Pirmuoju sertifikuotu alaus someljė Lietuvoje prieš 7 m. tapęs Jonas Lingys tikina, kad net jei kalbame apie alaus kultūros inovacijas, technologinę pažangą ir eksperimentus, iš tikrųjų mes grįžtame prie to, kas buvo mėgstama prieš šimtus ar net tūkstančius metų.
„Panašu, kad įvaldėme gamybos technologijas tam, kad vėl sugrįžtume prie savo šaknų – prie įdomių ir netikėtų skonio patirčių, netradicinių prieskonių ar ingredientų. Ne vienerius metus buvo stengiamasi išgauti vienodą ir įprastą skonį, o kai tai galiausiai pavyko, pradėjome vertinti išskirtinumą, patirtį ir meistrystę. Grįžimas prie savo šaknų ir tam tikra nostalgija stebima visur – lėtai rauginama duona, fermentuojama kombuča, ne išimtis – ir alus. Ši tendencija auga keletą metų iš eilės ir, panašu, bus itin populiari ir šiemet“, – sako J. Lingys.
Nauja – tai atkurta sena
Anot alaus someljė, prieš kelis šimtus metų aludariai virė įdomų, stiprų ir sodrų alų, tačiau praėjusio šimtmečio viduryje šią tradiciją smarkiai sustabdė prohibicija ir naujos technologijos.
„Iki prohibicijos Amerikoje, kuomet įsigaliojo griežti alkoholio ribojimai, alaus kultūra tiesiog klestėjo. Tačiau dėl prohibicijos vartotojų poreikiai pasikeitė – žmonės buvo pratinami prie labai lengvų, saldesnių gėrimų. Visoje Amerikoje buvo populiarūs tik penki alaus skoniai, kurie iš esmės buvo vienodi“, – tikina „Švyturio“ atstovas.
Pasak J. Lingio, prohibicijos draudimų užauginta karta nepažino ir nesuprato įdomaus, kartaus, labai rūgštaus ar saldaus alaus. Jis liko greito tempo, greito vartojimo paraštėse. Tačiau bėgant metams ir keičiantis vartotojų poreikiams, skonio atradimų alkis augo. Todėl šeštajame dešimtmetyje prasidėjo tikras alaus kultūros atgimimas ir senosios alaus rūšys sugrįžo. Iš visiškai vienodo alaus skonio ir vos juntamo kartumo buvo grįžta prie rūgščių, stiprių ar saldžių alaus rūšių.
„Labiausiai iš senųjų aludarių įkvėpimo semiamės ieškodami specifinių skonių ir ingredientų. Pavyzdžiui, anksčiau alus buvo brandindamas medinėse statinėse, iš kurių jis gaudavo įvairių vanilės, kokoso, vaisiškų ar uogiškų natų, priklausomai nuo to, koks stiprusis alkoholis prieš tai buvo transportuojamas. Tuo metu medinės statinės buvo vienintelis prieinamas alaus brandinimo būdas. Tačiau šiandien mes sąmoningai atsigręžiame į šią brandinimo technologiją, nes ji alui suteikia netikėtų ir įdomių motyvų“, – tikina someljė.
Anot J. Lingio, panašią paralelę galima įžvelgti ir su alaus pasterizavimu: anksčiau visas alus nebuvo pasterizuojamas, nes ši technologija apskritai neegzistavo. Todėl aludariai virdavo stipresnį alų, dėdavo daugiau apynių, taip tikėdamiesi prailginti gėrimo galiojimo trukmę.
„Dabar, kai pasterizacija tapo natūraliu reiškiniu, mums nebereikia gaminti stipraus alaus, kad prailgintume jo galiojimą. Tačiau mes sąmoningai renkamės stipresnes ir apyniais gausesnes alaus rūšis dėl išraiškingo ir įdomaus skonio. Panašiai ir su rūgščiu alumi – anksčiau aludariai tam tikrais atvejais nesuprasdavo, kodėl išgaudavo rūgštų alų. O šiandieninėje aludarystėje populiaru specialiai rūgštinti alų tam, kad šis primintų senąsias rūšis, pavyzdžiui, „Berliner Weisse“ alus, kuris yra specialiai rūgštintas“, – priduria ekspertas.
Alaus renesansas – ir Lietuvos padangėje
Amerikoje suklestėjusi alaus kultūra nuvilnijo per visą Europą, nepalikdama ir Lietuvos. Anot J. Lingio, nors lietuviai buvo viena iš paskutiniųjų tautų, kuri pasuko į šį alaus pokyčių kelią, šiuo metu mes galime didžiuotis didžiausia alaus kultūros pažanga, kokia kada nors yra buvusi mūsų aludarystės istorijoje.
„Stipri Lietuvos namų aludarių bendruomenė porą dešimtmečių virė nuostabų alų ir tylomis galvojo, kada išauš diena, kai jie galės debiutuoti alaus scenoje. Ir ta diena išaušo turbūt greičiau, nei kas nors iš mūsų tikėjosi. Virę alų tiesiog virtuvėje, namų aludariai iškeitė savo puodus į blizgančias alaus daryklos talpas. Tačiau jiems galime būti dėkingi – pradėję savo pionierišką kelią, daugeliui žmonių jie parodė pačius įdomiausius alaus scenos užkulisius. Todėl šiandien net ir mažomis partijomis verdamas kartus, sodrus ir saldus, tamsus ir lengvas, rūgštus ir sūrus alus rado savo kelią“, – teigia alaus ekspertas.
Šie lietuvių aludarystės eksperimentai neliko nepastebėti – mūsuose verdamas alus šiandien vertinamas visame pasaulyje.
„Tiek ir klasikiniai gaivūs lietuviški lageriai, tiek ir išraiškingi alaus skoniai pasauliniuose konkursuose pelno pripažinimą. Lietuviai yra žinomi dėl to, kad labai įdomiai varijuoja ingredientais ir sugeba puikiai jais balansuoti, suteikdami gerą skonį galutiniam produktui“, – tikina ekspertas.
Alaus ateitis – eksperimentinė klasika
Paklaustas apie tolimesnį alaus kultūros kelią, J. Lingys daug nedvejoja – kuo toliau, tuo labiau grįžtama prie alaus šaknų ir tam tikros aludarystės klasikos.
„Manau, kad tie, kurie pereis eksperimentų ir netikėtų skonių bei patirčių kelią, galiausiai grįš prie aludarystės šaknų. Nors šiandien populiaru varijuoti egzotiškais ingredientais ir ragauti alų su braškėmis ar rūkyta paprika, galiausiai vis tiek užsinorima tiesiog gero lagerio“, – teigia ekspertas.
Anot J. Lingio, artimiausiu metu populiarės klasikinės alaus rūšys, tačiau su įdomesnėmis variacijomis.
„Galbūt rinksimės seną gerą lagerį, tačiau ieškosime įdomesnių jo variacijų: sausesnių, su skirtingų spalvų motyvais, skirtingais salyklų santykiais, apynių gausa. Atkeliauja naujas bumas: auga tradicinių ir pažįstamų alaus stilių banga, kurią kiekvienas aludaris pagerina ir patobulina savaip. Tikiu, kad būtent ši banga lems alaus kultūros augimą – ji taps dar geriau suprantama, vertinama ir tik dar labiau stiprės ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje“, – įsitikinęs „Švyturio“ someljė.
Užsakymo nr.: PT_86881203