Daugiau nei 17– ka metų IT srityje dirbantis specialistas dalijasi patarimais į ką atkreipti dėmesį renkantis profesiją ir kaip atrasti tokią veiklą, kuri leistų tobulėti kasdien?

Kokias studijas baigėte ir kaip sekėsi mokykloje?

Mokykloje sekėsi gerai. Pažiūrėjus iš šalies – rezultatai buvo puikūs, kadangi visą laiką buvau pirmūnas, dalyvaudavau įvairiose olimpiadose ir būreliuose. Tačiau visiems šiems rezultatams pasiekti reikėjo skirtingų pastangų – tikslieji mokslai man visada buvo lengvesni, o humanitariniams reikėjo skirti daug daugiau laiko. Žinodamas, kad laikysiu valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, nes jo rezultatas buvo svarbus stojant į bet kurį universitetą, skyriau šiam dalykui daug pastangų. Ir tuo pačiu esu labai dėkingas istorijos, dailės, muzikos ir kitų dalykų mokytojams, kad labai nespaudė ir leido susikoncentruoti į tiksliuosius mokslus. Po mokyklos įstojau ir baigiau KTU Informatikos fakultetą, bakalauro ir magistro studijose gilinausi į programavimą ir informacinių sistemų inžineriją.

Kodėl pasirinkote IT sritį? Kokią įtaką renkantis studijas, profesiją turėjo tėvai, mokytojai, ar draugai?

Nuomonių iš šalies, kokias studijas ir būsimą profesiją rinktis, tikrai buvo. Mano mama yra gydytoja, tėtis – programuotojas, tai, savaime aišku, kažkiek noro, kad aš „tęsčiau šeimos profesiją“ buvo iš abiejų. Taip pat prieš tuos 20 metų, kai baiginėjau mokyklą, buvo tokios labai madingos teisės studijos. Daug teko girdėti iš pažįstamų, kad teisės studijos yra „labai gerai“, nors apie tai, kuo jas baigus galėčiau dirbti, ar kuo jos apskritai praverstų ateityje, nežinojau.

Studijuoti programavimą (informatiką) pasirinkau pats, o sprendimą priėmiau gana pragmatiškai. Nors visi tikslieji mokslai sekėsi gerai, bet informatika buvo ypač lengva, klasėje spėdavau išspręsti ne tik savo, bet ir aplinkinių klasiokų uždavinius, namų darbams, natūralu, nieko nereikėdavo daryti, nes viskas būdavo išspręsta per paskutines 15 minučių klasėje. Dėl to pamaniau, kad gal geriausia būtų mokytis toliau ir dirbti toje srityje, kuri man natūraliai sekasi geriausiai. IT sritis prieš 20 metų dar nebuvo viena iš geidžiamiausių profesijų, būsimi darbuotojai nebuvo viliojami stulbinančiais atlyginimais, žaidimų kompiuteriais biure ir spalvotais sėdmaišiais, bet tai buvo sritis, kuri buvo įdomi man. Džiaugiuosi, kad tos jau minėtos aplinkinių nuomonės buvo tik patariamosios, nejaučiau jokio spaudimo, ir pasirinkimą padariau pats.

Kaip klostėsi jūsų karjera IT srityje, kokios savybės padėjo kilti karjeros laiptais?

Nuo trečiojo kurso vis pasidairydavau, kokios darbo perspektyvos, susikūriau CV, į kurį sudėjau kelias dėstytojų rekomendacijas (dar viena senų laikų mada), ir sudalyvavau keliuose darbo interviu. Darbo pokalbis, berods, trečioje vietoje, kur ir įsidarbinau, patiko labiausiai – gavau kelias logines užduotis, savo mintis vizualizavau ant lentos, kalbėjome apie algoritmus vienam ar kitam uždaviniui spręsti iš praktinės pusės.

Jau po pusmečio darbo buvau pastebėtas ir įvertintas, tapau vieno projekto techninės dalies vadovu, dirbau su nedidele programuotojų komanda ir bendravau su klientais. Mano savybės, kurios man tuo metu padėjo, manau, buvo greitis, per kurį atlieku užduotis, perfekcionizmas, kuomet nieko negaliu palikti „šiaip sau“ būsenoje, matymas į priekį, planuojant ne tik šios dienos ar savaitės, bet ir mėnesio ar dviejų darbus. Man šios savybės yra gana įprastos, nelabai savęs įsivaizduoju dirbančio kitaip.

