Kuršių istorija slepiasi piliakalniuose
Nuo VIII iki XI a. Europą ir mūsų protėvių kuršių gyvenamas žemes puldinėjo Skandinavijos gyventojai – vikingai, kurie kuršių buvo vadinami žuvėdais. Mūsų žemės vikingams nebuvo labai svetingos. Vikingus, plaukiančius tankių miškų apsuptomis upėmis, mūsų protėvių žemėse pasitikdavo keliolikos metrų aukščio piliakalniai. Ant jų stovėjo pilys – ąžuolo rąstų įtvirtinimai. Kilus pavojui čia susitekdavo apylinkių gyventojai. Kadangi, kiekvienas vyras tais laikais buvo ne tik žemdirbys, žvejas ar medžiotojas, bet ir karys, taigi, užpultieji, įsitvirtinę piliakalnyje, galėjo gintis net ir keletą savaičių.
Du vikingų žygius į kuršių žemes aprašė vokiečių miestų Brėmeno ir Hamburgo arkivyskupas Rimbertas kronikoje ,,Šv. Auscharijaus gyvenimas“. Jis rašė, kad 853 m. danai norėjo apiplėšti kuršius, bet šie nugalėjo atėjūnus, dalį jų išžudė, o turtą pagrobė. Apie tai sužinojęs, švedų karalius Olafas suorganizavo naują žygį į kuršių žemę. Užėmė Sėburgo pilį (dabartinė Gruobina, Latvijoje) ir patraukė į kuršių žemių gilumą. Po penkių dienų kelionės vikingai pasiekė vieną didžiausių tame krašte – Apuolės pilį. Ji stovėjo ant Apuolės piliakalnio, Luobos ir Brukio santakoje, dabartinėje Skuodo žemėje. Po aštuonių dienų kovos pilies gynėjai paprašė taikos. Gavę daug gėrybių ir paėmę įkaitus, švedai išplaukė į savo tėvynę.
Festivalis, kuris primena kuršių laikus
Apuolė – tai seniausia gyvenvietė Lietuvoje, kuri anksčiausiai už visas kitas paminėta rašytiniame istorijos šaltinyje. Dabar čia likęs tik kaimelis, kuris mena didingus kuršių laikus. Išties kuršiai buvo turtingiausia gentis gyvenusi Lietuvos teritorijoje, kuri kartu su prūsais valdė visą gintaro prekybą su Romos imperija. Prabėgo ištisi amžiai, o apie buvusią kuršių galybę ąžuolai ant Apuolės piliakalnio vis dar ošia. Siekiant paminėti Rimberto kronikoje užfiksuotus įvykius bei pagerbti kuršių protėvius, nuo 2003 metų čia rengiamas senųjų amatų, archajinės muzikos bei karybos festivalis „Apuolė“. Kiekvienais metais rugpjūčio antrąjį savaitgalį Luobos ir Brukio upelio santakoje esančiame Apuolės piliakalnyje įsikuria senųjų amatų miestelis, karių stovykla, piliakalnio prieigose prekybininkų mugė bei lankytojų palapinės. Amatus ir karybą demonstruoja, senąsias dainas dainuoja bei šokti mokina dalyviai iš viso Pabaltijo ir net tolimesnių kampelių.
Skuode saugomas kuršių atminimas
Skuodo centre taip pat galime pastebėti kuršių ženklų. Tai vienintelis Žemaitijos miestas, kuriame centrinę aikštę puošia didžiulė kuršiška sagė. Pasisukioję aikštėje ar pavaikščioję Skuodo gatvėmis suprasime, jog čia labai ramu. Taigi, pavargusiems nuo miesto šurmulio čia puiki vieta pailsėti. Kad ir kaip būtų tylu dabar, tačiau maždaug prieš vienuolika šimtų metų šis kraštas garsėjo kaip priešų neįveikiama kuršių žemė, kurios sostinė buvo įsikūrusi už 10 kilometrų nuo Skuodo esančioje garsiojoje Apuolėje.
Skuodo muziejus, kuris saugo šio krašto istoriją, rūpinasi ir kuršių bei vakarinių žemaičių kultūros paveldu. Nuolatinėse muziejaus ekspozicijose galima susipažinti su Skuodo miesto istorija, Skuodo rajono sportinės veiklos istorija, patyrinėti rajono tautodailės kūrinius, sužinoti, kokie buvo senieji kaimo amatai ir moterų darbai. Lankytojai turi galimybę pabuvoti įrengtoje XIX a. pabaigos – XX a. gerojoje žemaičių troboje bei susipažinti su daugybe darbo ir linų apdirbimo įrankių, gali pasigrožėti žemaičių audimo raštais ir namų puošybos elementais.
