Janita, galbūt nemažai žmonių jau žino Jūsų verslo istorijos pradžią, bet nežinantiesiems smalsu: kodėl šunys, kodėl gyvūnai?
Viskas prasidėjo nuo mano pirmojo šuniuko sidabrinio pudelio Kikos. Kai su tėčiu sudarėme slaptą sandorį, surinkome pinigėlius ir pamelavę mamai, kad šuniukas, jei jo nepaimsime, bus nuskandintas, jis tapo visu mano gyvenimu. Tuomet man buvo penkiolika - tai maišto amžius, kai norisi įrodyti savo tiesas, o tavęs niekas nesupranta, kai norisi meilės, o atrodo, kad tave myli tik šuo, kai pasaulis yra tik vienos spalvos, bet šuo jį nuspalvina ir kitomis. Ir tuomet tu jį irgi be galo myli. Kerpi, prižiūri, rūpiniesi... Bėgant laikui aplinkiniai matydami gražiai apkirptą ir sutvarkytą mano mažąją Kiką, pradėjo klausti kas ją sutvarko. O sužinoję, kad tai darau pati, prašydavo ir jų augintinius apkirpti, išmaudyti, sutvarkyti. Taip viskas nuo mano penkiolikos ir prasidėjo: užsakymai, versliuko pradžia dar be jokios struktūros, pirma parduotuvė, antra, prekybos tinklai... Šiemet „KIKAI“, vienai seniausių Lietuvos kompanijų, įkurtų nepriklausomybės laikotarpiu – 30 metų. Nuo 1991 m. liepos mėnesio Lietuvoje leido kurti įmones, o lapkritį mes ją įregistravome. Išgyventas santvarkų pokytis, valiutų viražai – visko begalybė. Šiandien „KIKA“ išaugusi iki 120 parduotuvių tinklo Lietuvoje ir Estijoje, gyvūnų pašarų gamyklos, kurios produkciją eksportuojame į daugiau neei 50 pasaulio šalių, šunų veislyno ir daugybės kitų su gyvūnais susijusių veiklų. Turime apie 600 darbuotojų.
Vis dėlto, kodėl vieni įkuria antrą parduotuvę, o kiti ne?
Esu iš tų žmonių, kurie arba daro gerai, arba iš viso nedaro – man pasitenkinimą teikia tik rezultatas. Kai man duodavo tokių nelabai tobulų pionierių grandį klasėje, mano grandis vis tiek visada pasirodydavo geriausiai. Jeigu aš būdavau stovykloje, būdavau arba būrio tarybos arba stovyklos pirmininkė. Nuo vaikystės turėjau tą lyderystės bruožą, kurį sunku kažkuo paaiškinti: tu jį turi arba neturi. Juo labiau kad niekada neturėjau jokių protekcijų, buvau iš trijų vaikų neturtingos darbininkiškos šeimos, man niekas nieko nepadėjo. Laikui bėgant kažkaip savaime tapo aišku, kad gyvenime privalau išnaudoti visas galimybes, bet tik garbingai. Jei matysiu, kad Dievas duoda galimybę padaryti, aš niekada netingėsiu. Mano tėvų kaimynai ir draugai dar ir šiandien man primena, kad aš niekada nesėdėjau rankų sudėjusi – visada buvau kažkuo užsiėmusi. Ėjau į laukus, rinkau šiaudus ir dariau rankdarbius, arba pyniau kilimus. Ravėjau daržus, ilgus metus prižiūrėjau ant patalo gulinčią močiutę, broliui skalbiau vystyklus, viriau valgyti, o dar pamokos, muzikos mokykla... Aš jau tada mokėjau valdyti laiką, žinojau, kad tik viską atlikusi galėsiu pašokinėti per gumą. Šiandien gal atsiras tokių, kurie pasakys: kaip taip galima su vaikais? O gal ir nesakys, nes toks buvo laikas, visi žmonės panašiai gyveno ir aš visiškai nesupratau žodžio „sunkus“. Man nebuvo nieko sunkaus.
Ar Jūsų vaikystės patirtis atsispindėjo auklėjant savus vaikus?
