Vienuolynų ir dvarų pasididžiavimas, žuvis, galinti pergyventi net branduolinį karą

Pradėkime nuo istorijos. Karpiai natūraliai gyveno ir gyvena Azijos – Rytų Europos pakraštyje, Kaspijos, Juodosios ir Azovo jūrų baseinuose, tačiau yra duomenų, kad jų veisimu ir perkėlimu į kitas šalis užsiėmė jau senovės romėnai. Visgi, Europoje karpiai pradėjo plisti daugiausia vienuolynų dėka, kaip lengvai užauginama ir pasiekiama alternatyva mėsai pasninko dienomis.

Pirmą kartą karpiai į Lietuvą, tikriau į tuometinę Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, atkeliavo XVII amžiuje didikų iniciatyva ir ilgainiui tapo daugelio dvarų tvenkinių puošmena ir stalo bei puotų patiekalu. Didikai ir turtingesni bajorai dažnai stengdavosi atsivežti iš Vakarų Europos vis įmantresnių ir retesnių karpių veislių ir varžytis jais tarpusavyje. Žinoma, jais sekė ir kiti. Ypač karpius vertino žydai – manoma, kad ne vienas dabar populiarus įdaryto karpio paruošimo receptas atėjo būtent iš jų virtuvės.

XIX amžiuje karpių veisimu užsiėmė nemažai ūkių Vilniaus krašte ir Žemaitijoje. Tarpukariu karpių veisimas įgavo naują pagreitį – karpių mailius imtas gabenti iš Vokietijos ir Čekijos, kur karpininkystė buvo ir yra labiausiai pažengusi.

SSRS laikais karpių auginimo mastai dar išplito, buvo įsteigta žuvininkystės ūkių, karpius augino nemažai kolūkių. Maždaug 6–8 praėjusio amžiaus dešimtmetyje nemažai karpių tikslingai buvo išleista į ežerus ir tvenkinius pagal slaptą programą, ruošiantis galimam pasauliniam karui su Vakarais. Karpiai buvo vertinami kaip vietinis, net branduolinio karo metu galintis išlikti, maisto šaltinis. Būtent tuo metu šios žuvys pasklido plačiai po daugelį Lietuvos ežerų, tvenkinių ir net upių Šiandien karpiai aptinkami beveik visur.

Sovietmečiu į mūsų šalį buvo įvežta daug naujų karpių rūšių iš Rytų. Mūsų šalies mokslininkai, bendradarbiaudami su Čekijos Bohemijos universitetu pradėjo ir daug metų tęsė lietuviškos karpių veislės – Šilavoto karpių – kūrimą, gebančios sparčiai augti gana atšiauriomis Lietuvos gamtos sąlygomis ir turinčios atsparumą daugeliui ligų. Šilavoto karpiui 2010 m. buvo suteiktas valstybės pripažinimas.

Foto: Organizatorių nuotr.

Po pusantro kilogramo kiekvienam gyventojui

Karpius didžiuliais kiekiais augina nemažai pasaulio valstybių, iš kurių pirmoje vietoje yra Kinija, Indonezija ir Vietnamas.

Europos Sąjunga, išaugindama karpių kasmet už maždaug 140 mln. eurų yra ketvirtoje vietoje. Bendrijoje daugiausia karpių išaugina Centrinės Europos šalys, visų pirma, Čekija ir Lenkija, ne daug nuo jų atsilieka Vokietija, kitos šalys.

Lietuvos ūkiai kasmet užaugina truputį mažiau kaip 4 tūkstančius tonų karpių (2013 metų Žemės ūkio ministerijos duomenimis) kurių dalis keliauja į užsienį (daugiausia – į Latviją ir Lenkiją), o dauguma patiekiama mūsų stalui. Paskaičiavus, vienam gyventojui per metus tenka po vieną 1,5 kg sveriantį karpį.

Karpių auginimas akvakultūros ūkiuose po truputį auga, pastebimai daugėja ekologiškų ūkių, kuriuose karpiai šeriami tik rinktiniais grūdais ar specialiais pašarais ir kurių produkcija atitinka pačius aukščiausius Europos kokybės reikalavimus. Nemažai karpių yra išauginama ir privačiuose vandens telkiniuose, tikslingai šios žuvys įleidžiamos į valstybei priklausančius ežerus ar tvenkinius, kaip meškeriotojų žūklės objektas.

Pramoginė ir sportinė karpių žūklė yra gana populiari verslo ir rekreacijos šaka Europoje. Mūsų šalyje taip pat vyksta įvairios karpių gaudymo varžybos bei čempionatai. Keli tūkstančiai meškeriotojų specializuojasi šių žuvų žūklėje, o pagautus didelius karpius dažniausia paleidžia, kad galėtų pagauti vėl.

Karpis – didelė žuvis, galinti užaugti iki metro ar daugiau ilgio ir sverti 30–40 kg ar net daugiau ir galinti išgyventi iki 30 metų ar daugiau. Vis dėlto, akvakultūros ūkiuose karpiai dažniausiai auginama du metus, o trečiaisiais yra paleidžiami į tvenkinius, iš kurių rudeniop jau gaudomi realizacijai, sverdami apie 1,5–3 kg. Tokio dydžio žuvų kulinarinės savybės yra pačios geriausios, o ir pačios žuvys – mėgstamiausios tarp daugelio pirkėjų.

