Kvėpavimo takų reikšmė

Jie prasideda nosimi, kuri sudėtinga angų ir plyšių sistema, vadinama ostiomeataliniu kompleksu, siejasi su prienosiniais ančiais („sinusais“). Per nosį oras keliauja į ryklę, gerklas, trachėją, bronchus, plaučius. Taip organizmas aprūpinimas deguonimi, be kurio neišgyventume. Kvėpavimo takuose oras yra sušildomas, sudrėkinamas, išvalomas, tad fiziologinis kvėpavimas per nosį yra labai svarbus. Be to, reiktų nepamiršti ir kitų kvėpavimo takų funkcijų: kalbinės, uoslės. Tai labai svarbu žmogaus socialiniam gyvenimui. Kvėpavimo takai iškloti gleivine, kuri prasideda nosies prieangyje ir baigiasi smulkiuosiuose bronchuose.

Kvėpavimo takų gleivinės svarba

Ji sudaryta iš virpamųjų ląstelių, turinčių „plaukelius“, kurie judėdami stumia gleives iš kvėpavimo takų. Tokiu būdu žalingi mikroorganizmai (virusai, bakterijos), kietosios bei lakiosios taršios įkvepiamo oro dalelės pašalinamos iš organizmo. Šalia virpamųjų ląstelių, kvėpavimo takų gleivinėje aptiksime ir taurinių ląstelių bei seromukozinių liaukų, gaminančių gleives, kurios „palengvina“ virpamųjų ląstelių darbą bei turi savo sudėtyje sekrecinio Ig A, suteikiančio vietinį imunitetą. Visas šis sudėtingas apsaugos mechanizmas skirtas tam, kad infekcija nepatektų į kvėpavimo takus. Jis vadinamas mukociliariniu klirensu. Kai šis apsauginis barjeras pažeidžiamas, susergama įvairiomis kvėpavimo takų ligomis.

Sinusitas ir jį lydinti simptomatika

Rinosinusitas – tai uždegiminis procesas, išplintantis nosies ir prienosinių ančių gleivinėje. Yra skiriamos net keturios prienosinių ančių poros. Labiausiai žinomi žandiniai ir kaktiniai ančiai („sinusai“). Jų pažeidimas pasireiškia skausmu skruostų bei kaktos srityje, pūlingomis išskyromis iš nosies, apsunkintu kvėpavimu per nosį. Visgi, reiktų nepamiršti ir akytkaulio bei pleištinių ančių, kurių uždegimas gali sukelti akių bei pakaušio srities skausmus bei pūlingo sekreto tekėjimą į nosiaryklę, t. y. „gerklę“, kosulį. Tai simptomai, kurių dauguma pacientų nesieja su rinosinusitu, tad jų įvertinimui reikalinga gydytojo otorinolaringologo konsultacija.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad rinosinusitu gali sirgti ne tik suaugę, bet ir vaikai, kadangi žandiniai ančiai pradeda vystytis trečiame, o akytkaulio penktame nėštumo mėnesiuose, kaktiniai pradeda formuotis trejų, pleištiniai – šešių metų vaikams, tad ūmiu rinosinusitu gali sirgti net kūdikiai, aišku, tokie atvejai itin reti. Predisponuojančios rinosinusito priežastys yra virusinė infekcija, alergija, nosies anatominės variacijos (nosies pertvaros iškrypimas, šoninės nosies sienelės anomalijos ir kt. priežastys, trikdančios ostiomeatalinio komplekso praeinamumą), rūkymas, cukrinis diabetas, plaukiojimas, nardymas, kopimas į kalnus, dantų infekcija.

Foto: Shutterstock

Virusinė infekcija, alergija, ypač esant tam tikroms nosies anatominėms variacijoms, kurias nustato gydytojas otorinolringologas, sutrikdo sekreto pasišalinimą iš prienosinių ančių per natūralias angas, dėl ko mažėja „sinusų“ oringumas, vystosi gleivinės paburkimas, nepasišalina gleivės ir susidaro sąlygos vystytis bakterinei infekcijai. Šalia jau seniai žinomų „peršalimo“ virusų (pavyzdžiui: rinovirusai, adenovirusai, gripo, influenza, parainfluenza virusai ir kt.) pasauliui dabar tenka susidurti ir su COVID-19.

Kuo COVID-19 virusas kitoks?