Vėliau atsirado ir darbas su didesnėmis komandomis, ne tik su „tokio paties kirpimo“ programuotojais, bet ir kitomis techninėmis profesijomis. Dirbant vadovu, vis pasieki kažkokį lygį, kai yra kažkaip nepatogu ir turi prisitaikyti – buvo ir darbas su žmonėmis, esančiais Jungtinėje Karalystėje, JAV, Ukrainoje, ir vadovavimas žymiai vyresniems ir techniškai stipresniems žmonėms, pastaruoju metu – gyvo kontakto nebuvimas ir bendravimas tik videokonferencinėmis priemonėmis. Bet prie visų situacijų prisitaikai, kažko išmoksti, ir tai padeda ateityje greičiau reaguoti į nenumatytas situacijas.

„Devbridge“ įmonėje dirbate jau septynerius metus. Kas jums darbe suteikia prasmę? Ką labiausiai vertinate „Devbridge“ komandoje?

Patinka, kad esame greitai sprendimus priimant ir auganti įmonė – ne veltui jau 8 metus iš eilės „Devbridge“ patenka į greičiausiai augančių JAV įmonių 5000-uką. Nėra taip, kad toks augimas atsiranda savaime – kiekvienas darbuotojas prie to prisideda, esu apsuptas daugelio talentingų, techniškai stiprių kolegų. Taip pat svarbu ir man, ir, neabejoju, kitiems kolegoms, kiek informacijos apie vidaus virtuvę yra prieinama kiekvienam darbuotojui.

Augant, be abejo, kartais tenka daryti pakeitimus – plėsti įmonės kompetencijas į kažkokią naują sritį, keisti vidaus taisykles, priimti sprendimą nebedirbti su kažkokiu konkrečiu klientu, spręsti su karantinu susijusius apribojimus. Nors yra neįmanoma atsiklausti visų daugiau nei 500 darbuotojų nuomonės kiekvienu klausimu, tačiau komandų ir departamentų vadovai visada yra įtraukti į tokias diskusijas, gali daryti pakeitimus ar imtis naujų iniciatyvų, todėl joks sprendimas nėra nuleidžiamas iš aukščiau, jį jau būna matę ir aptarę didelė grupė žmonių.

Daug valandų ir savaitgalių praleidote taip pat prisidėdamas prie „Devbridge“ įkurtos nemokamos kūrybinių technologijų „Sourcery for Kids“ vaikų akademijos? Kodėl jums tai yra svarbu ir kokią asmeninę patirtį suteikė ši veikla?

„Sourcery for Kids“ akademijoje dirbau dvejus su puse metų. Tiesiog kažkuriuo metu nusprendžiau, kad atėjo laikas atiduoti duoklę visuomenei. Tuo labiau, kad iš manęs nebuvo reikalaujama jokių ypatingų įgūdžių, juk ne ilgų nuotolių bėgikų treneriu ar prancūzų kalbos korepetitoriumi apsisprendžiau būti – mentoriui reikia suprasti technologijas ir mokėti bendrauti, o šias savybes kasdien vystau darbe.

Asmeniškai, visų pirma, labai patiko, kad dirbau prie techninių užduočių – elementarių algoritmų programavimo, ieškojau internete vaikus sudominsiančios medžiagos apie tai, kaip veikia internetas ar kaip buvo sukurtas pirmasis pasaulio kompiuterinis žaidimas. Dirbant su vaikais kiekvieną ar kas antrą savaitgalį, sunku pamatyti kažkokius pokyčius kiekvieną pamoką – kartais vieniems pasiseka geriau, kartais blogiau, atsisėdęs prie triukšmaujančio draugo praeitos savaitės herojus išsiblaško ir nepabaigia darbo laiku. Tačiau visas progresas pasimato semestro baigiamųjų darbų ir sezono uždarymo metu – matosi, kad vaikai drąsesni, dirba savarankiškai, eksperimentuoja, panaudoja visas anksčiau įgytas žinias. Sunku pasverti, kiek kiekvienam vaikui akademijoje praleistas laikas pravers ateityje, bet manau, kad įgytas patirtis ir žinias visi panaudos kažkaip naudingai.

IT studijos jau kelerius metus iš eilės neužpildo visų valstybės finansuojamų studijų vietų? Kaip manote, ko trūksta, kad Lietuvoje ši situacija pasikeistų?

