Įprastai be to, kad mokausi Alytaus Adoflo Ramanausko-Vanago gimnazijos III gimnazinėje klasėje, savanoriauju keliose organizacijose, kuriose rašau straipsnius, vedu užsiėmimus bendraamžiams Europos Sąjungos temomis. Deja, karantino metu aš ir mano savanoriaujantys draugai susidūrėme su tam tikrais iššūkiais: pradėjo trūkti motyvacijos savanoriauti, tapo sunku dirbti komandoje, kai esame atskirti. Dėl šių priežasčių nusprendžiau plačiau pasigilinti į esamą situaciją – ar kiti savanoriai susiduria su panašiais iššūkiais kaip ir aš? Kaip savanorius priimančios organizacijos prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių?
Savanorių poreikis išlieka didelis
Pirmiausia apie savanorystę pandemijos metu pasikalbėjau su VšĮ „Socialinis veiksmas“ tarptautinių savanorių koordinatore Domante Greifenbergeryte ir programos „Social Breeze“ vadovu Žilvinu Mažeikiu.
„Savanorių poreikis pandemijos metu nesumažėjo, o tam tikrose srityse – gydymo, socialinės globos įstaigose kaip tik išaugo. Šiuo metu itin svarbu, kad savanoriai kuo operatyviau galėtų pradėti veiklą.“ - pradeda Domantė. - ,,Nemaža dalis veiklų vykdoma nuotoliniu būdu. Vyriausybės nutarimu, kontaktiniu būdu leidžiama veikti organizacijoms, dirbančios su labiausiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis – mažiau galimybių turinčiais vaikais ir jaunuoliais. Nereikėtų pamiršti ir gyvūnų prieglaudų, kuriose nuotoliniu būdu nepavyktų užtikrinti gyvūnų gerovės.“
Jai pritaria Žilvinas: ,,Kai kurios organizacijos laikinai nustojo priimti naujus savanorius, tačiau tai susiję ne su sumažėjusiu savanorių poreikiu, o su papildomais laiko, žmogiškaisiais ir finansiniais resursais, reikalingais pasiruošti tinkamai priimti savanorius. Pandemijos metu daug daugiau dėmesio turi būti skiriama savanorių apmokymui, net jei savanorystė trumpalaikė. Natūralu, kad greičiausiai prisitaikė tos organizacijos, kurios tokių resursų turėjo, o dabar pastebima, kad savanorių priėmimą po truputį atnaujina mažos, nišinės nevyriausybinės organizacijos.“
Domantė prideda, kad prisitaikyti prie pasikeitusio savanorystės būdo įsigalėjus ribojimams kai kurioms organizacijoms buvo sunku, vyravo neaiškumas: „Norėjosi greitų atsakymų į visiems naują situaciją. Galbūt pačioje pradžioje buvo pasipriešinimo nuotolinei savanorystei, nes tai nėra mums įprasta situacija. Mūsų organizacijos laikysena yra reaguoti „čia ir dabar“, todėl ,,Socialinis veiksmas“, kaip koordinuojanti organizacija, paruošė leidinius, orientuotus į ilgalaikį darbą su savanoriais pandemijos metu. Juose sudėjome ir tyrimais grindžiamą medžiagą, ir patarimus, kaip geriau organizuoti savanorišką veiklą karantino sąlygomis.“
,,Pamenu, kaip pandemijos pradžioje ir pats internete ieškojau informacijos apie nuotolinį darbą su savanoriais. Jos labai trūko ir Domantės minimi leidiniai nuramino, leido suprasti, kaip kitos organizacijos patiria ir reaguoja į situaciją. Prasidėjus antram karantinui supratome, kad pandemija užsitęs, todėl rekomendacijų nebepakanka ir ,,Social Breeze“ programa paruošė nemokamus mokymus nevyriausybinėms organizacijoms apie tai, kaip dirbti su savanoriais nuotoliniu būdu. Na, o kartu su Britų Tarybos Lietuvoje programa People to People vykdytas savanorystės skatinimo projektas tapo puikiu eksperimentu, padėjusiu suprasti, kurie dalykai įmanoma savanoriaujant nuotoliniu būdu, o kurie – ne.“ - pratęsia mintį Žilvinas.
