Tad, šeima – asmeninis ar valstybės reikalas? Ar nepritardami partnerystės įstatymo projektui pažeidžiame visuomenės grupių įstatymo priėmimo siekiančių visuomenės narių teises? Galiausiai, gali būti šeima vadinami asmenys, sudarę ne santuokos, bet kitą bendro gyvenimo sutartį? Šių ir kitų klausimų ir teiravomės Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docento Vaidoto A. Vaičaičio.
Ar galima teigti, kad šeima nėra vien tik asmeninis šeimos gyvenimą gyvenančių asmenų, bet visų pirma – valstybės reikalas?
Apie šeimą galime kalbėti iš įvairių – sociologijos, politikos mokslų, teisės, asmeninės ir kitų – perspektyvų. Kiekviena iš jų yra svarbi. Kalbant iš teisės arba konstitucinės teisės perspektyvos, šeima, viena vertus, yra privatus reikalas. Kita vertus – pagal Konstituciją šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, viena svarbiausių valstybės ląstelių, be kurių nei visuomenė, nei valstybė negalėtų egzistuoti. Kitaip tariant, šeima turi dvi dimensijas, t. y. tiek individualų, privatų, tiek viešo intereso. Abi jų turi būti derinamos.
Kodėl negalime teigti, kad konstitucinė šeimos samprata apima ir tos pačios lyties asmenų partnerystę?
Norėčiau į šį klausimą atsakyti plačiau, kalbant apie partnerystę ne tik kaip apie tos pačios lyties asmenų sąjungą. Man svarbu kalbėti apie tai, kaip registruota partnerystė iš principo dera su konstitucine šeimos samprata. Galėtume teigti, kad jeigu Lietuvos Respublikos Konstituciją skaitytų žmogus, kuris nėra pažįstamas su mūsų visuomene, jis rastų keletą su šiuo klausimu susijusių nuostatų. Pavyzdžiui tai, kad santuoką sudaro vyras ir moteris laisvu abiejų šalių susitarimu. Taip pat ir nuostatą, kad gali būti Bažnytinė santuokos registracija. Jis pamatęs mūsų konstitucinį naratyvą būtent taip ir įsivaizduotų šeimą.
Žinoma, Konstitucija neprivalo detalizuoti įvairių sugyvenimo santykių, bet ji pateikia tam tikrus principus. Konstitucijoje yra numatyta tik viena šeimą apibrėžianti sutartis, tai – santuoka. Kitokios sutarties, kurios pagrindu būtų sukuriama šeima, nėra numatyta. Galėtume klausti, ar tokiu atveju negalime sudaryti kitų bendro gyvenimo sutarčių? Pagal Konstituciją, tokia sutarčių laisvė nedraudžiama, bet tai nereiškia, kad kitos bendro gyvenimo sutartys jos sudarytojus traktuotų kaip šeimą. Nes, kaip jau minėjau, Konstitucija numato tik vieną – santuokos sutartį, kuria yra sudaroma šeima.
Partnerystės įstatymo šalininkai teigia, kad atsisakymas įteisinti minėtą įstatymą pažeidžia asmenų lygias teises. Ar tikrai, nesutikdami išplėsti šeimos sampratos, mes apribojame partnerystės įstatymo priėmimo siekiančių visuomenės narių teises?
Reikėtų pradėti nuo to, kad ir asmenų santuokos sudarymas apriboja kitų teises. Pavyzdžiui, vyrui ir moteriai susituokus yra apribojama kitų asmenų galimybė gyventi šeimyninį gyvenimą kartu su jais. Taigi, bet kokia sutartis, aišku, apriboja kitų asmenų galimybę dalyvauti toje sutartyje.
Galėtume klausti, ar asmenys, kurių galimybės apribojamos, nėra diskriminuojami? Tiesioginę diskriminaciją matyčiau tik tuomet, jeigu vieni asmenys turėtų galimybę sudaryti santuoką, o kiti ne. Šiuo atveju, sudaryti šeimą kaip santuoką nėra jokių kliūčių, jeigu vyras ir moteris tuokiasi abipusiu susitarimu, yra veiksnūs ir turi pakankamai metų santuokai sudaryti.
Šeima pagal Konstituciją yra vertybė savyje, tai yra visuomenės ir valstybės pagrindas ir ne bet kokios asmenų tarpusavio sugyvenimo sutartys turi būti laikomos šeimomis.
Konferencijos „Šeima – visuomenės ir valstybės pagrindas. Sutarimo link“ minėjote, kad Konstitucija yra pagrindinė visuomeninė sutartis, kuri gali būti keičiama. Gal tuomet tikrai turėtume įsiklausyti į raginimus atkreipti dėmesį, kad gyvename XXI amžiuje, kuriame šeimos samprata turi daugiau formų, ne tik vyro ir moters santuoką?
Taip, iš tikrųjų Konstitucija yra visuomenės pagrindinė sutartis, kuri gali būti keičiama ir tam būtinai turi būti sudaryta tokia galimybė. Tačiau kol ji nėra pakeista, mes turime vadovautis ja tokia, kokia ji yra. Ir atitinkamai, jeigu būtų pakeista – turėtume vadovautis kitokia Konstitucija kaip visuomenės sutartimi.
Ar reikėtų keisti Konstitucijos 38-ą straipsnį, kuriame kalbama apie šeimą? Atsakysiu kaip pilietis – nesu Konstitucijos keitimo šalininkas ne tik kalbant apie 38-ą Konstitucijos straipsnį, bet apskritai.
Kaip galvojate, ar sutarimas dėl šeimos sampratos yra įmanomas, jeigu abi nesutariančios – siekiančiųjų partnerystės įstatymo įteisinimo ir pastarajam nepritariančiųjų – pusės liks ištikimos savo įsitikinimams? Kokią išeitį siūlytumėte tokiu atveju? Kokie turėtų būti pirmieji žingsniai, kurie leistų tikėtis pasiekti konsensusą?
Aš, kaip pilietis galėčiau atsakyti, kad jeigu visuomenėje kyla įtampa dėl pasiūlymų keisti Konstituciją, tai nuo jo reikėtų kol kas susilaikyti. Galima tai vertinti tiesiog pragmatiškai – ar sprendimas sukeltų daugiau susitaikymo visuomenėje, ar susipriešinimo? Nors tai – politinis, sociologinis klausimas ir aš nesu kompetentingas jo spręsti, bet manau, kad matant klausimo keliamą susipriešinimą nuo sprendimo reikėtų susilaikyti ir prie jo, geriausiu atveju, grįžti praėjus tam tikram laiko periodui.
Užsakymo nr.: PT_88171999