Pirmiausia tuo, kad jungiasi su angiotenziną konvertuojančio fermeto 2 (AKF2) receptoriais. Jų daugiausia randama viršutiniuose ir apatiniuose kvėpavimo takuose, žarnyne, inkstuose.
Įdomu tai, kad vaikų ir jaunų žmonių organizme šių receptorių daugiau yra nosyje, nosiaryklėje ir kt. viršutiniuose kvėpavimo takuose, o vyresniame amžiuje jų kiekis didėja trachėjoje , bronchuose, plaučiuose, t. y., apatiniuose kvėpavimo takuose. Taip pat neseniai įrodyta, kad rūkančių asmenų AKF2 receptoriai labiau sutelkti plaučiuose, palyginus su nerūkančiais, nepaisant jų amžiaus.
Tai paaiškina, kodėl vaikams ir paaugliams virusas dažniausiai pasireiškia peršalimo simptomais, o vyresniems gali sukelti plaučių uždegimą.

Net ir slogos nevalia ignoruoti

Pagal 2020 m. ūmaus rinosinusito diagnostikos ir gydymo rekomendacijas, skirtas šeimos, vaikų ligų, skubios pagalbos, ausų/nosies/gerklės ligų gydytojams diagnozuojantiems ir gydantiems ūmų rinosinusinusitą, sakoma, kad:

• Peršalimas – tai virusų sukelta viršutinių kvėpavimo takų infekcija, trunkanti iki 5 dienų;
• ūminis povirusinis rinosinusitas – būsena, kai peršalimo ligos simptomai sustiprėja po 5 dienų arba išlieka daugiau kaip 10 dienų bet ne ilgiau nei 12 savaičių;
• ūminis bakterinis rinosinusitas diagnozuojamas, esant ryškiai blogėjančiai ligos eigai, atsiradus stipriam skausmui veido srityje, pakilus temperatūrai virš 38 laipsnių, pasikeitus išskyrų spalvai.

Remiantis šia informacija, peršalimo simptomų nevalia ignoruoti, nes posakis, kad „negydoma sloga praeina per savaitę, o gydoma per 7 dienas“ – dažniausiai nepasiteisina.
Peršalimas gali komplikuotis ne tik rinosinusitu, bet ir ausų uždegimu, kas ypač aktualu, vaikams, kadangi jų ausies trimitas, jungiantis nosiaryklę su vidurine ausimi yra gulstesnis ir platesnis. Infekcija gali išplisti į apatinius kvėpavimo takus ir komplikuotis bronchitu. Taip pat, kaip jau minėta, sloga gali komplikuotis ūmiu rinosinusitu, kuris laiku ir tinkamai jo negydant, turint tam tikrus nosies ypatumus, alergiją, rūkant, dirbant užterštoje aplinkoje, gali pereiti į lėtinį rinosinusitą.

Asociatyvi nuotr.
Foto: Shutterstock

Lėtinis rinosinusitas trunka daugiau nei 12 savaičių, gali būti su nosies polipoze arba be jos. Tai gali nustatyti gydytojas otorinolaringologas, atlikęs tam tikrus tyrimus – nosies rinoskopiją, endoskopiją, įvertinęs nosies bei prienosinių ančių kompiuterinės tomografijos rezultatus. Pagal jau anksčiau minėtas rekomendacijas, peršalimo bei ūmaus povirusinio rinosinusito gydymui skiriama nosies plovimas druskų tirpalais, intranazaliniai steroidai, antihistamininių-dekongestantų deriniai, augaliniai vaistai (pavyzdžiui, standartizuotas mirtolis). Atsiradus bakterinio rinosinusito klinikai, skiriami antibiotikai.

Panašios priemonės taikomos ir sergant lėtiniu rinosinusitu, ypač jo paūmėjimo metu. Nesant konservatyvaus gydymo efekto – atliekamos endoskopinės nosies operacijos.

Komplikacijos, jei sinusitas negydomas

Negydomas rinosinusitas gali suketi intraorbitalines (akiduobėje esančias) ir intrakranijines (smegenų) komplikacijas. Intraorbitalinės komplikacijos – tai akiduobės periostitas, celiulitas, pūlinys, sinus cavernosus trombozė. Laiku nepastebėjus ir negydant šių komplikacijų – gresia apakimas. Taip pat – intrakranijinės komplikacijos: meningitas, subdurinis, epidurinis ar smegenų pūliniai.
Tad jeigu sergant sinusitu suintensyvėja galvos skausmas, virš 38 laipsnių pakyla temperatūra, atsiranda neurologinių simptomų, pavyzdžiui, pykinimas, vėmimas, trinka rega – nedelskite. Reikalingas skubus ištyrimas ir operacija.

