Prieš kelerius metus Amerikoje buvo atliktas įdomus eksperimentas. Pagyvenusi JAV pilietė, ponia Petsė Velš (Patsy Walsh), leido porai tyrėjų iš bendrovės „HackerOne“ pabandyti į ką nors jos gyvenime „įsilaužti“. Šešių anūkų močiutė turėjo tik kompiuterį, puslapį feisbuke, palydovinę televiziją ir automobilį. Pradžioje internetiniai „įsilaužėliai“ įlindo į moters feisbuko puslapį ir išsiaiškino, kad ši neseniai pasirašė peticiją svetainėje www.change.org. Per 10 minučių jie nieko neįtariančiai poniai Velš svetainės www.change.org vardu parašė laišką ir pasiūlė pasirašyti dar vieną peticiją. Tiesa, laiške pateikta nuoroda vedė į sukčiavimo svetainę (apie tai, kas yra sukčiavimas apsimetant, rašysime kiek toliau). Taip į eksperimento rengėjų rankas pateko ponios Velš slaptažodis. Pasirodė, kad ši informacija gana naudinga, nes, pasak jos pačios, moteris tą patį slaptažodį naudojo daugelyje svetainių. Dabar atėjo ponios Velš namų eilė. Per pusantros valandos eksperimentatoriai nesunkiai „nulaužė“ kodinę garažo spyną, vėliau – palydovinę televiziją be to, dar ir pasilinksmino – padoriai senai močiutei užprenumeravo kanalus suaugusiesiems. Vėliau jie ėmėsi kompiuterio, sužinojo moters socialinio draudimo numerį, jos „PayPal“ sąskaitą, oro linijų bendrovės premijų sąskaitą ir draudimo sutartis. Jie netgi gavo ponios Velš pasirašytą įgaliojimą. Štai kaip viskas paprasta. O kaip jūs galvojote?

Kas yra nusikaltimai elektroninėje erdvėje?

Ko siekia programišiai, įsilauždami į jūsų kompiuterį ir asmeninį gyvenimą? Atsakymas labai paprastas – pasipelnyti. Tik labai retais atvejais taip elgtis skatina asmeninės ar politinės priežastys. Be to, nusikaltimus elektroninėje erdvėje gali vykdyti ir atskiri asmenys, ir didelės organizacijos.

Programišiai tai daro įvairiausiais būdais.

Kompiuterinės sistemos ar tinklo užkrėtimas virusu arba kenkėjiška programa. Užkrėtus kompiuterį virusu, galima pavogti konfidencialius duomenis, atlikti kitas nusikalstamas veikas arba sugadinti duomenis.

Paskirstytosios paslaugų trikdymo atakos (DDoS) – tai elektroniniai išpuoliai, sutrikdantys sistemos arba tinklo veikimą.

Visgi, ko gero, dažniausiai paprasti naudotojai susiduria su sukčiavimu apsimetant. Tai tokia sukčiavimo rūšis, kai siekiama išgauti slaptus naudotojo duomenis, pavyzdžiui, prisijungimo vardus, slaptažodžius ar banko kortelės numerį. Sukčiavimo apsimetant laiškuose gali būti užkrėstų priedų ir nuorodų į kenksmingus išteklius, kurių tikrieji tikslai slepiami imituojant populiarias elektronines platformas, stambių įmonių ar žinomų prekių ženklų svetaines. Savo operacijoms sukčiai dažnai taiko socialinės inžinerijos metodus: naudodamiesi socialiniais tinklais, SMS žinutėmis ar elektroniniais laiškais jie vilioja naudotojus į netikras svetaines, pavyzdžiui, gali parašyti iš nežinomos paskyros arba įsilaužti į pažįstamo asmens profilį ir jo vardu pakviesti auką paspausti atitinkamą nuorodą. Klientą bandoma taip smarkiai išgąsdinti arba sudominti, kad jis, ilgai nemąstydamas, pasidalytų savo asmenine informacija.

Neretai sukčiai bando žaisti savo aukų jausmais. Mėgstama ir populiari jų taktika – internetinės pažintys, kurios dažniausiai klostosi pagal panašią schemą: greitai įsižiebia labai karšti jausmai, iš pažinčių svetainių pereinama į privačius bendravimo kanalus, kol galiausiai imama prašyti finansinės pagalbos. Dar vienas būdas paveikti jausmus – netikros svetainės ir tariamai labdarai skirtos sąskaitos, vėliau platinamos emocingais elektroniniais laiškais, kuriais siekiama rinkti lėšas.

