Skiriasi teorinis ir praktinis požiūrio į politikes lygmuo
Sandra Jakštienė sako, kad moterų politinis vaidmuo istorijos raidoje kito, tačiau dar ir šiandien jaučiamas labai stiprus lyčių nelygybės kontekstas.
„Kaip ir prieš 100 metų, taip ir šiandien, remiantis statistika, matyti, kad į moteris, siekiančias karjeros ir viešo pripažinimo, labai gaila, bet dar žvelgiama su nepasitikėjimu. Kaip pavyzdį pateiksiu 1918 m. pirmos Lietuvos Vyriausybės formavimą. Buvo svarstomas klausimas dėl Felicijos Bortkevičienės, emancipuotos moters, turinčios didelę patirtį, kandidatūros. Visgi, buvo nuspręsta „bet ji moteris...“. Ir tai buvo vienintelis trūkumas, kodėl Felicija negavo aukščiausio vadovo posto. Ar šiandien tas pats argumentas nenulemia moterims užimti aukščiausio lygmens postų?“
Pasak pašnekovės, moterys vis dar nėra pakankamai atstovaujamos politikoje tiek nacionaliniu, tiek ir Europos lygmeniu. „Tai argumentuosiu, remdamasi lygybės statistika. 2019 m. duomenimis, iš Lietuvos Seimo 141 narių, sprendimų priėmime atstovauja tik 34 moterys (24 proc.), Vyriausybėje iš 13 narių yra tik 1 moteris (7 proc.), iš 60 Lietuvos savivaldybių, moterys merės yra tik 5 savivaldybėse (8 proc.), savivaldybių tarybose moterų politikių skaičius siekia 424 (29 proc.) iš 1037 visų savivaldybių tarybos narių, tarp Europos parlamento 11 narių, išrinktų Lietuvoje, tik 3 (27 proc.) moterys ir tarp Europos parlamento 443 narių yra 308 (41 proc.) moterys. Taigi, galima sakyti, kad dar moterims politikėms tiek mūsų šalyje, tiek ir Europoje, vis dar yra sudėtinga įtikinti rinkėją.“
Su ja sutinka ir kita Darbo partijos kandidatė į Seimą. Vaida Giraitytė teigia, kad nors teoriškai Lietuvoje labai deklaruojamos lygios galimybės, moterims atviri keliai kilti karjeros laiptais, dalyvauti politikoje, tačiau praktika rodo ką kitą. „Galbūt, tai dar šiek tiek ir sovietinio mąstymo palikimas, supratimas, kad moteris turi būti namuose, auginti vaikus ir pan. Laikmetis, technologijos sparčiai keičiasi, beje, ne taip greitai keičiasi žmonių sukurti stereotipai ir požiūris“, – tvirtina pašnekovė.
Savo vertę rinkėjams įrodyti sunkiau nei kandidatams vyrams
Kiek kitokios nuomonės yra Vilniaus savivaldybės tarybos narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė. Ji teigia, kad lietuviai jau įprato moteris regėti stiprias, lyderiaujančias, tačiau stereotipinis mąstymas vis dar gajus.
„Idealus kandidatas vis tik yra vidutinio amžiaus, gražiai nuaugęs vyras ir, konkuruojant su juo, reikia įdėti žymiai daugiau kūrybiškumo, atkaklumo, energijos. Neretai, moterys vis dar laikomos tam tikru priedu prie komandos, papuošimu, o lyderiaujančias moteris lietuviai nori matyti ganėtinai vyriškas, griežtas. Nors moterų dalyvavimo niekas nekvestionuoja, tačiau kur kas dažniau jos rinkėjų pasiunčiamos prie puodų ar vaikų, ir tai, atvirai kalbant, skaudina. Skaudina ne dėl to, kad blogai gaminti maistą ar auginti vaikus, o kad nesuteikiama galimybė atsiskleisti ir būti įvertintai pagal savo gebėjimus, žinias ir kompetenciją“, – sako Darbo partijos penktuoju sąrašo numerių į Seimą deleguojama politikė.
Tą patį tvirtina ir Jolita Vaickienė, kurios nuomone politikės moterys mūsų šalyje visiškai įprastas reiškinys ir nieko tai nestebina, tačiau kelias iki aktyvios politikos nėra lengvas: „Paprašius paramos rinkimuose, neretai sulaukiu klausimo – kam tau to reikia? Ir dar gaunu pasiūlymą užsiimti kuo nors kitu, o politiką palikti vyrams. Gal todėl dauguma moterų, kurioms vis tik pavyko užkopti politikos karjeros laiptais, pasižymi tvirtu charakteriu, logišku mąstymu, geležiniu stuburu“.
Tvirtai jaustųsi Seimo salėje
Daugelis rinkėjų neslepia, kad juos vilioja perspektyva Seime matyti kuo daugiau išsilavinusių politikų. Taip pat vertinama ir praktika, pirmieji žingsniai, kuriuos žmogus padeda vietinėje savivaldoje.