Vertybių prasme – taip, bet šiandien jų gyvenimo sąlygos visiškai kitokios, laikmetis kitas. Mano tėvai man negalėjo nupirkti drabužių ir aš juos turėjau siūtis arba nusimegzti iš išardytų mamos megztinių. Jei kažko norėjosi, turėjau pasidaryti pati. Negalėjai treptelėti koja ir reikalauti, bet šiandien aš be jokios nuoskaudos suprantu, kodėl taip buvo. Mūsų vaikai augo pakankamai turtinguose namuose, mes jų negalėjome įdėti į praeities laikmeną ir ten laikyti, kad jie kažko išmoktų. Bet manau, kad disciplina juose jau tikrai yra užkoduota, kaip ir žinojimas, kad tu turi dirbti. O jų darbas yra mokslas, namų ruošos darbai, dar – sportas ir tik tada laisvalaikis. Mes su antruoju vyru turime 5 bendrus vaikus ir jau 3 anūkus. Sūnus yra iš mano pirmosios santuokos, dukros – iš vyro, jaunesnieji sūnūs – bendri mūsų vaikai. Dabar namuose likęs tik mūsų trylikametis pagrandukas. Visi vaikai baigė aukštuosius mokslus. Mergaitės – veterinarijos gydytojos, berniukai dar studijuoja užsienyje. Žinau, kad visiems savo vaikams mes davėme meškeres, su kuriomis jie jau žino, ką daryti, kad pasigautų žuvį. Beje, kalbant apie sūnus, tai mano filosofija tokia: mano sūnus turi mokėti atlikti visus buities darbus, kad, kai prireiks, galėtų padėti savo moteriai. Nes sakiau ir sakysiu, kad moteris yra pagrindinis šeimos gerovės šaltinis ir tik tada, kai ji laiminga ir nepervargusi, šalia jos laimingas vyras. Noriu, kad mano sūnūs būtų laimingi. (gali būti išnaša)
Jūsų skyrybos su pirmuoju vyru – labai sena praeitis, vis dėlto šiandien, kai tiek daug porų skiriasi, gal pasidalytumėte savo pamokomis?
Sąjunga ar santuoka – tai du batai, žingsniuojantys greta. Kai vienas pradeda atsilikti, nesuspėti ar eiti kita kryptimi, sąjungai išlikti sunku. Kita vertus, mes gyvenome tokiais laikais, kai gyventi susimetus nebuvo priimta. Nori gyventi atskirai nuo tėvų – ženijiesi ir išeini. Mes mokėmės politechnikume, buvome 7 metai pažįstami ir pagalvojome, kad santuoka bus geras sprendimas. O po to paaiškėja, kad tu to žmogaus tiesiog nepažįsti, ypač kai atsiranda kitokios gyvenimo sąlygos nei buvo. Turiu galvoje mums gyvenimo pateiktą vieną sunkiausių egzaminų – pinigų ir valdžios. Aš tą egzaminą išlaikiau, o jis ne. Nes pagal tai, kaip žmogus laiko pinigų ir valdžios egzaminą, gali nuspręsti, kokios jo šaknys ir koks vidinis pasaulis. Aš aiškiai supratau, kad mums tapo ne pakeliui. Skyryboms ryžausi laukdamasi vaiko, kurdama verslą, be artimųjų paramos ir palaikymo, tik su saujele draugų. Tai iš tiesų nebuvo paprastas laikas. Tada pirmą kartą atsėlino depresija.
O kaip pati visą gyvenimą tvarkotės su šiuo sunkiu valdžios ir pinigų egzaminu?
Aš žinau ir tikiu, kad nei valdžia, nei pinigai manęs nepakeitė. Aš sąmoningai save stebiu ir kontroliuoju. Mano vertybės irgi nepasikeitė, aš esu tokia pati atvira, sakau, ką galvoju, ir labai stengiuosi, kad ir įmonėje būtų atviras bendravimas. Mes galime verkti, nusikeikti, guostis, bet viskas turi būti tikra. Juk atsiremti galima tik į stiprų žmogų, o stiprus žmogus niekada nebus lengvas ir paprastas – jis turės savo nuomonę, bet mūsų vertybės turi būti tokios pat. Be to, turiu pakankamai stiprią intuiciją atskirti tikrus žmones nuo netikrų, nuoširdumą nuo apsimetinėjimo, tikras emocijas nuo suvaidintų ir man tai labai padeda. Kai šalia manęs atsiduria netikras žmogus, man net bendrauti sunku. Anksčiau netgi galvojau, kad su manimi kažkas ne taip, kad esu nervinga, įsitempusi, o pasirodo, kad tai priklauso tiesiog nuo žmogaus, su kuriuo bendrauju.