Omega 3, fosforo, seleno ir kitų mikroelementų rinkinys

Kuo gi tas karpis ypatingas, jeigu taip visi jį puola auginti ir valgyti? Pradėkime nuo šios žuvies poveikio sveikatai. Karpiai yra vidutinio riebumo žuvys, todėl juose yra palyginti daug polinesočiųjų riebalų rūgščių (vadinamų Omega 3), kurios yra labai reikalingos mūsų organizmui ir kurių beveik nerasime kitur. Mūsų vandenyse augintas karpis šiuo požiūriu praktiškai nenusileidžia išgirtajai lašišai.

Karpio „mėsa“ tai pat yra didelis vitaminų A ir D šaltinis. Tai pat joje gausu įvairių skirtingų mikroelementų – fosforo, seleno, cinko. Šios medžiagos teigimai veikia mūsų odą, plaukus, kvėpavimo sistemą. Karpis, kaip ir kitos žuvys yra puikus baltymų šaltinis, kurį mūsų organizmas įsisavina labai gerai. Ši žuvis tai pat ir ganėtinai kaloringa – 100 g karpio suteikia apie 200–220 kcal energijos, tad jo suvalgius pietums ilgai jausitės sotūs. Tačiau, kad ir kaip stengsitės, sustorėti nuo karpio, kaip ir nuo kitos žuvies, greičiausia nepavyks. Mat organizmas pernelyg gerai įsisavina maisto medžiagas iš žuvies.

Foto: Organizatorių nuotr.

Galybė paruošimo būdų, tūkstančiai patiekalų

Geriausiai karpio populiarumą gali paaiškinti šios žuvies skonis ir universalumas. Jis skanus ir keptas, ir rūkytas. Troškintas ir virtas garuose. Įdarytas, traškus ar vytintas. Iš karpio galvos dažnai verdamos nepakartojamo skonio žuvienės. Iš tiesų, pasaulyje egzistuoja tūkstančiai karpio paruošimo receptų (šioje vietoje pirmauja prancūzai ir italai) ir kasdien sukuriami nauji. Lietuviai taip pat turi nemažai savų receptų, kaip paruošti karpį.

Keletu įdomesnių receptų pasidalinsime.

Itališkai ruoštas karpis

Šiam patiekalui paruošti reikės: karpio, vienos citrinos, keleto vyšninių pomidoriukų, 3–4 skiltelių česnako, maltų juodųjų pipirų, rozmarino, druskos, alyvuogių aliejaus.

Įsigytą karpį išdorokite ir gerai nuplaukite, leiskite jam nusivarvėti, tada gerai įtrinkite iš vidaus ir išorės druska ir maltais juodaisiais pipirais. Karpio šonuose padarykite kelis rėžius peiliu.

Žuvies vidų prikimškite susmulkintu česnaku su rozmarinais. Tada, supjaustę citriną plonomis riekelėmis, pusę jų taip pat sudėkite į žuvies vidų, o likusias – į žuvies įpjovas išorėje. Tada karpį dėkite ant kepimo popieriaus, apšlakstykite alyvuogių aliejumi, o šalia sudėliokite per pusę perpjautus pomidoriukus. Pašaukite patiekalą į orkaitę ir kepkite 200 laipsnių temperatūroje 25–30 minučių. Geriausia patiekti ant stalo ir valgyti karštą.

Aluje virtas karpis

Reikės maždaug 750 g karpio, vieno litro alaus, petražolės šaknies, pusės saliero šakniavaisio, poros svogūnų, šaukštelio juodųjų pipirų, gvazdikėlių, lauro lapų, druskos.

Išdarinėtą karpį įtrinkite druska ir palikite pastovėti. Alų supilkite į puodą, sudėkite prieskonius, supjaustykite saliero ir petražolių šaknis ir virkite apie 15–20 min. Tada prieskonius iškoškite, į nuovirą sudėkite žuvį ir virkite ant nedidelės ugnies maždaug pusvalandį. Išvirusį karpį padėkite į indą, apibarstykite žolelėmis ir neškite ant stalo. Skaniausia valgyti karštą.

Galima šį patiekalą derinti su virtomis bulvėmis.

Įdarytas ir pakeptas karpis

Reikės: poros kilogramų karpio, apie 100 g fermentinio sūrio, citrinos, kelių šaukštų majonezo, poro, morkos, sviesto, kelių riekelių duonos, česnako, įvairių prieskonių ir druskos.

Išvalytą karpį įtrinti prieskoniais, apšlakstyti citrinos sultimis ir palikti porai valandų įsimarinuoti.

Sutarkuotą morką ir supjaustytą porą pakepti svieste, apskrudinti duoną, tarkuotą fermentinį sūrį sumaišyti su česnaku. Tada įdarą sudėti į karpio vidų (pirma daržoves, paskui duoną), suvynioti žuvį į foliją ir pašauti į orkaitę. Kepti apie 30 min. vidutinėje temperatūroje, kol žuvis apskrus.

Rinkdamiesi parduotuvėje ar kitoje prekybos vietoje Lietuvoje augintą karpį galime būti tikri – save ir savo artimuosius pavaišinsime sveiku, sočiu ir nepaprastai skaniu patiekalu, nenusileidžiančiu daugeliui kitų – brangesnių ir laikomų delikatesinėmis – žuvų. Mėgstantiems taupyti, verta priminti, kad ruduo yra geriausias metas mėgautis šviežiais karpių patiekalais, nes daugelis žuvininkystės ūkių būtent šiuo metu išleidžia savo tvenkinius ir atiduoda produkciją į prekybą, todėl kainos būna mažiausios, o žuvis, gerai atsiganiusi prie žiemą, pati vertingiausia.