Akmuo, kuriuo galima pasigirti
Skuodo rajonas garsus ne tik kuršių palikimu, bet ir akmenimis. Ne šiaip mažais besimėtančiais kelyje, o gali pasigirti Lietuvoje didžiausiu. Kas nėra lankęsis Žemaitijoje, tas tiki, kad didžiausias Lietuvoje akmuo yra Puntuko akmuo (ilgis 7,54 m, plotis 7,34 m, aukštis 5,7 m), o iš tiesų Barstyčių akmuo Puntuką lenkia savo ilgiu vos ne dvigubai: jo ilgis – 13,4 m, aukštis – maždaug 3,6 m, plotis beveik toks pat, kaip ir Puntuko. Barstyčių akmuo guli Puokės kaime, kuris nuo Barstyčių nutolęs per keletą kilometrų, taigi. Šis „akmenukas“ buvo aptiktas 1956 m., o po metų melioratoriai ėmėsi jį atkasinėti iš žemės, kol galiausiai jis buvo atkastas ligi pamatų, o aplinka nusausinta, kad iš Švedijos pas mus atkeliavusį klajūną žmonės galėtų apžiūrėti iš visų pusių. Nuo 1968 m. šis akmuo paskelbtas geologiniu paminklu ir yra įtrauktas ir į Lietuvos rekordų knygą.
Kaip ir apie kitus neįprastus gamtos stebuklus, taip ir apie Barstyčių akmens atsiradimą prikurta įvairiausių legendų. Vienoje bylojama apie tai, jog Puokės (Barstyčių) akmuo yra Perkūno užburtas žuvėdų (švedų) laivas, kurių šimtais plūsdavo į kuršių žemes norėdami jas užgrobti. Perkūnui pakyrėjo vikingų įžūlumas ir jis, taškydamasis žaibais, visus tuos laivus pavertė akmenimis, todėl Skuodo krašte apstu akmenų. Teigiama, kad naktimis šie akmenys atvirsta laivais ir nori grįžti atgal į Švediją, bet nepajėgia, o gaidžiui sugiedojus jie vėl nugula akmenimis ir pasilieka kęsti savo prakeiksmo toliau. Išgirdęs šį pasakojimą išties gali pastebėti tai, jog didžiausiasis šalies akmuo savo išore primena didžiulį vikingų laivą.
Akmenuota Skuodo žemė
Keliaujant toliau po Skuodo rajoną galima rasti ir daugiau akmenuotų vietų. Viena iš tokių – Mosėdyje esantis Bartuvos slėnis, kuriame po atviru dangumi Vaclovo Into įkurta erdvi bei dekoratyvi iš Skandinavijos pusiasalio pas mus atkeliavusių akmenų ekspozicija. Čia galima pasivaikščioti, o vėliau užsukti į senovinį vandens malūną, kuriame rasite dar akmenų, nes čia įkurta mokslinė akmenų ekspozicija. Būsite supažindinti ne tik su paprastų akmenų pavyzdžiais, bet ir brangakmeniais bei akmenukais, kurie sau vietos randa ir žmogaus organizme.
Nuo Mosėdžio vos 3 kilometrai iki Šauklių kaimo, kuriame taip pat yra „akmenukų“. Šaukliuose esanti tundra – tai natūrali paskutinio ledynmečio, čia užslinkusio prieš 26 000 metų, suformuota 79 ha teritorija, kurioje savo pirmykštėje padėtyje gana tolygiai pasiskirstę slūgso 0,3–1 metro ar net 3 metrų skersmens akmenys. Didžioji dalis riedulių kartu su ledynu atslinko iš Švedijos, Alandų salų, Vakarų Suomijos ir Baltijos jūros dugno. Dar kitaip ši vieta vadinama Šauklių riedulynu, o po jį pakeliauti galima 2 kilometrų ilgio pažintiniu taku. Čia, tiesiog, būtina nusifotografuoti prie Perkūno akmens, kuris riogso palei taką. Ši teritorija yra paskelbta „Natura 2000“, buveinių apsaugai svarbia teritorija, nes čia aptinkama gamtinių europinės svarbos viržynų, kadagynų ir briedgaurynų buveinių. Vietomis tarp akmenų drėgnesnėse lomelėse žydi reti, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti augalai.
Jaukus gamtos prieglobstis
Žalumos Skuodo rajone išties daug, taigi, prisižiūrėjus į ledynų čia atneštus akmenis, galima užsukti į Izidoriaus Navidansko parką. Parke auga per 30 vietinių rūšių medžių bei krūmų. Lankytojus pasitinka beržų, liepų, klevų, lazdynų alėjos. Kai kurie medžiai susodinti grupėmis bei pavieniui. Tarp jų – ąžuolai, uosiai, drebuliai, kvapniosios ievos, raugerškiai. Akį patraukia kaukaziniai, europiniai, pilkieji, sibiriniai kėniai, pocūgės, kaštainiai. Akys džiaugiasi ir parke augančiais klevais, kurie rudenį pasidabina ne tik raudonos, bet ir sidabrinės spalvos lapais. O čia augančių krūmynų neįmanoma suskaičiuoti. Septyniuose parko tvenkiniuose gyvenimu džiaugiasi vandens paukščiai bei žuvys. Per parką vingiuoja Spigino upelis, jisai savo vandeniu maitina pietinį tvenkinį. Prie tvenkinių įkurtos vietos poilsiautojams, norintiems čia praleisti savaitgalį ar pavasaroti keletą dienų.
Skuodas garsus ne vien kuršių palikimu, bet ir akmenimis bei nuostabia gamta, kurioje jėgas atgauti galėtų kiekvienas pavargęs nuo miesto šurmulio. Taigi, sumaniusieji pakeliauti po Lietuvą kviečiami šią kelionę pradėti, būtent, nuo ten kur ji ir prasideda.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Skuodo informacijos centru.
Daugiau informacijos apie Skuodo lankytinas vietas www.skouds.lt
Užsakymo nr.: PT_84989943