Kiek versle Jums padeda intuicija?
Iš įmonės nieko nebūtų, jei būčiau vadovavusis tik skaičiais. Vadovaujuosi tik intuicija. Dabar darome didelį projektą, atidarome naują rinką mūsų produkcijos eksportui ir jis remiasi tik mano intuicija. Aš žinau, kad pasiseks. Tikėjimas ir noras yra bet kokios sėkmės variklis.
Jūsų FB profilyje radau daug šiltų atsiliepimų apie Jūsų vyrą ir verslo partnerį Taurą. Esate drąsi ir atvira kalbėti apie jausmus, kaip ir apie visa kita?
Mes jau 24 metai kartu. Dažnai žmonės sako, kad myli, bet apie tai nekalba, nenori, nemoka, nedrįsta, sako, kad yra specifiniai. Na, tuomet baisu, kad su savo specifiškumu ir neišsakyta meile ir numirsite (juokiasi). Mano manymu, apie tai, kas gali džiuginti kitą žmogų, reikia kalbėti. Dievas davė kalbą tam, kad kalbėtume. Mano vyras yra be galo šiltas žmogus, aš pati jautri ir mums reikia to švelnumo. Bet svarbiausia, kad tai tikrai nėra tik žodžiai, tai yra iš širdies ir juos lydi veiksmai: apkabinti, pasiguosti, išklausyti, išgirsti, suprasti. Mes su vyru kaip ir bendrame versle, bet skirtingose srityse. Aš esu idėjų generatorė, kuriu produktus, o jis ieško galimybių, kaip tuos produktus pagaminti, išvežti, parduoti. Jis puikiai supranta, kiek aš darau ir to neneigia. Vyras, kuris palaiko savo moterį, visada laimi. Už sėkmingų vyrų stovi moterys. Laimi tie, kurie turi kas juos užkuria ir užburia. Pasaulio praktika irgi rodo, kad idėjų šaltinis ir generatorius labai dažnai yra moteris, o jei šalia jos atsiranda norintis kartu eiti ir jos mintis įgyvendinti vyras, viskas įvyksta. (gali būti išnaša) Mūsų atveju, manau, kad taip ir atsitiko. Mano vyras tai supranta, gerbia ir leidžia man skleistis. Lygiai taip pat jis supranta, koks mano krūvis, todėl sugeba išklausyti, paguosti, suprasti. Ar mes tokie buvome? Tikrai ne. Buvo meilė, be galo didelė pagarba, buvo noras būti kartu ir noras, kad tai nesibaigtų. Todėl mes mokėmės kalbėti, skaitėme daug knygų, važiavome pas meistrus ir drauge patyrėme santykių evoliuciją. Ir kai tu pradedi suprasti, kad gali dėl to žmogaus viską padaryti, kad sąjunga tau stipresnė už ambicijas, kurių visi neišvengiamai turime, – imi, darai ir laimi.
Ar Jūsų tandeme bendras verslas Jums padeda?
Gal tandemas verslui padeda? (Juokiasi.) Aš net negaliu pasakyti, kad tai yra verslas. Mano manymu – tai yra gyvenimas. Mes kuriame tokius projektus, kokių kiti negalėtų sukurti, nes tai gali padaryti tik mūsų tandemas. Be to, mums patinka tie patys dalykai: bendrauti su žmonėmis, su įmonės komanda augti, per žinojimą tapti tobulesniais. Tai tikrai nėra pinigų mašina, tai atsakomybė ir žinojimas, kad aš galiu kažką sukurti, duoti, galbūt pakeisti pasaulį. Tai mums abiem svarbu. Kaip ir svarbu daryti tai, kas patinka. Man visada patiko bendrauti su žmonėmis, prekiauti, kalbėtis, domėtis, kaip jų gyvūnai gyvena. Iš to sužinai, ko reikia, tuomet tai atveži, pradedi kurti savo produktus, pletiesi, galvoji, planuoji... Prisimenu, neturėjau savo būsto, mašinos – mano darbuotojai pirmi nusipirko butus (o aš tai įsigijau tik vyrui atsiradus), bet nusipirkau fasavimo mašiną ir taip džiūgavau! Ar skaičiavau, kada tapau milijoniere? Tikrai ne, ta riba lieka kažkur praeityje, bet jau teikia žinojimo, kad yra uždirbta pinigų kitam projektui, kitam produktui ir galima eiti toliau. Štai kur prasmė ir jėga, štai kur tas didysis malonumas, kurį šiandien sunku pavadinti net darbu.