Įprastas sukčiavimo internete būdas yra apgaulingi laiškai – naujienlaiškiai ir skelbimai, kuriuose naudotojams žadama didelė pinigų suma (paprastai, atlygis už dalyvavimą akcijoje arba apklausose), socialinės išmokos ir pan. Visgi tam, kad gautų žadamus pinigus, auka pirmiausia turi sumokėti „komisinius“ arba „užstatą“ – dažniausiai nedidelę sumą. Galiausiai apgautasis žadėtojo prizo nesulaukia, o „komisinius“ pasisavina sukčiai. Be to, jeigu atliekant mokėjimą reikia įvesti mokėjimo duomenis, jų saugumui taip pat kyla pavojus.

Plačiai paplitęs yra ir sukčiavimas telefonu. Tai ištisas verslas, kuriame veikia organizatoriai, vidurinės grandies vadovai ir eiliniai vykdytojai. Informacijos apsaugos bendrovės „Kaspersky“ atliktos apklausos duomenimis, beveik trečdalis (30 proc.) Lietuvos gyventojų 2020 m. nors kartą susidūrė su sukčiavimu, susijusiu su bankais, o daugeliu atvejų (79 proc.) sukčiaujama buvo būtent telefonu. Šį metodą pasirinkę sukčiai sukuria skambučių centrus, vidurinio lygmens organizacijos vadovai rašo pokalbių su aukomis scenarijus, samdo darbuotojus, kurie įtikina aukas pervesti pinigus, arba, prisidengdami tariama pagalba, priverčia įdiegti kenkėjišką programą, kuri leidžia valdyti naudotojo įrenginį be jo žinios. Tada sukčiai gali pasiekti jūsų failus, paskyras ir kitą asmeninę informaciją. Tokių aferų pasekmės – sumažėjęs pasitikėjimas pagrindinių mobiliojo ryšio operatorių paslaugomis, nes žmonės pradeda bijoti atsakinėti į skambučius, gaunamus iš nežinomų numerių.

Stebėkite, atnaujinkite, neatverkite. Kaip apsaugoti savo kompiuterį

• reguliariai atnaujinkite programinę įrangą ir operacinę sistemą;
• naudokite antivirusinę programinę įrangą ir nuolat ją atnaujinkite – ji padės nuskenuoti, aptikti ir pašalinti grėsmes dar iki tol, kol šios ims kelti problemų;
• rinkitės patikimus slaptažodžius, skirtingus kiekvienai paskyrai, ir saugokite juos naudodamiesi specialia programėle – slaptažodžių tvarkykle;
• nespauskite ant abejotinų nuorodų ir neatverkite iš nežinomų adresatų gautų laiškų priedų;
• su niekuo nesidalykite savo asmeniniais duomenimis telefonu ar elektroniniu paštu;
• stebėkite savo banko sąskaitų išrašus ir prašykite informacijos apie bet kokias nepažįstamas operacijas. Bankas gali ištirti, ar čia nepasidarbavo sukčiai.

Kur „sėdi“ jūsų vaikai?

Vaikai, panašiai kaip ir suaugusieji, gali patekti į sukčių pinkles, nors jie su skaitmeniniu pasauliu yra susipažinę jau nuo mažų dienų. Apklausos „Atsakinga skaitmeninė tėvystė“ duomenimis, socialiniuose tinkluose prisiregistravę 52 proc. Lietuvos vaikų. Populiariausi tinklai: „Snapchat“ (naudojasi 43 proc. vaikų), „Facebook“ (94 proc.), „Instagram“ (55 proc.), „YouTube“ (61 proc.), „TikTok“ ir „WhatsApp“ (po 17 proc.). Tėvai gali nė nenumatyti, kad jų vaikai viešai skelbia savo artimųjų vardus (21 proc.), tikslius buvimo vietos duomenis (22 proc.) ar net fiksuotojo arba mobiliojo ryšio telefono numerį (10 proc.).

„Būtų geriau, jei tėvai žinotų, ką jų vaikai skelbia internete, nes šia informacija gali pasinaudoti sukčiai. Labai svarbu išmokyti vaiką atsakingai tvarkyti asmens duomenis ir padėti jam suprasti, kokių duomenų geriau viešai neskelbti ir kodėl, – teigia bendrovės „Kaspersky“ direktorius Baltijos šalyse Andis Šteimanis. – Be to, nepamirškite į vaiko išmanųjį telefoną įdiegti tėvų kontrolės programėlės, pavyzdžiui, „Kaspersky Safe Kids“. Ši programėlė padės apsaugoti vaiką nuo nepageidaujamo turinio ir apriboti naudojimosi telefonu laiką.“

Bendraukite su savo vaikais, aiškiai leiskite jiems suprasti, kad esate visada pasirengę atsakyti į jų klausimus ir padėti, paaiškinkite, kuo skiriasi privati ir vieša informacija, kokie duomenys gali dominti nusikalstamų ketinimų turinčius asmenis, kokių sukčiavimo būdų sugalvoja sukčiai ir kaip netapti jų aukomis.

Užsakymo nr.: PT_86333967