Šiuo metu Marius dirba Kauno Valdorfo mokykloje, Vytauto Didžiojo universitete studijuoja Profesijos edukologijos studijų programą. 2019-2021 metais jis atliko praktikas Lietuvos mokslo tarybos organizuojamoje veikloje „Studentų gebėjimų vykdyti MTEP (meno tyrimų) veiklas ugdymas“. Programa siekiama tobulinti studentų, tyrėjų bei mokslininkų mokslinę kvalifikaciją vykdant praktinę mokslinę veiklą.
„Galimybė vykdyti tiriamąją veiklą, tokiu būdu visapusiškai tobulėti ir tuo pačiu gauti papildomą stipendiją paskatino mane atlikti praktiką Lietuvos mokslo taryboje. „Apsiaviau mokslininko batus“ ir šiandien jaučiu, kad jie man tikrai tinka. Be šios patirties būtų labai sunku priimti tokį atsakingą sprendimą – tapti mokslininku“, – sako pašnekovas.
Mariaus paklausus, kuo tokia praktika jaunajam tyrėjui yra naudinga, šis nedvejodamas sako: tai puiki galimybė plėsti savo žinių ratą bei kvalifikaciją dar visai ankstyvame mokslininko kelio etape.
„Bakalauro ar magistro studijų metu sunku įsivaizduoti save vykdantį mokslinę veiklą, tačiau Lietuvos mokslo taryba suteikia galimybę nuosekliai žengti šiuo keliu, tad stodami į doktorantūrą, studentai jau žino, ko tikėtis. Praktika padeda demistifikuoti mokslininko darbą, leidžia sužinoti, kas ir su kuo valgoma. Šiuo metu jau esu užpildęs paraišką ir kitų metų studentų mokslinių tyrimų praktikai atlikti“, – pasakoja jaunasis tyrėjas.
Derindamas mokytojo darbą ir studijas, Marius ne tik gilina savo žinias, bet ir turi galimybę jomis dalintis su kitais, pritaikyti jas skirtingose srityse. Kaip sako pašnekovas, mokslininkai savo darbais formuoja pokytį visuomenėje, gali užsiimti švietėjiška ar politine veikla, prisidėti prie ministerijų darbo, skaityti viešas paskaitas ir kt.
„Tikriausiai paprasčiausia mokslininką įsivaizduoti kaip universiteto dėstytoją, tačiau tai – tik vienas iš galimų kelių. Kaupdamas žinias mokslininkas gilinasi į jam įdomią sritį, domisi būtent tos srities mokslo žiniomis, o sukauptas žinias panaudoja visuomenės kūrimui. Mokslininkų dėka vystosi pasaulis. Panorus, be jokių kliūčių galima keisti profesinį kelią – turint tokią patirtį esi laisvas daryti ką panorėjęs. Man tenka derinti studijas, darbą, tiriamąsias veiklas ir sūnaus auginimą. Taigi neretai darbus rašau naktimis, tačiau toks tas mokslininko kelias, o mane labai žavi galimybė didžiąją laiko dalį dirbti kada noriu ir kur noriu“, – sako Marius.
Spragų švietimo sistemoje netrūksta
Atlikdamas tyrimą „Lytiškumo ugdymo pamokų galimybės veikdinant mokinių kritinį mąstymą ir vertybines nuostatas“, Marius siekė nustatyti lytiškumo ugdymo pamokų didaktines galimybes bei situaciją Lietuvoje. Pasiteiravus, kodėl pasirinko būtent šią temą, jaunasis tyrėjas paaiškina: mokyklose netrūksta problemų, kylančių dėl netinkamo arba neegzistuojančio lytiškumo ugdymo.
„Mokytojai nėra pasiruošę vykdyti lytiškumo ugdymo, šios temos nepatogios, todėl jie net ir nenori kelti savo kompetencijų šioje srityje. Nepaisant to, jaučiamas spaudimas integruoti lytiškumo ugdymą į savo dalykų pamokas. Švietimo ministerija skatina tokį integruotą modelį, tačiau jis šioje situacijoje neveikia. Mokytojai vengia kalbėti prieštaringomis temomis, dažniausiai apsiribojama fizinės brandos pristatymu.
Kaip mokytojas, pats vykdantis lytiškumo ugdymą, galiu pasakyti: nereikia bijoti nežinojimo. Mokiniai nori patys kalbėti ir girdėti kitus kalbant lytiškumo temomis, jie dėkingi už bet kokią galimybę analizuoti tikrai aktualias problemas ir suvokti savo vertybes. Mokytojas turėtų būti atviras įvairiems požiūriams ir nevengti jų pristatyti, tačiau neutralios pozicijos nepakanka, tuo pačiu reikia skatinti žmogiškas vertybes, tokias kaip rūpinimasis kitais, empatija, meilė, pagarba, emocinis ir fizinis saugumas, sveikata ir kt.“, – teigia pedagogas.
Kaip pasakoja jaunasis tyrėjas, atliktas tyrimas atskleidė daug įdomių, tačiau tuo pačiu ir opių problemų, susijusių su lytiškumo ugdymu Lietuvoje.
„Tyrimo duomenimis, maždaug du trečdaliai mokyklų lytiškumo ugdymą vykdo atsainiai, dažniausiai tik integruodami jį į kitas pamokas. Nerimą kelia ir mokyklų pasitelkiama įvairių organizacijų „pagalba“ vedant užsiėmimus, paskaitas. Dalis šių organizacijų neturi nieko bendro su ugdymu. Tai tėra žmonės, kurie nebijo ateiti ir perduoti savo asmeninės pasaulėžiūros mokiniams. Mane, kaip tėvą, tai iš tiesų baugina. Taip pat liūdna girdėti mokytojų pasakojimus apie „tėvų karus“, kai mokykloje vykdomas lytiškumo ugdymas iššaukia nepagarbias, konfliktiškas tėvų reakcijas“, – pasakoja pašnekovas.
Anot jaunojo tyrėjo, šviesti visuomenę, pedagogus ir jaunąją kartą apie lytiškumo identifikavimą, lavinti jų kritinį mąstymą, o svarbiausia – nebijoti apie tai kalbėti, yra ypatingai svarbu.
„Paaugliai pasimetę. Nekalbėjimas apie lytiškumą siunčia žinutę, kad seksualumas yra purvinas, gėdingas. Didžioji dauguma Lietuvos mokinių mokosi apie lytinius santykius, partnerių „bendravimą“, savo vertę ir daug kitų dalykų iš pornografijos. Netikiu, kad mokytojai gali padaryti kokią nors žalą savo žinių spragomis, nes žala jau yra padaryta. Bet koks žmogiškas santykis su šiomis temomis gydo visuomenės žaizdas ir skatina sveikus lytinius santykius, požiūrį į save ir kitus“, – neabejoja Marius.
Finansuoja Europos socialinis fondas
Užsakymo nr.: PT_87786359