O verslas Jums daug iššūkių yra pateikęs?
Kaip sėkminga santuoka, kaip vaikų auginimas, taip ir verslas turi savo istoriją ir ta istorija tokia, kad be kainos tiesiog nesirašo. Visur yra bemiegės naktys, nukramtyti nagai ir pražilę plaukai nuo situacijų. Štai dabar mes sėdime, kalbamės, o aplinkui verda geizeriai, kuriuos kažkaip reikės imti ir sutvarkyti. Tai yra kaina. Kuo aukščiau esi, tuo stipresni vėjai pučia. Kuo toliau į viršų eini, kuo labiau esi matomas, tuo daugiau sutinki žmonių, turinčių nuomonę apie tave... (gali būti išnaša) Beje, dauguma pasakys: ji turtinga, jai gerai. Bet kas pažįsta mane, tas žino, kokią kainą aš mokėjau...
Ir vis dėlto, verslo neiškeistumėte į ramybę?
Aš matau, kaip draugai pardavinėja savo verslus, kaip išeidinėja, kaip ruošiasi pensijai, o aš be savo „KIKOS“ numirčiau. Jau sakiau, kad verslas – mūsų gyvenimas, o dabar jis tokiame lygyje, kad tu gali būti beveik burtininkas. Tu gali realizuoti bet kokią idėją, gali sukurti stebuklingiausius pašarus, skaniukus... Niekada neatsisakyčiau šito, man nuostabu tai daryti. Mes eksportuojame produktus į 50 pasaulio šalių, prieš tai susipažįstame su tos šalies kultūra, įpročiais, poreikiais ir tai be galo įdomu – tai „veža“. Turime iššūkių ir Lietuvoje. Norėtume, kad lietuviai mūsų produktais pasitikėtų taip, kaip lietuvišku sūriu ar duona, nes mes gyvūnų produktams keliame labai aukštus reikalavimus, nes patys jų turime ir labai juos mylime. Lietuvoje yra labai gerų gyvūnų pašarų gamintojų, visas pasaulis tai pripažįsta, tad norėtųsi, kad pripažintų ir Lietuva – norėtųsi palaikymo... Taigi be viso šito man būtų nuobodu, aš numirčiau be tobulėjimo, be problemų, be sprendimo kelių ieškojimo. Kur toji ramybės prasmė?
Bet teko skaityti, kad dėl pašarų gamyklos statymo turėjote abejonių ir nemigo naktų?
Buvo lūžio momentas… Buvo 16 parduotuvių, buvo „Maxima“ ir atrodė, kad visko užtenka visam gyvenimui. Dar tėvai sakė: kam jums tiek visko, gyvenkite sau, taigi aš atmetinėjau, atmetinėjau, bet vieną naktį susapnavau sapną, atsikėliau ir sakau: „O dabar statome“. Tikiu ne ženklais, tikiu Dievu, jis ateina švelniai, tau parodo, o jau tavo reikalas, ar tu pasinaudosi jo pagalba, ar ne. Ir tuomet nutiko dar vienas įdomus dalykas: mums buvo likusios tik 4 savaitės Europos fondams priduoti paraišką dėl paramos. Tai padaryti buvo tiesiog neįmanoma. Bet aš įėjau į darbo kambarį, pamačiau vieną produktą ir staiga prisiminiau, kad iš jį gaminančios gamyklos buvau gavusi daug informacijos. Tai man buvo geras sufleris, viską suspėjome. Jeigu tuomet nebūtume to padarę, galbūt būtume likę su keliomis parduotuvėmis ir kažkaip gyvenę, bet tikrai nebūtume turėję ir galėję tiek visko, kiek dabar. Su tuo atėjo dideli pokyčiai, daug žmonių, daug reikalų, daug chaoso, daug terpės kūrybai, daug naujų skyrių, dokumentų – visko. Štai taip ir įvyksta ta grandininė reakcija, kai viskas tiesiog užsisuka.
Dviejų kitų verslų atsisakėte? Buvo per sunku?