Nuotolinė savanorystė - neįprasta, tačiau jau pamėgta
Išgirdusi organizacijų atstovų komentarus norėjau sužinoti, kaip prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių sekasi patiems savanoriams.
,,Social Breeze“ programos dalyvė Angelina Saj savanorystę pradėjo rugsėjį, todėl turėjo galimybę dalyvauti savanorių mokymuose gyvai, nors jos savanorystė Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ užsieniečių integracijos programoje palaipsniui perėjo į nuotolinę.
Angelina Saj pasakoja, kad su laiku išmoko prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, kyla vis mažiau klausimų kaip ir ką daryti, tačiau priduria, kad iškyla ir problemų: ,,Nors įrankių veiklai organizuoti nuotoliniu būdu yra, dažnai susiduriu su problema, kad vaikai nežino, kaip jais naudotis. Man paaiškinti kartais būna sunku, be to tai užima per daug užsiėmimui skirto laiko. Dėl šių priežasčių renkamės vaikams jau gerai pažįstamas programėles kaip ,,Zoom“ ir ,,Kahoot!“, skaitome knygeles, rodome prezentacijas įvairiomis temomis. Džiugina tai, kad vaikai ir nuotoliniu būdu linkę vieni kitiems padėti – pamatę, jog kuris nors nesupranta užduoties, noriai paaiškina vienas kitam ką ir kaip daryti. Tokiais momentais esu rami, nes matau, kad vienas kitam tikrai padėjo ir mano pagalbos neprireikė.“
Savanorius nesustoti motyvuoja grįžtamasis ryšys
Šiuo laikotarpiu nemaža dalis žmonių praranda motyvaciją mokytis ar dirbti. Ekspertai skaičiuoja, kad pusės moksleivių motyvacija mokytis pablogėjo pirmojo karantino metu. Pasidomėjau, kaip savanorių motyvaciją savanoriauti paveikė antrasis karantinas.
,,Karantino metu motyvacija savanoriauti man beveik nepakito. Nors keletą mėnesių mano organizacijos veikla buvo sustabdyta, dabar nekantraudamas laukiu, kada galėsiu vėl savanoriauti“- teigia savanoris Bruno Jasvin, padedantis vaikams Vilniaus Visų Šventųjų paramos centre.- ,,Vykdamas savanoriauti nusiteikiu pozityviai, nesakau sau, kad bus sunku. Ypatingai motyvuoja žinojimas, kad savo veikla padėsiu vaikams. Vos atėjęs į organizaciją nerimavau, jog gali būti sunku, tačiau greitai atradau ryšį su vaikais.“
Savanorė Angelina Saj patvirtina, jog savanoriauti noras nedingo: ,,Šio karantino metu susiduriu su motyvacijos stoka, kartais sunku prisiversti pradėti ruoštis užsiėmimams. Kita vertus, nemanau, kad kitaip jausčiausi savanoriaudama kontaktiniu būdu. Pastangas atperka savanorystės metu gaunama nauda – jaučiuosi vis tvirčiau bendraudama su vaikais, įgyju naujų žinių. Man patinka, kai mano pastangos būna įvertintos.“
Paklausiau, kaip pakito savanorių skaičius VA ,,Caritas“ užsieniečių integracijos programoje karantino metu. Angelina pasidalino pozityvia tendencija: ,,Savanorių nesumažėjo. Žinoma, buvo tų, kurie nusprendė sustabdyti veiklą, tačiau karantino metu mūsų organizacijoje atsirado 25 nauji savanoriai. Tai labai džiugina bei kartu įneša užtikrintumo, kad jei dėl kokių nors priežasčių atsisakysiu vienokių ar kitokių pareigų, bus kam jas perimti.“ Pašnekovė priduria, jog tam įtakos galėjo turėti nuotolinis būdas, nes taip, jos nuomone, savanoriauti yra paprasčiau ir drąsiau.