Bronchitas ir jo simptomai

Bronchitas – tai įvairios kilmės bronchų gleivinės uždegimas, pasireiškiantis kosuliu, skrepliavimu bei kt. simptomais. Bronchtai skirstomi į ūmius bei lėtinius. Ūmus bronchitas trunka iki 6-ių savaičių, tačiau izoliuotas ūmus bronchitas pasitaiko labai retai. Dažniausiai, t. y., apie 90 proc. atvejų, – tai bendros virusinės kvėpavimo takų infekcijos dalis, todėl šalia kosulio bei skrepliavimo gali būti sloga, nosies užgulimas, ryklės skausmas, perštėjimas, temperatūra, nugaros, raumenų skausmai, bendras silpnumas (priklauso nuo to, kokios „rūšies“ virusas jus užpuolė).

Lėtiniam bronchitui būdinga tai, kad ne mažiau kaip dvejus metus iš eilės, bei ne trumpiau kaip 3 mėn. metuose, kartojasi kosulys bei skrepliavimas, nepaaiškinami kt. priežastimis.
Dažniausios lėtinio bronchito priežastys yra rūkymas, darbas užterštoje aplinkoje, besikartojančios virusinės kvėpavimo takų infekcijos, sutrikęs kvėpavimas per nosį. Sergantieji lėtiniu bronchitu prie nuolatinio kosulio bei skrepliavimo būna tiek įpratę, kad nekreipia į juos dėmesio, į gydytoją kreipiasi tik paūmėjimo metu, kuomet prisideda temperatūra ir dusulys.

Tiek ūmaus, tiek lėtinio paūmėjusio bronchito atvejais rekomenduojama vengti aplinkos dirgiklių (pavyzdžiui, rūkymo ar buvimo su rūkančiais), drėkinti patalpas, esant sausam orui, vartoti kuo daugiau šiltų (bet ne karštų!) skysčių, atsikosėjimą gerinančius medikamentus, kurių yra daug ir įvairių, bet ilgesniam naudojimui labiausiai tinkami augaliniai vaistai. Pasireiškus obstrukcijai, skiriama inhaliuojamųjų gliukokortikosteroidų arba trumpai veikiančių broncholitikų. Ir tik patvirtinus bakterinę infekciją skiriami antibiotikai.

Kada bronchitas komplikuojasi į plaučių uždegimą

Vadinamasis „bronchinis medis“ prasideda trachėjoje, kurios diametras apie 20 mm, baigiasi bronchiolėmis, kurių diametras tik 1–0,5mm. Jis, kaip ir minėjau, išklotas virpamuoju epiteliu, turinčiu virpamąsias ląsteles, kurių plaukeliai stumia gleives iš apatinių kvėpavimo takų į viršutinius, po to jos pasišalina per burną. Kadangi bronchiolėse, smulkiausiose „bronchinio medžio šakelėse“, virpamųjų ląstelių yra mažiau, nelieka taurinių ląstelių, gaminančių gleives, sekreto judėjimas, jau fiziologiškai žymiai lėtesnis. Jei, dėl įvairių priežasčių, virpamojo epitelio plaukelių judėjimas apatiniuose smulkiuosiuose kvėpavimo takuose dar labiau susilpnėja (rūkymas, alergija, netinkamai gydoma arba visai negydoma viršutinių kvėpavimo takų infekcija ir kt.), virusams ir bakterijoms tampa lengviau patekti į plaučius. Taip vystosi pneumonija, t. y., plaučių audinio uždegimas. Tuomet plaučių alveolėse kaupiasi uždegiminis skystis, sutrinka dujų apykaita, blogai pasisavinamas deguonis.

Kosulys
Foto: Shutterstock

Situacija ypač sudėtinga COVID -19 atveju, kadangi šis virusas „atakai“ gali „pasirinkti“ apatinius kvėpavimo takus ir plaučius, ypač vyresnio amžiaus bei rūkantiems pacientams. Pažeidus apatinių smulkiųjų kvėpavimo takų gleivinę, ji pabrinksta, formuojasi gleivių sąstovis, vystosi bronchiolių okliuzija („užsikišimas“), sutrikdomas oro patekimas į plaučiuose esančias alveoles.
Alveolės įeina į kraujo-oro barjero sudėtį, dėl jų deguonis patenka į kraują, o iš kraujo pašalinamas anglies dioksidas. Kadangi alveolės užpildytos uždegiminiu skysčiu ir neatlieka savo funkcijų kraujo-oro barjero sudėtyje, deguonis sunkiai prasiskverbia į kraują, tad nors žmogus ir kvėpuoja, jam vis tiek trūksta oro.

Todėl COVID-19 bei kitų sukėlėjų (pavyzdžiui, gripo), sukelto plaučių pažeidimo atveju labai svarbu užtikrinti oro srauto patekimą į alveoles ir mažinti kvėpavimo takų okliuziją. Tai aktualu ir taikant deguonies terapiją. Šiose situacijose reikšmingi sekretolitinį bei sekretomotorinį veikimą turintys vaistai.