Iš tiesų, neapsiribojome vien „KIKA“, juk dar buvo ir Zapyškio medelynas, ir „Silver City“ parduotuvių tinklas – viskas domino. Bet ateina laikas, kai pajunti, kad visko tampa daug ir tu imi sverti, kiek tiems verslams gali duoti energijos. Aš manau, kad verslas vis dėlto laikosi ant savininko energetikos ir jeigu jis pradeda verslui skirti mažiau laiko, jis ima klibėti. Gal yra kitokių verslų, bet aš tuo mažai tikiu. Kitas klausimas: sukurti verslus tu gali, bet ar tau jie neš džiaugsmo? Ar tu suvalgysi daugiau steikų per dieną, ar užsidėsi daugiau batų? Ateina laikas, kai ir versle tu turi jausti džiazą ir malonumą. Mes nusprendėme toliau džiazuoti gyvūnų pasaulyje, juk jie – mūsų meilė ir visko pradžia.
Beje, mes apie juos taip ir nepakalbėjome...
Gyvūnas man yra visiškas šeimos narys, kurio netekimas man lygiai tas pats, kas ir žmogaus, ir aš nesigėdiju to sakyti. Praradusi gyvūną, jaučiausi praradusi sau labai artimą sielą, draugą, kuris padėjo man gyventi. Dabar Zapyškyje su vyru turime veislyną, bet namuose nuolat gyvena 15–20 šunų. Kartais jie keliauja su manimi į darbą, dabar kai kurie vasaroja vasarnamyje, kur mes po darbų irgi leidžiame laisvalaikį. Aš turiu juos visus matyti, pati prižiūrėti, o jiems irgi reikia ypatingos priežiūros. Tai mano šeimos nariai ir drauge kūrybos variklis, rodantis, ką dar naujo galima sukurti jų pasauliui. Kita mano aistra – veisimas. Keliu sau aukštus standartus, mane domina tik aukščiausio lygio selekcinių šunų veisimas. Noriu išveisti geriausius pasaulyje garbanotuosius bišonus, Maltos bišonus ir špicus. Esame išveisę gal 17 pasaulio čempionų, 12 Europos čempionų ir nors dabar viskas sustoję, mes ir toliau labai daug dirbame. Man padeda jaunystės važinėjimai po Rusiją, kai aš gavau veisimo pamatus, o taip pat buvimas Lietuvos pudelių asociacijos prezidente. Tai irgi be galo įdomi veikla.
Negaliu nepaklausti: ar visi Jūsų darbuotojai turi gyvūnų?
Deja, ne, bet norėtume, kad taip būtų. Nes kas turi gyvūną, tas labiau supranta mūsų verslo esmę. Juk šiandienos pasaulyje gyvūnai yra labai svarbūs. Jie – žmonių draugai ir net partneriai, jie sprendžia daug problemų ir yra besąlygiškos meilės šaltiniai.
Kaip išgyvenote pandemiją?
Oi, labai gerai. Mes padarėme daug kokybinių darbų ir tiek projektų, kiek nepadarėme per 10 metų. Be to, kad sutvarkėme daug klaidų, baigėme pradėtus darbus, sukūrėme be galo daug produktų. Žinoma, periodas buvo labai įtemptas, reikėjo mokėti algas, o apyvartos buvo sumažėjusios, bet šiandien vadovai dėkingi, kad mes neužsidarėme, dirbome, supratome, kad chaoso bus, bet mes prie jo prisitaikėme ir tai įveikėme.
Dėl visų moterų, šiandien besirenkančių karjerą ir atidėliojančių vaikų gimimą, privalau paklausti, kaip Jums pavyko suderinti tokius darbo krūvius ir penkių vaikų auginimą?
Mano gyvenime viskas vyko labai organiškai. Atsirado vyras, pastatėme namą, gimė pirmas bendras mūsų vaikas. Statėme gamyklas, kūrėme jau minėtus verslus – visko buvo iš tiesų daug. Po to gimė Ąžuolas – mūsų mažiausiasis. Ir šiandien aš labai džiaugiuosi, kad pagimdžiau tris vaikus, o penkis užauginau ir galiu pasakyti, kad nieko čia nėra sudėtingo. Juo labiau kad man negėda pasakyti, jog 24 metus pas mane dirba namų tvarkytoja ir visą laiką yra auklės ir dėl to aš nesikremtu. Galiu įspėti dėl kitko: nenorėkime būti idealios. Nes jei norėsime tik sėdėti prie vaikų, tai taip, bus sudėtinga. Dabar madinga būti šalia vaikų, bet aš manau, kad jeigu tu esi vadovas, kūrybiškas žmogus, tu privalai nuo namų rūpesčių atsijungti, pabūti kitame vaidmenyje, o tada grįžti pas vaiką gerai nusiteikusi. Juo labiau kad moteriai savirelizacija yra tiesiog būtina. Savo dukroms sakau, jog jūs privalote dirbti, kad save realizuotumėte, nes tai duoda ne vien pajamų, bet ir savivertę, požiūrį į pasaulį. Profesine prasme negalima atsilikti, juo labiau kad pasaulis žygiuoja milžiniškais technologijos žingsniais. O vaikai visada užauga ir juos reikia gimdyti tiesiog šalia visko, kas tuo metu vyksta tavo gyvenime.
