Vienintelis kitas produktas, su kuriuo viskas skaniau, yra šoninė (angliškai vadinama beikonu, ir dar daugelis lietuvių prisimena žodį „bekonas“). Aš labai tikiuosi, kad „Daumantų“ bus pirmieji, kurie pradės Lietuvoje gaminti beikonezą, kuris yra šoninės skonio majonezas – produktas Amerikoje beprotiškai populiarus ir nuo kurio, sykį pabandžius, atprasti nėra įmanoma. Aš laukiu.

Prancūzų virtuvėje yra šeši pagrindiniai padažai, iš kurių daromi visi kiti padažai, kad ir kiek jų būtų – bešamelis (pieniškasis), veliuto (žuvies arba vištienos sultinio), rudasis (ispaniškasis), pomidorų padažas, hollandaise (olandiškasis – čia tas, kurį duoda prie Benedikto kiaušinių) ir majonezas.

Kai kuriose klasifikacijose sakoma, kad padažai yra penki ir majonezo tarp jų nėra, tačiau įsivaizduoti, kad majonezo padažo tarp jų nebus, yra sunku. Kiaušinių, aliejaus ir garstyčių padažas yra vienas pagrindinių skonio nešėjų.

Sovietų Sąjungoje majonezą pradėjo gaminti 1936 metais ir buvo taip, kad iki pat jos subyrėjimo jo niekada negalėjo pagaminti pakankamai. Jis buvo amžinas ir nuolatinis deficitas. Pomidorų padažo, vienokio ar kitokio, beveik visada būdavo, o štai majonezo – reikėdavo gauti ir kuo geriau gyvenimas buvo pasisekęs, tuo daugiau žmogus gaudavo majonezo. Itin aukšto lygio partiniai darbuotojai majonezo galėdavo turėti kasdien. Kiti turėdavo tenkintis majonezu šventėms.

"Daumantų" klasikinis pusriebis majonezas
Foto: Autorių nuotr.

Majonezas yra toks skanus, kad jis gali būti pagrindinė sudėtinė patiekalų dalis. Štai, pavyzdžiui, vaflių lakštai, ištepti majonezu ir pabarstyti druska, kmynais ir pašauti į orkaitę, kur jie paruduoja – štai jums majonezinis delikatesas maždaug iš 1990 metų, iš ankstyvųjų Lietuvos nepriklausomybės laikų. Švelniai kvepia actas, kurio dedama į majonezą.

Arba patiekalas, kuris yra paprastumo bazė – toks paprastas, kad daugelis jo nė nežino. Batonezas – tai yra batono riekelė ant kurios tepamas majonezas. Jūs galite pagalvoti, kad tai yra lietuvių vargo patiekalas, bet nieko panašaus: „mayonnaise sandwich“ – majonezo sumuštinis yra aptariamas ir amerikiečių folklore, tik ten majonezas tepamas ne ant batono, o ant forminės duonos, o jei jau ruošėjai visai gurmanai, dar apibarstomas šoninės skonio granulėmis arba džiovinto svogūno snaigėmis.

Majonezas nėra prasčiokiškas gardinimas: jei jį patiekia su žirneliais arba su balta mišraine, taip daro todėl, kad su juo valgyti skaniau. Skaniau valgyti nėra gėda. Tai jūsų gyvenimas ir jį nugyventi reikia taip, kad būtų visą laiką skanu.

Pasakysiu jums paslaptį, kuri yra net ne paslaptis: Užkalnio burgeris, kurio reklamą rasite naujausiame žurnalo numeryje, irgi neapsieina be majonezo – ten yra ir šoninės, ir barbekiu padažo, bet majonezui ten irgi yra savo vieta, nes man reikia, kad skonio bomba būtų išsprogdinta.

Ką perku, kai reikia labai paprasto, jaunystę primenančio majonezo, kuris būtų patikimas kaip druska, prieinamas kaip vanduo? Tai – „Daumantų“ klasikinis pusriebis majonezas ir klasikinis pusriebis su krapais (krapai, jeigu nežinojote, yra viena iš tradicinių šiaurės šalių sudėtinių dalių. Kai gyvenau Anglijoje, man sakė vienas šefas: „Lietuva, jūs visko nebijote gaminti su krapais“). Tas „Daumantų“ majonezo paprastumas yra žavesys ir patikimumas. „Daumantai“ pradėjo gaminti tokį majonezą – laisvų laikų majonezą, vieni pirmųjų Lietuvoje.

Ir grįžti prie to majonezo man smagu, nes tai – ilgalaikis skonis, skonis, kuris nesikeičia dešimtmečiais. Įmantresnių gal ir rasite. Labiau susijusių su jūsų ir mano lietuvišku genetiniu kodu – turbūt ne. Grįžkite prie klasikos.