Beveik 1,2 milijono lietuvių dirba užsienyje. Jie emigravo ne šiaip sau, o todėl, kad negavo galimybės dirbti ir uždirbti Lietuvoje. Dabar sakoma, kad mūsų BVP krito mažiausiai visoje Europos Sąjungoje, bet niekas nesako, kad tą mažiausią kritimą lėmė padidinta mūsų valstybės įsiskolinimo sąskaita. Kreditai tiesiogine prasme keliauja iškart į BVP rodiklį, tad jei Lietuva nebūtų įsiskolinusi, BVP nuosmukis būtų didžiulis. Tai įsiskolinimas mūsų ateities kartų sąskaita, mūsų visų vaikų, tai visiškai nesąžininga, net kiauliška gyventi vaikų sąskaita kaip neįgaliems, ir dar girtis, kad pas mus auga ekonomika.
Dar vienas teigiamas ekonomiškai dalykas (nepriklausomai nuo valdžios) – dėl apribojimų judėti tarp valstybių. Žmonės, kurie pirkdavo atostogų paslaugas užsienyje, dabar jas įsigyja Lietuvoje ir moka pakankamai brangiai, todėl pinigai lieka Lietuvoje, bet tai nėra pastovus dalykas.
Pas mus valdžioje, prisidengus liustracijos įstatymu, iki šiol šiltose vietose sėdi politikai, uoliai tarnavę sovietų valdžiai. O jų ideologija neatitinka demokratinės, žmogaus teisių santvarkos. Todėl valstybė skaldoma, valdoma falsifikuotais pažymėjimais. Tai būtina keisti ir keisti dabar. Reikia kuo greičiau įvesti politinę atsakomybę už valdžios atstovų veiksmus. Pavyzdžiui, prezidentė Dalia Grybauskaitė ne kartą buvo pažeidusi Konstituciją ir jokių veiksmų prieš ją nebuvo imtasi. Tokio rango politikams už jų nusikaltimus turi būti neišvengiamai atliekama apkalta.
Valdžioje, kuri 30 metų valdė valstybę, nebuvo nei vieno vadovo, gerai suprantančio mikro- ir makroekonomikų subtilybes, nebuvo žmogaus, kuris bendrąja prasme matytų visą paveikslą. Kol ir toliau mums vadovaus nekompetentingi politikai, situacija nesikeis. Revoliuciją turi daryti vieni, o ūkį turi valdyti visai kiti žmonės, šių reikalų profesionalai. Todėl mūsų Darbo partijos programoje ir yra numatyta pradžioje sukurti tvirtą ekonominį pagrindą, o tik tada kalbėti apie atlyginimų kėlimą, didesnes pensijas ir t.t.
Valdžia visiškai nesupranta, kad smulkus ir vidutinis verslas – ypač paslaugų sferoje – šlubuoja todėl, kad nėra sutvarkyta investicinė aplinka toje srityje, kur gaminamas eksportas bei konkuruojama vidaus rinkoje. Tokių, kurie gamina eksportui skirtą produkciją ir konkuruoja vidaus rinkoje su importu, šiai dienai yra tik 10 proc., todėl būtent šioje srityje reikia didinti investicijas ir suteikti geriausias sąlygas tarp visų aplinkinių valstybių, taip pat igyvendinus musu regionines politikos paketa, bus galima pritraukti investicijas, o tai leis sukurti apie 180 tūkst. gerai apmokamų darbo vietų. Tik tada padidės socialinis portfelis, kuris galės užtikrinti padorų ir orų gyvenimą visiems Lietuvos piliečiams.
Socialinė politika šalyje turi būti aiški ir suprantama. Tai ne sportinės varžybos, kas daugiau padalins. Tai – sąlygos ir sužadintas noras motyvacijai. Šiandien Lietuvoje pašalpos ir minimalus atlyginimas yra beveik sulyginti, ir tai yra bėda. Ne pašalpos ar išmaldos reikėtų laukti, o siekti galimybės užsidirbti ir gyventi pasiturinčiai. Mes, Darbo partija, numatome, kad pašalpos ir visos išmokos neturėtų viršyti 50 proc. minimalaus darbo užmokesčio.
Minimalus atlyginimas turi būti keliamas tam, kad žmonės būtų motyvuoti, nesėdėtų ir lauktų pašalpos, o dirbtų. Vidutinė pensiją turėtų būti 10 proc. didesnė negu minimalus atlyginimas. Žmonės, atidirbę didžiąją dalį savo gyvenimo, turi teisę į orią senatvę.
Visas paslaugų sektorius susitvarkys tik tada, kai bus sureguliuota investicinė aplinka, kur kuriamas eksportas, jis konkuruoja vidaus rinkoje su importu. Tik tokiu atveju tokiose sferose kils ir atlyginimai, ir bus paklausa paslaugų sferoje. Per pirmus pusę kadencijos metų mes sugebėtume sukurti investicines sąlygas, kurios Lietuvą atves į patraukliausių pasaulio šalių penketuką. Verslas „ateina“ ten, kur greičiau atsiperka investicijos ir grąža yra didžiausia. Įstatymine prasme, sukurti tokias sąlygas neužtrunka daug laiko.