Bet Jums būdinga viską daryti gerai, negi nesinorėjo būti idealia mama?
Tikrai taip, norėjosi. Galiu prisipažinti, kad gimus ketvirtam vaikui Nojui tiesiog užsibrėžiau ja būti – aš juk viską galiu! Naktį su vaiku miegu, dieną lekiu į darbą, na, maždaug aš viską spėju, man viskas gerai. Gerai, kad atsirado protingas gydytojas, matantis daugiau už kitus, liepė vaiką naktimis migdyti atskirai, man – ilsėtis. Bet… depresiją, mane taip nematomai užpuolusią antrą kartą gyvenime, gydžiausi dvejus metus. Ar tai matė mano artimieji? Ne, nei tėvai, nei vaikai… Bet šiandien man negėda apie tai kalbėti vien todėl, kad kitos moterys būtų atsargesnės. Tai perkrova, perdegimas ir daugeliui moterų tai pavojinga. Tai kaina, kurią sumokėjau aš, norėdama būti visur ideali, tai kaina, kuri irgi įeina į verslo iššūkius. Todėl yra laikas, kai reikia auklės. Vaikas, patikėkite, užaugs labai greitai ir tikrai neatsimins, kad buvo su aukle. O jūs nei sveikatos, nei laimės neprisidėsite. Bet jis tikrai gali prisiminti, jei mama buvo blogos nuotaikos, ant jo kniaukė be reikalo, nes pati buvo nelaiminga. Mes tiesiog privalome kaupti savo energijos ir sveikatos resursus, nes vaikas, kuriam tu visko įdedi, ateina ir išeina, o tu lieki su savo energijos minusu. Neleiskime sau šito. Ir dar man norėtųsi pasakyti vieną dalyką: nustokime kaltinti savo mamas, kad mums kažką kažkada pasakė. Kiekviena mama savo vaikui linki paties geriausio rezultato ir siekia jo tokiais būdais, kokius išmano. Gal ne visada mums priimtinais, bet kaltinti tas mamas ar ne, nešioti tas praeities žaizdas ar ne – kiekvieno pasirinkimas. Man atrodo, kad kartais mums tiesiog pritrūksta atsakomybės už savo gyvenimą ir tada lengviau paieškoti kaltų.
O moteriškos laimės formulę jau žinote?
Nė viena moteris nebus laiminga tol, kol nemylės savęs, kol nebus pozityvi, kol nesupras, kad kiekviena gyvenimo pamoka yra duota dėl jos pačios augimo. Ir kai ateina nesėkminga diena, tai iš tiesų yra sėkminga diena, nes tu gauni galimybę iš akmens išspausti sūrį. O formulė paprasta – kiekvienai moteriai labai svarbu išlaikyti penkių sričių balansą: aš, antra pusė, vaikas, darbas ir hobis. Jei kuri sritis ima veltis, neignoruoji to, neatidėlioji, o atsidarai tarsi spintą ir sutvarkai. SIŪLO IŠNAŠĄ
Be to, gavus galimybę, ją būtina išnaudoti 120 procentų. Ir niekam neleiskime savęs pliekti kur nereikia. Reikia mokėti save pagirti, palaikyti, nepamiršti padėkoti už tai, ką turi. Nežiūrėti, kad pas kaimyną žolė žalesnė, o padaryti, kad ji būtų žalesnė pas tave. Kad pas tave būtų gražiausias sodas, geriausias namas ir patogiausias suoliukas. Ne dėl to, kad brangu, o dėl to, kad tu jį padarei ir jis tau neša džiaugsmą. Kalbu ne apie materiją, kalbu apie meilę.
Ačiū už pokalbį.
Užsakymo nr.: PT_87702693