Daugiau apie Angelinos patirtį savanoriaujant Vilniaus arkivyskupijos ,,Caritas“ užsieniečių integracijos programoje galite sužinoti čia:
Savanorystės metu kylantys iššūkiai
Savanorius koordinuojančios Domantės Greifenbergerytės teigimu karantino laikotarpiu kyla įvairių iššūkių, tačiau svarbiausias jų – galimas emocinės sveikatos pablogėjimas. Šiuo laikotarpiu gali kilti įtampa, nuovargis, vienišumas, todėl ,,Socialinis veiksmas“ skatina organizacijas atkreipti dėmesį į darbuotojų ir savanorių emocinę būseną dažniau rengiant refleksijas, užtikrinant, kad psichologinė pagalba būtų prieinama savanoriams ir darbuotojams.
,,Organizacijos ir savanoriai, veikiantys kontaktiniu būdu, susiduria su saugumo klausimu – kaip efektyviai užtikrinti visų pagalbą teikiančių ir ją priimančių žmonių apsaugą. Taip pat pastebėjome, kad itin opus vakcinacijos klausimas. Daug pasimetimo ir neaiškumo. Gauname atsakymus, kad savanoriai nėra prioritetinė grupė vakcinuojant, tačiau jie taip pat eina į organizacijas kiekvieną dieną ir ten praleidžia 4-6 valandas. “- dar vieną problemą išskiria Domantė.
Savanorė Angelina papildo, jog pakito savanorių tarpusavio ryšys: ,,Mes, ,,Carito“ savanoriai, atitolome vienas nuo kito. Tikriausiai pavargome. Dėl to tampa sunkiau pasiskirstyti darbus, sugalvoti ką veikti užsiėmimų metu. Džiugina tai, jog mūsų organizacijos vadovė domisi mūsų savijauta, pasiteirauja, kaip sekasi savanoriauti, todėl nesame palikti vieni su kylančiomis problemomis.“
,,Pandemijos metu itin svarbūs bendri nutarimai, bendradarbiavimas. Ypatingai išryškėjo poreikis nevyriausybinių organizacijų ir institucijų susitarimams. Visgi, galime padėkoti, kad bendras dėmesys yra skiriamas emocinei sveikatai – išaugo nemokamų pagalbos linijų pajėgumai, galima gauti konsultacijas su psichologu ar psichoterapeutu. Savanoris nėra tik įrankis tam tikriems neatlygintiniems darbams atlikti. Todėl susidūrus su krize reikėtų nepamiršti, kad teikiantiems pagalbą taip pat reikalinga parama.“- pozityvų pokytį pastebi Domantė Greifenbergerytė.
Norint pradėti savanoriauti svarbu nebijoti
,,Iš savo patirties galiu pasakyti, kad norėjau pabandyti savanorystę, tačiau tam nerasdavau laiko, kildavo neaiškumų. Būtent ,,Social Breeze“ organizuoti mokymai mane paskatino ir paruošė savanorystei, padėjo suprasti, kad nereikia bijoti, iš anksto galima pasiruošti daugumai situacijų. Visiems norintiems pradėti siūlyčiau pasidomėti panašiomis organizacijomis, nes gausite aiškiai pateiktą informaciją apie savanorystės galimybes jūsų mieste. Taip pat, svarbu pabandyti veiklą keletą kartų – su kiekvienu kartu tampa vis lengviau.“- pataria Bruno.
Daugiau apie savanorystę Vilniaus Visų Šventųjų paramos centre galite sužinoti čia:
,,Norint pradėti savanoriauti visų pirma siūlau nespausti savęs, pabandyti veiklą keletą valandų. Po kiekvieno karto mėgstu apmąstyti, kaip viskas pavyko, ką galėjau padaryti geriau. Tai rekomenduoju ir norintiems pradėti savanoriauti. Nesijaudinkite, jei iškart nepavyks pasiekti norimo rezultato.“- patarimais dalinasi savanorė Angelina Saj.- ,,Savanoriauti siūlau pradėti kol veikla vykdoma nuotoliniu būdu. Jei savanoriausite socialinėje srityje, tai puikus būdas susipažinti su žmonėmis, savanorystės specifika, įgyti patirties prieš kontaktinius užsiėmimus. Svarbiausia – linkiu nebijoti, galimybių savanorystei tikrai yra, tereikia noro.“
Užsakymo nr.: PT_86735653