Panevėžietė S. Jakštienė sako, kad šiandien ji jaučiasi itin tvirtai pasiruošusi žengti pirmuosius žingsnius į didžiąją Lietuvos politiką: „Šiandien atėjo tas laikas, kai esu sukaupusi daug žinių ir praktinės bei gyvenimiškos patirties – esu socialinių mokslų daktarė, turiu administracinės, pedagoginės-mokslinės, švietėjiškos patirties, taip pat vadovavimo patirties savivaldos darbuose, veikloje su nevyriausybinėmis organizacijomis ir vietos bendruomenėmis, vadovavimo patirties Europos Sąjungos projektuose, taip pat savanorystės patirties su savanoriais ir pačios asmeninės savanorystės patirtis. Šiandien priimu iššūkį būti Seimo nare. Sąžiningai, atsakingai ir su visa pagarba dirbti Lietuvos žmonėms, ką esu jau įrodžius, dirbdama moksle, savivaldoje ir nevyriausybiniame sektoriuje“.
Daugeliui pažįstamas veidas ir kita Darbo partijos kandidatė į Seimą – I. Kačinskaitė-Urbonienė, kurios politinis kelias prasidėjo dar paauglystėje.
„Aš visada norėjau daryti pokyčius – iš pradžių mokykloje, vėliau jaunimo tarpe, po to mieste. Džiaugiuosi, kad anksti pelniau tiek bendraamžių, tiek mokyklos administracijos pasitikėjimą ir „pažaisti politiką“ man buvo sudaryta galimybė. Todėl po tokios praktikos nebuvo sunku greitai įsijungti ir į didžiąją politiką. Kai man buvo 20 metų, tapau jauniausia Vilniaus miesto ir tuo metu Lietuvos savivaldybės tarybos nare ir taip prasidėjo mano rimta politikės kelionė. Tačiau pagrindinis stimulas taip ir nepasikeitė – aš noriu ir visada siekiu pozityvių pokyčių, tai mane labiausiai motyvuoja ir stumia į priekį. Taip pat ne mažiau motyvuoja gera komanda ir ambicinga programa bei siekiai. Kadangi visus šiuos komponentus turime, o pati jaučiuosi pasiruošusi, tai ir motyvuoja kandidatuoti į Seimą“, – sako jauna, tačiau didelę patirtį turinti, politikė.
Daugiau nei noras būti politike
Kita darbietė J. Vaickienė taip pat tvirtina, kad nuo pat vaikystės buvo aktyvi ir visuomeniška, visada ieškojo iššūkių bei naujos veiklos, o tai sužadino ir stiprų susidomėjimą politika.
„Buvo momentų, kai baigusi studijas pagalvodavau apie politikės karjerą, tačiau suvokiau, kad norint dalyvauti savivaldybės ar valstybės valdyme, reikia turėti daug daugiau, nei vien tik norą. Ir kai 2007 metais buvau pakviesta prisijungti ir dalyvauti rinkimuose į Kretingos rajono savivaldybę, ilgai negalvojusi sutikau. Tuomet jau turėjau ir patirties, ir žinių, ir gyvenimiškos išminties. Dar vėliau teko dirbti savivaldybės administracijos direktore, o 2012 metais buvau išrinkta į LR Seimą, vadovavau Audito komitetui. Taip politika mano gyvenime atrado savo vietą ir kas kartą, artėjant naujiems rinkimams, aš suprantu, kad šiandien galiu duoti dar daugiau, nes patirtis, žinios, sąmoningumas tik didėja“, – apie savo kelią pasakoja J. Vaickienė.
Štai V. Giraitytė, dar 2004 m. padėjo įkurti jaunimo organizacijos DARBAS Marijampolės skyrių. Taip jos gyvenime atsirado aktyvus domėjimasis įvairiomis problemomis, su kuriomis susiduria vietiniai žmonės.
„Baigti mokslai ir darbe įgyta patirtis įkvėpė mintį, kad turiu pakankamai ryžto bei energijos dirbti prasmingus darbus. Todėl, paskatinta bendrapartiečių, 2007-aisiais dalyvavau savivaldybių rinkimuose. Tąkart buvau išrinkta į Marijampolės savivaldybės tarybą. Šiai dienai Marijampolės savivaldybės tarybos narės pareigas vykdau jau ketvirta kadencija. Tikiu, kad geriausi darbai yra nebylūs. Man tai nėra tik tuščia, skambi, nieko nereiškianti frazė – visą gyvenimą stengiausi gyventi taip, kad retomis akistatos su savimi akimirkomis galėčiau išlikti sąžininga ir pasakyti, kad visais atvejais, kai galėjau padaryti kažką gero, padariau viską, kas buvo mano galimybių ribose“, – sako politikė, siekianti ir Seimo narės mandato.