Nežinau ar dar yra populiaru studijuoti „tik dėl diplomo“, bet keletą pavyzdžių artimoje aplinkoje neseniai esu girdėjęs. Jei abiturientas pasirenka studijuoti bet kur, kad tik po ketverių metų laikytų diplomą rankose, kam jam eiti studijuoti ten, kur yra sunkiau? Jis ar ji greičiausiai rinksis humanitarinių ar socialinių mokslų sritį, kur, beje, ir metinis mokestis ne valstybės finansuojamose vietose yra mažesnis. IT srities įmonės, ieškodamos naujų darbuotojų, niekada netaikė kriterijaus „turi turėti bet kokį aukštojo mokslo diplomą“. Tikiuosi, kad ir kitose srityse tokia tendencija laikui bėgant išnyks.

Antra, kas tikrai kardinaliai pakeistų situaciją, tai peržvelgti strategiją, kaip Lietuvoje mokoma tiksliųjų mokslų, angliškai vadinamų STEM (Science, Technology, Engineering, Maths), pradedant nuo mokyklų ir baigiant universitetais. Labai patogu mokiniui į galvą kišti sausas formules, reikalauti, kad jų išmoktų, ir po to iš iškaltų formulių kurti kontrolinius darbus. Universitetuose tas tęsiasi – diferencialinės lygtys, matricų daugyba, kinematika, tikimybių teorija – norėtųsi, kad dėstant šiuos dalykus, būtų šios toks įvadas, ankstesnės medžiagos priminimas ir susiejimas su dėstomu dalyku, galų gale – diskusijos, praktinio pritaikymo demonstracijos, vietoje to tenka išgirsti „šito turėjo išmokyti mokykloje“. Šioje srityje, pradedant mokykla, kuri turi drąsinti vaikus domėtis STEM, taikant įvairesnius metodus ir skatinant teisingo atsakymo ieškoti savais metodais, tiek aukštojo mokslo įstaigos, padedančios užpildyti spragas ir leidžiančios domėtis praktinio pritaikymo galimybėmis, turi padirbėti kartu.

Kiek stebiu mūsų įmonės akademijų, kurios yra skirtos profesionalams, atrankų procesą ir rezultatus, dažniau sulaukiame aplikuojančių, kurie jau darbuojasi ne IT srityje arba, pavyzdžiui, jaunų mamų, sugrįžusių iš dekretinių atostogų, kurios pasiryžta persikvalifikuoti. Ir šiems žmonėms tai labai gerai sekasi, IT sritis tikrai nėra tokia bauginanti, kaip kartais iš šalies atrodo.

Kokie profesiniai laimėjimai jums yra svarbiausi ir kodėl? Ką norėtumėte įgyvendinti, pasiekti ateityje?

Tiek „Devbridge“, tiek ankstesnėse įmonėse teko darbuotis prie techniškai ar kažkuo kitu išskirtinių projektų tuo metu – ar tai buvo didžiausios vertės pinigine prasme kontraktas, ar didelė kartu dirbančių programuotojų komanda, ar 18 mėnesių trukmės sistemos migravimo uždavinys, ar pirmasis bankinio sektoriaus projektas. Visos šios patirtys buvo įsimintinos.

Tačiau dažniausiai prisimenu su žmonėmis susijusius iššūkius, kuomet per dviejų su trupučiu metų laikotarpį „Devbridge“ pavyko išauginti savo komandą nuo 14 iki daugiau nei 40 specialistų, aktyviai dalyvaujant samdyme. Kartais kolegas, kurie kartu eidavo į darbo pokalbį susipažinti su potencialiu naujoku, reikėdavo paskatinti, padrąsinti, detaliau nupasakoti, kaip naujokas sėkmingai įsilietų į kolektyvą. Galvoje kratydavau ir perkratydavau planus, ar naujai suburta komanda tik ką prasidėjusiam projektui bus sėkminga ir kt. Džiugu matyti, kad dauguma kolegų, su kuriais susipažinau dar tada, kai „Devbridge“ jiems tebuvo potencialus darbdavys, vis dar dirba pas mus, jie vadovauja komandoms, yra atsakingi už techninius sprendimus, ir nepaliauja tobulėti.

Ateityje, tikiuosi, ir toliau padėsiu „Devbridge“ auginti naujas kompetencijas, padėti plėsti biurus kitose šalyse ir kitaip prisidėti prie įmonės augimo, kuris jau tapo įprastas.

Užsakymo nr.: PT_87428525