaiškėja, Guntos ir Andrio pasimatymas ne itin nusiseka, nes Guntai ne prie širdies Andrio aistra lenktyniniams automobiliams, o Andris ne itin sužavėtas jos siekio išgelbėti planetą ir polinkio į veganinę mitybą. Tačiau Martinis to nežino ir su savo geru draugu bei tolimu giminaičiu Miku, 26 metų repuojančiu jaunuoju ūkininku, iš Latgalos atvykusiu į Rygą dalyvauti TV šou „X faktors", kuria planus, kaip pavergti Guntos širdį..."

Kita siužeto linija – trumpi šmaikštūs Latvijos ir Lietuvos prezidentų Egilo ir Gitano pokalbiai atitinkamomis temomis kiekvieno skyriaus pabaigoje. Autoriai juokauja, kad jiems pavyko gauti jų slaptus diplomatinių pokalbių įrašus.

„Svarstėm, ar ne per drąsu, bet pamanėme, kad mūsų prezidentai – irgi žmonės, jie gali pasikalbėti gyvenimiškomis temomis – ne tik apie orą, bet ir apie maistą, pomėgius, laisvalaikį, muziką. Specialiai domėjomės, kad tai nebūtų visiškai iš piršto laužta informacija, atitiktų tikrovę", – sako Eglė.

Trečioji siužeto linija – gyvūnai.

„Du pagrindiniai Rygos simboliai – Auksinis gaidys (zelta gailis) ir Juodasis katinas (melnais kaķis) – skaitytoją lydi per visą vadovėlį. Pirmasis jų atkreipia dėmesį į lietuvių ir latvių kalbų skirtumus, o antrasis paaiškina pagrindines latvių kalbos taisykles. Vadovėlio temomis žodį taria ir elnias (briedis) su briedžiu (alnis), laikraščių pardavėjas arklys (avīžu pārdevējs zirgs) su žmona, ežys siuvėjas (ezis šuvējs) ir prisiekusioji advokatė lapė (zvērinata advokāte lapsa). Yra ir kitų veikėjų iš gyvūnijos pasaulio: drakonas (pūķis) eina ugniagesio pareigas, balandis (balodis) dirba pašte, o žuvis (zivs) plaukioja tarsi be vietos – ji yra bedarbė (bezdarbniece). Visi šitie gyvūnai gyvena ne visai įprastą miško gyvenimą: vaikšto į darbą, švenčia gimtadienius, lankosi koncertuose, taip padėdami įsisavinti gramatiką ir naujus žodžius", – pasakoja Agnė.

Autorių manymu, geriausia užsienio kalbų mokytis sekasi tada, kai yra linksma, todėl vadovėlyje pateikiama kalbų skirtumų pavyzdžių, kurie daugumai pradedančiųjų mokytis kelia šypseną ir juoką. Vienas iš jų – veiksmažodis ēst (‚valgyti‘). „Ēdnīca?" – nustemba Rūta. Martinis klausia: „Vai tad jūs Lietuvā neēdat?" – „Lietuvā ēd tikai zvēri... Un žemaiši", – atsako Rūta. (Suprantama ir be vertimo, taip?)

Kalbėdama apie vadovėlio struktūrą, Agnė sako: „Stengėmės, kad ji būtų nuosekli, išlaikyta visuose penkiuose skyriuose: pirmiausia lentelių pavidalu pateikiama gramatinė informacija, po to eina pavyzdžiai, pratimai, galiausiai – tekstai skaityti. Be to, visuose skyriuose yra du ypatingi poskyriai: Dzeja dziedē (,poezija gydo‘) ir Dziedāsim latviski (,dainuokime latviškai‘), kuriuose pateikiami siužetinę liniją arba nagrinėjamą temą atitinkantys vienas eilėraštis ir viena daina. Kiekvienas skyrius baigiamas Latvijos ir Lietuvos prezidentų dialogu. Toliau eina užduotys ir žodynėlis. Šeštasis skyrius – tarties užduotys. Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad tai vienintelis latvių kalbos vadovėlis, kuriame tiek daug tarties užduočių. Yra ir priedai: viename apibendrintos gramatikos lentelės, kitame, pavadintame „Lietuvi, įsidėmėk!" (lietuvieti, iegaumē!), – svarbiausi lietuvių ir latvių kalbų skirtumai."

Vadovėlis tikrai išėjo netradicinis – tai nėra vien sausa gramatika, autoriai visą kursą, visas taisykles pateikia kaip žaidimą.

„Matyt, turėjo įtakos, kad viską nuo pradžios iki pabaigos rašėme kartu. Nebuvo taip, kad kiekvienas po gabalą ima ir namie dirba. Vos vieną kitą užduotį rengėme atskirai. Taigi beveik nuolat buvome fiziškai kartu. Karantino metu bendravome internetu. Kartais net iki paryčių", – pasakoja Agnė. Eglė pritaria: „Buvo išties labai smagu rašyti. Drauge gimsta daug visokių idėjų."

Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų