Patyčias elektroninėje erdvėje dar galima apibūdinti kaip sistemingą priekabiavimą internete. Jis gali pasireikšti įvairiomis formomis: auka gali būti išjuokiama, jai gali būti siunčiamos įžeidžiančios žinutės, rašomi pikti komentarai, skleidžiamos paskalos, grasinama fiziniu smurtu, persiunčiamos asmeninės nuotraukos, įsilaužiama į virtualųjį profilį ir pan.
„Kai mokiausi mokykloje, internetas veikė vėžlio greičiu, o prisijungti buvo galima tik kabeliu. Patyčių elektroninėje erdvėje apskritai nebuvo. Vėliau atsirado virtualiosios pokalbių programos ir įvairios bendravimo platformos, taigi mes greitai metėme rašytis SMS žinutėmis ir išplaukėme į platesnius, bet drumstus vandenis, – prisiminė žinomas lietuvių dizaineris ir tinklaraštininkas Robertas Kalinkinas. – Atsirado internetinis anonimiškumas, t. y. galimybė slėptis už virtualiojo profilio, išgalvoto veikėjo ir vardo, atvėrusi patyčių Pandoros skrynią. Žmonės staiga liovėsi baimintis rašyti įžeidžiančius dalykus, pradėjo įrašinėti pokalbius, dalytis slapčiomis nufotografuotais vaizdais, skelbti asmeninį susirašinėjimą ir pan. Patyčios elektroninėje erdvėje yra labai didelė problema dar ir todėl, kad jų mastas iki galo neaiškus.“
„Mokykloje buvau ne toks kaip visi, todėl kiti vaikai neretai iš manęs tyčiojosi, – pasakojo Robertas Kalinkinas. – Beveik visą mokymosi mokykloje laiką kenčiau išpuolius dėl polinkio menui, taip pat dėl to, kad dalyvaudavau spektakliuose ir kitoje meninėje veikloje. Visada buvau meniškas, taigi, ir jautresnis už kitus. Bendravau tik su panašiais vaikais, daugiausia su mergaitėmis, daug piešiau, meistravau ir gerai vaidinau. Augant pablogėjo mano regėjimas, tad dažnu pajuokos objektu tapo ir akiniai. Bendraamžiai tyčiojosi iš mano kūno sudėjimo, aprangos stiliaus ir net pomėgių. Pavyzdžiui, aš niekada nemėgau futbolo ir krepšinio. O juk visi žino, kad krepšinis – mūsų antroji religija. Taigi, buvau linčiuojamas kaip eretikas.“
Pasak Roberto, mokykloje nuo patyčių kentėjo ir kiti jo pažįstami: „Priežastys galėjo būti pačios įvairiausios: socialinė padėtis, fiziniai skirtumai, taip pat odos spalva, išvaizda ir, deja, neįgalumas. Pavyzdžiui, jeigu vaikui, kurio raida buvo sutrikusi, sunkiau sekėsi mokytis, kiekvieną jo žingsnį lydėdavo patyčios. Arba jei mergaitė subręsdavo anksčiau negu bendraklasės, jos kūno formos tuoj pat tapdavo pajuokos objektu ir apkalbų tema. Merginos labai dėl to išgyvena, todėl ankstyvojoje paauglystėje didelės mokinių krūtys buvo kažkas gėdingo. Tarsi pati mergaitė būtų išsirinkusi tokią „amoralią“ savo išvaizdos ypatybę, pasiėmusi jas kažkur iš parduotuvės lentynos.
Šiais metais mano sūnus pradėjo lankyti pirmą klasę, tačiau su patyčiomis pirmą kartą susidūrė dar darželyje. Vaikai kopijuoja savo tėvų elgesį. Mano sūnus tiek išvaizda, tiek elgesiu išsiskiria iš kitų: jis altruistiškas, atjaučiantis ir geranoriškas. Tai – jo stiprybės, tačiau kai kuriuos agresyvius vaikus jos veikia kaip bulių raudonas skuduras. Skaudu girdėti, kaip vaikai kartoja tai, ką girdi kalbant savo tėvus: „Jo per ilgi plaukai“, „Ji negražiai rengiasi“, „Jo dovanos niekam tikusios“ ir pan. Vaikui sunku suprasti, kodėl kiti šaiposi iš jo striukės, penalo ar kelnių, tačiau nemaloni nuoskauda išlieka ilgam.“
Baimė, depresija ir socialinė atskirtis
Patyčios gali turėti labai rimtų pasekmių emocinei ir psichinei vaiko sveikatai. Tarptautinės informacinio saugumo bendrovės „Kaspersky“ apklausos duomenimis, 71 proc. Lietuvos tėvų priekabiavimą elektroninėje erdvėje laiko didžiausia grėsme savo vaikams. Tai nenuostabu, nes patyčios internete lemia sumažėjusią savivertę (38 proc.), sukelia nuolatinį stresą (26 proc.), depresiją (7 proc.) ir socialinės atskirties (12 proc.) jausmą.