Viešasis sektorius „maitinasi“ tuo pačiu biudžetu, kurį surenka tie patys gamintojai. Taip turi veiki mechanizmas, o ne tiesiog žadėti „mes padidinsim, mes padalinsim“. Norint dalinti, reikia turėti, iš ko tai daryti. Dabar 20 proc. šalies biudžeto sudaro Europos Sąjungos ir kitų įvairių tarptautinių finansų institucijų pinigai, todėl nereikia džiaugtis sakant, kad biudžetas proinvesticinis. Mes kolkas nesugebame patys savęs išlaikyti.
Užtenka žaisti su sveikatos apsauga. COVID-19 akivaizdoje, didžioji dalis žmonių, kurie serga kitomis ligomis, yra palikti likimo valei, praktiškai – pasmerkti mirčiai. Nors keletą metų iš eilės mirčių tendencija šalyje mažėjo, po karantino paskelbimo jų skaičius Lietuvoje padidėjo (ne dėl koronaviruso, dėl kitų ligų, nes tie žmonės pasmerkti mirčiai). Kodėl apie tai nekalba valdžia, o kiša po nosimi BVP rodiklius?
Turime nemažai duomenų, kad žmonės tiesiog negali patekti pas gydytojus, jiems laiku nėra suteikiama medicininė pagalba. Visa sveikatos apsaugos sistema turi būti daugiau nukreipta į prevenciją. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Islandijoje, žmonės gauna priemokas už sveiką gyvenseną, sveikatos priežiūrą, fizinį aktyvumą. Tokiu keliu turėtų eiti ir mūsų valstybė.
Kalbant apie švietimo sistemą, pas mus nėra skatinamos ir auginamos asmenybės, lyderiai, nėra lavinamas sąmoningumas, motyvacija. Išmokome skaityti, rašyti, skaičiuoti ir tuo viskas pasibaigia. Per mano trisdešimt metų praktiką versle nei karto nebuvo taip, kad iš universiteto į darbą atėjęs žmogus iškart galėtų imtis visų, pagal jo specialybę jam priklausančių, pareigų. Todėl reikia ne tik iš esmės optimizuoti švietimo sistemos struktūrą, bet ir pasirūpinti jos turiniu.
Ne ką mažiau šiais laikais yra svarbi ir užsienio politika. Turime neberodyti priešiškumo savo kaimynams. Prie ankstesnės prezidentės mes buvome susipykę praktiškai su visais. Valdant naujam prezidentui, situacija šiek tiek pagerėjo. Lietuva yra puikioje geografinėje padėtyje, tegul į šalį atvyksta pasaulio lyderiai ir čia kalba apie sąjungas ir taiką, o ne konfliktus.
Regioninėje politikoje mes negalime apsistoti tik ties trimis didžiausiais šalies miestais. Regionuose, mažuose rajonuose esame pasirengę sukurti tokias sąlygas, kad ten investuoti būtų naudingiau nei didmiesčiuose, o čia atvykstantys specialistai turėtų galimybę ne tik dirbti, bet ir patogiai gyventi.
Turime duoti galimybę rajonų administracijoms dirbti su verslu, kurti objektus, skirtus eksportui ir konkurencijai vidaus rinkoje. Įmonės galėtų statyti šiuos objektus, o tai finansuotų savivaldybės arba būtų garantijos iš bankų, kad įgyvendinus projektus, su išpirkimo galimybe, jie būtų perduoti verslui.
Apklausus verslininkų, pramonininkų konfederacijas, 97 proc. mūsų Lietuvos verslų pritaria tokiai idėjai ir yra pasiruošę integruotis į rajonus, jei bus tokios sąlygos. Sukurti tokią įstatyminę bazę užtenka iki pusės metų. Skaičiuojame, kad jau pirmaisiais metais pradėtų judėti mūsų šalies verslas, po dviejų metų – Europos verslininkai leistųsi į investicijas, o po dviejų su puse ar trijų – į Lietuvą sugrįžtų mūsų emigrantai, nes vidutinis atlyginimas naujose darbo vietose prasidėtų nuo 2000 eurų.
Manau, kad Lietuvoje yra likę nemažai savo sričių specialistų, todėl, siekiant visų šių tikslų, juos bus galima pritraukti, jei suteiksime galimybę įgyvendinti mūsų programą. Džiaugiuosi, kad mūsų partijoje liko ištikimiausi žmonės, tie, kurie nebėgioja iš partijos į partiją, iš frakcijos į frakciją, o tiki ir palaiko mūsų siekius.
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad man gyvenime be jokios valstybės pagalbos pavyko nuo nulio įkurti verslo struktūrą, kuri į Lietuvos ūkį įnešė pusantro milijardo eurų bei sukūrė 4000 darbo vietų. O rinkėjams patarčiau elgtis kaip Šveicarijoje, prieš pasirinkdami už ką balsuoti, paklauskite kandidatų į Seimą, ką jie yra nuveikę savo gyvenime ir kiek darbo vietų yra sukūrę. To, manau, užteks nuspręsti, verta ar ne už juos balsuoti.
Politinė reklama bus apmokėta iš Darbo partijos PK sąskaitos. Užsakė UAB „Arena Media“, užs. nr. 20-051-DJ-1
Užsakymo nr.: PT_85101819