Keičiasi požiūris į moteris politikes
Politikės paklausus, ar lengva žmonėms įrodyti, ko ji verta, V. Giraitytė neslepia – dar ir šiandien moterims didžiausias iššūkis yra požiūris: „Visų pirma – tai pačios moters požiūris į tai, ką ji daro, ko siekia, ar tai yra jos kelias. Antra – visuomenės požiūris į moterį, siekiančią karjeros. Labai daug stereotipų, labai daug neigiamų mitų ir jeigu dar pačios moters požiūris yra nepastovus, tai tas kelias išvis labai duobėtas. Tarp Lietuvos politikų labai mažai lyderių moterų. Tai, turbūt, yra dar ir dėl to, kad moterys lyderės dažnai yra po padidinamuoju stiklu žiniasklaidoje, visuomenėje. Dažniau yra aptarinėjamos jų aprangos, šukuosenos, su kuo gyvena, o ne jų reiškiamos pozicijos vienu ar kitu klausimu. Tikiu, kad moterų politikių aukso amžius bus“.
Kita Darbo partijos narė S. Jakštienė taip pat sako, kad, jos nuomone, moterims vis dar sunku konkuruoti su vyrais darbo rinkoje, nors moterų kompetencijų portfelis neretai yra ženkliai solidesnis už vyrų, turint tas pačias pareigines funkcijas ir atsakomybes. Visgi, atlyginimas dažnai būna mažesnis už vyrų. „Moterims vadovėms svarbu subalansuoti savo asmenines vertybes su organizacijos vertybėmis. Vyraujant lyčių stereotipams visuomenėje, jos dažniau patiria nelygiavertę partnerystę su to paties lygmens vyrais vadovais. Moterys vienu metu turi derinti savo asmeninį ir profesinį gyvenimą“, – apie lyčių skirtumus darbo rinkoje kalba politikė.
Darbo partijos programoje – dėmesys lyčių lygybei
Jai pritaria ir I. Kačinskaitė-Urbonienė: „Pirmiausia – tai tas pats įsišaknijęs stereotipinis mąstymas, išankstinis nuvertinimas. Dėl to moterims ne retai mokamas mažesnis darbo užmokestis nei tokias pačias pareigas užimantiems vyrams, tas atotrūkis siekia keliolika procentų. Taip moterys nukenčia finansiškai, labiau priklauso nuo vyrų. Antras dalykas – tai pats moterų užimtumas yra mažesnis nei vyrų, nes joms tenka didesnė atsakomybė visuomenėje rūpintis vaikų ar senelių priežiūra, todėl su atsarga ar tam tikra rizika žvelgiama į moteris, ypač siekiančiomis karjeros. Ir žinoma, lėtesnė integracija į darbo rinką po tam tikros pertraukos. Todėl čia valstybė ir jos lyderiai pirmiausia turi keisti kalbėjimą ir daugiau dėmesio skirti lyčių lygybei, taip pat sudaryti lankstesnes darbo sąlygas ir suteikti pagalbą integruojantis į darbo rinką. Darbo partija savo programoje siūlo ankstyvojo ugdymo paslaugas, bendruomenės paslaugas, finansinės paskatas ir t.t.“.
Norėtų matyti lyčių balansą valstybės valdyme
J. Vaickienė sako, kad aukso amžius bus tada, kai moterų ir vyrų santykis LR Seime bus 50 ir 50. „Faktas, kad moterų skaičius aktyvioje politikoje didėja, tai matome visoje Europoje. 1979 metais Europos parlamente moterų buvo tik 15 proc., o 2019 metais jau apie 40 proc. Tačiau nacionaliniuose ES šalių parlamentuose moterų vidurkis siekia tik 34 proc., o štai Lietuvoje dar mažiau – 21 proc. Dedu viltis, kad mūsų šalis sparčiai judės link to balanso“, – statistika dalinasi politikė.
Jai antrina ir E. Kačinskaitė-Urbonienė, kuri sako, kad ne tik Lietuvoje moterims politikėms kelią į rinkėjų širdis atrasti yra gerokai sunkiau.
„Šiomis dienomis aš aktyviai stebiu jauniausią premjerę iš Suomijos – Saną Marin ir semiuosi iš jos įkvėpimo. Kai turime tokius įsisenėjusius stereotipus, net tokioje tolerantiškoje visuomenėje kaip Suomijoje, jai kasdien reikia įrodinėti savo kompetenciją, vienyti partiją ir šalį, kovoti su pašaipiais, įžeidžiančiais komentarais dėl jos amžiaus, na ir žinoma, lyties. Iš jos semiuosi tvirtumo, o kartu laisvumo prisiminti ir priminti kitiems, kad kiekvienas, nesvarbu, kokios jo šaknys, turi lygias galimybes siekti savo tikslų“, – sako pašnekovė, pati labai anksti pradėjusi politikės karjerą.
Politinė reklama bus apmokėta iš Darbo partijos PK sąskaitos. Užsakė UAB „Arena Media“, užs. nr. 20-051-DJ-1
Užsakymo nr.: PT_85409461