Nepaisant nerimo dėl tokių dalykų, net 35 proc. Lietuvos tėvų su savo vaiku nesikalbėjo apie elgesio internete taisykles, taip pat ir apie tai, kad negalima rašyti įžeidžiančių ar nemalonių dalykų, skelbti nederamų, trikdančių nuotraukų. Taip pat trečdalis tėvų (32 proc.) stebi, ką jų vaikai veikia internete (32 proc.), ir daugeliu atvejų tai daro tol, kol vaikui sukanka 16 metų (31 proc.).
„Tėvai visada nerimavo dėl įvairiausių dalykų, kurie gali nutikti jų vaikams, o dabar prie to dar prisidėjo ir skaitmeninės grėsmės, kurių suaugusieji neretai nepastebi. Ne kiekvienas vaikas papasakos, kad iš jo tyčiojamasi. Mūsų apklausos duomenimis, 21 proc. Lietuvos tėvų mano, kad jų vaikui kyla grėsmių internete, o 41 proc. negali atsakyti, kodėl apie tai nepakankamai kalbasi su savo vaikais“, – pastebėjo bendrovės „Kaspersky“ direktorius Baltijos šalyse Andis Šteimanis.
Ką daryti?
Svarbiausia – nuolat palaikyti ryšį su vaiku, daug kalbėtis, domėtis, ką jis veikia internete, su kuo bendrauja, užtikrinti, kad vaikas žinotų, jog į tėvus visada gali kreiptis patarimo ir paramos. Aptarkite su vaiku, su kuo jis gali susidurti internete, nebijokite kalbėti apie patyčias elektroninėje erdvėje ir kitus nemalonius dalykus. Vaikas turi žinoti, jog, kad ir kas nutiktų, jūs visada būsite šalia, jį palaikysite, suprasite jo jausmus ir stosite už jį mūru.
Jei vaikas tapo patyčių internete auka, blokuokite agresorių socialiniuose tinkluose ir elektroniniame pašte. Taip pat reikėtų išsaugoti visus įrašus, žinutes ir susirašinėjimą, padaryti telefono ekrano nuotraukas, užsirašyti laiką, datas ir kitą svarbią informaciją. Jeigu patyčių iniciatorius mokosi toje pačioje mokykloje, kaip ir jūsų vaikas, apie tai, kas vyksta, būtina pranešti mokyklos administracijai, taip pat pamąstyti apie galimybę iškviesti policiją.
„Neverta užmiršti, kad svarbus vaidmuo siekiant apsaugoti vaikus nuo patyčių elektroninėje erdvėje gali tekti technologijoms, – pridūrė Andis Šteimanis. – Patikima apsauginė tėvų kontrolės programinė įranga, tokia kaip „Kaspersky Safe Kids“, leidžia jums visada žinoti, ką vaikas veikia internete, pavyzdžiui, ką jis skelbia socialiniuose tinkluose, taip pat apie naujus internetinius draugus. Jeigu vaikas į draugus įtrauks įtartiną suaugusįjį, programa jus apie tai įspės. Svarbu paminėti ir tai, kad į šią programinę įrangą yra įtraukti ir psichologo patarimai, kaip kalbėtis su vaikais apie interneto grėsmes.“
Robertas Kalinkinas sukūrė savo taisykles, kaip reaguoti į agresorius: „Nekreipkite dėmesio į kitus – jie niekada nebus tokie, kaip jūs, ir nedarys to, ką darote jūs. Mes visi skirtingi. Daugelis skriaudikų taip elgiasi iš pavydo, pykčio arba tiesiog todėl, kad nemoka kitaip bendrauti. Tačiau tai jų, o ne jūsų problema. Neįmanoma apsaugoti vaikų arba savęs nuo kitų žmonių nuomonės, todėl teks išmokti tinkamai reaguoti į tai, kas vyksta, ir pasimokyti, o ne įsiskaudinti.“
Atsakydamas į klausimą, ką jis pasakytų agresoriams, Robertas pacitavo frazę iš Davido Mitchello knygos „Debesų atlasas“: „Mūsų gyvenimas nėra mūsų pačių. Mes esame susieti su kitais, praeitimi ir dabartimi, ir su kiekvienu nusikaltimu, bei kiekvienu blogu ir geru poelgiu - mes formuojame savo ateitį.“
„Atminkite, jūsų veiksmai atspindi jūsų vidų, o ne vidų tų asmenų, į kuriuos šiuos veiksmus nukreipiate, – tęsė dizaineris. – Jeigu rašote nemalonius komentarus apie kitus asmenis, skleidžiate melą ir įžeidinėjate, vadinasi, viešai save demoralizuojate ir šią dažniausiai klaidingą nuomonę amžiams paliekate interneto platybėse. Taip pat turėkite omenyje, jog tai, ką parašėte, gali persekioti jus visą likusį gyvenimą ir netgi atsigręžti prieš jus. Jūsų mintis pamatys ir jūsų vaikai, ir esami arba būsimi darbdaviai, jeigu tik to panorės. Taip pat norėčiau priminti, kad komentaras, kuris jums galbūt atrodo juokingas, kam nors gali tapti paskutine vinimi į karstą. O juk tai didelė atsakomybė, tiesa?“
Užsakymo nr.: PT_86344335