Padėti tiek viršutiniams, tiek apatiniams kvėpavimo takams

Kaip jau minėjau, posakis, kad „negydoma sloga praeina per savaitę, o gydoma per 7 dienas“ – dažniausiai nepasiteisina. Tad, pajutus pirmuosius peršalimo simptomus, rekomenduočiau pabūti namuose bent keletą dienų, gerti daug skysčių, drėkinti patalpas, mažinti nosies užgulimą, slogą vietinio ar sisteminio veikimo dekongestantais (jie įeina į daugumos medikamentų nuo peršalimo sudėtį) ir padėti tiek viršutiniams, tiek apatiniams kvėpavimo takams patiems kovoti su virusais, vartojant augalinius, mukociliarinį klirensą gerinančius vaistus („Myrtol“ vaikams, „Gelomyrtol forte“ suaugusiems). Taip pat, dažnai kartojantis sinusitams ir bronchitams, reiktų paieškoti priežasčių, kodėl taip atsitinka. Galbūt, verta atsisakyti rūkymo? Gal „turite“ alergiją arba gastroezofagealinį refliuksą? O galbūt gydytojai jau seniai rekomendavo nosies operaciją, bet ją vis atidedate?

Dauguma žmonių šiais laikais ieško kuo natūralesnių gydymosi priemonių, kadangi jos turi mažiau pašalinių reiškinių, tinkamos ilgalaikiam vartojimui, stebima mažiau sąveikų su kitais vaistais.
Tačiau kiekvienas atvejis – individualus, yra pacientų, kurie pageidauja gydytis vien „cheminiais vaistais“, kadangi „netoleruoja“ fitoterapijos ir netiki jos efektyvumu. Šioje vietoje svarbu turėti žinių ir pasirinkimą.

Vokietijoje gaminamas augalinis vaistas „Gelomyrtol forte“ skirtas suaugusiems bei vaikams nuo 12 metų. Jis gerina mukociliarianį klirensą, t. y., aktyvų sekreto pasišalinimą iš kvėpavimo takų, kadangi turi sekretomotorinį (skatinamas virpamojo epitelio ląstelių plaukelių judėjimas), sekretolitinį bei mukolitinį (skystinamas sekretas, veikiant taurines ląsteles bei mažinant sekreto klampumą) veikimus. Didžiausias jo privalumas yra tai, kad veikia tiek viršutiniuose, tiek apatiniuose kvėpavimo takuose, tad tinkamas tiek rinosinusito, tiek bronchito prevencijai bei gydymui, o šios ligos dažniausiai „draugauja“ tarpusavyje. Galimas ilgalaikis vartojimas (iki 6 mėn.) lėtinių ligų atvejais. „Gelomyrtol forte“ tinkamas ir nėštumo metu, kuomet vaistų pasirinkimas labai ribotas.

Vaikams skirta šio augalinio vaisto forma „Myrtol“ pavadinimu (anksčiau vadinosi „Gelomyrtol“). Jo veiklioji medžiaga ir veikimas yra tokie patys kaip ir suaugusiems skirto vaisto, tačiau dozuotė ir kapsulė pritaikyta vaikams nuo trejų iki dvylikos metų.

Atliekami nauji tyrimai

Šiuo metu Vokietijoje pradėtas plataus masto klinikinis tyrimas COVARI, kurio metu tiriamas „GeloMyrtol forte“ ir „Myrtol“ efektyvumas, gydant COVID-19 infekcija sergančius pacientus. Dėl apatinių ir viršutinių kvėpavimo takų savaiminių apsauginių ir valymosi mechanizmų skatinimo, „GeloMyrtol forte“ ir „Myrtol“ skatina kvėpavimo takų virpamojo epitelio aktyvumą (sekretomotorinis poveikis) ir skystina išsiskiriančias gleives (mukosekretolitinis poveikis). Dėl šio poveikio greičiau pašalinami skrepliai, kuriuose yra bakterijų ir virusų. Šiuo tyrimu bus tikrinama, ar reikšmingai pagerinama ligos eiga ir paspartinamas gijimas papildomai skiriant vaistus, kurie skatina savaiminio kvėpavimo takų išsivalymo mechanizmus. Marian Boskamp, bendrovės generalinė direktorė, sakė: „COVARI tyrime bus įvertintas ELOM080, „GeloMyrtol® forte“ veikliosios medžiagos, efektyvumas COVID-19 ligos atveju. Oficialiose medicinos rekomendacijose šis vaistas daugelį metų buvo įvertintas kaip vienintelis augalinis preparatas rekomenduojamas bronchitui ir sinusitui gydyti“.