Būtent taip buvo ir 12-mečiui Simonui Vakariui. Jis video turinį kuria jau nuo 8-rių. Jo YouTube kanalas turi daugiau nei 2500 sekėjų ir 150,236 peržiūras. Paklaustas apie savo veiklos pradžią, Simonas V. pasakoja „Tiesiog kaip ir daugelis, žiūrėjau kitus YouTuberius ir pagalvojau, kodėl aš negaliu būti toje vietoje, gauti komentarus, suburti bendruomenę.“

Tapti video tinklaraštininku pakankamai paprasta. Užtenka mobilaus telefono ar kompiuterio su vaizdo kamera, ir interneto ryšio, norint filmuotą medžiagą įkelti į internetą. Savo vloguose žmonės dažnai dalijasi savo dienos akimirkomis. Būna ir teminių video tinklaraščių: apie keliones, madą, gyvenimo būdą ar kompiuterinius žaidimus. Būtent dėl tokio universalaus ir kasdienio turinio, vloginimas atrodo paprasta ir kiekvienam tinkama veikla. Juk visi kažką veikia, tad norint tapti vlogeriu tereikia tai papasakoti prieš kamerą.

Ypač imlūs naujovėms yra vaikai. Jie ne tik seka, kas vyksta internete, bet ir nori tai atkartoti. Jei atsidarysite YouTube portalą ir įvesite ten žodžius „mano diena“, išvysite ne tik Rondo muzikinį klipą, bet ir daugybę video tinklaraščių, kuriuose žmonės pasakoja apie savo dienos įspūdžius. Jau tarp pirmųjų rezultatų galima išvysti ir jaunuosius vlogerius, kurie taip pat pasakoja apie savo kasdienybę.

Simono V. mama, ChangeMakers'ON įkūrėja Simona Šimulytė pasakoja apie sūnaus kūrybos pradžią: „Mes esame tokia technologinė šeima. Kadangi jau daug metų dirbu su poveikį kuriančių startuolių ekosistema, man aktualu socialinės inovacijos bei kaip sujungti technologijas ir empatiją į vieną visumą, o Simonas užaugo mano veikloje. Taip gavosi, kad vietoj pasakų jis girdėdavo mūsų breinstormus, matydavo mano veiklas, ir pats nejučia įsiliejo į domėjimąsi ir praktinį taikymą. Žinoma, matydama tokį įsitraukimą, esu tikra, kad jis jau gimė turintis “inžinerinius” genus, kuriuos “pasiskolino” iš mano tėvelio. Nustebino, kai būdamas vos septynerių, suprogramavo skaičiavimo mašinėlę. Leisdamas daug laiko su manimi, nuolat domėjosi kokius įrankius naudoju vienoms ar kitoms veikloms. Pradėjo juos bandyti pats ir labai greitai įsitraukę į savo turinio kūrimą.“

Vaiko saviraiška ir kūryba yra svarbi jo vystymosi dalis, o vloginimas gali būti puiku būdu atsiskleisti. Bet labai svarbu kartu su vaiku įsivertinti tokioje veikloje tykančius pavojus. Visų pirma, vaikai yra labai nuoširdūs ir atviri, o internete tai gali tapti trūkumu. Tai, ką vaikas pasako, ar parodo, tampa matoma bet kam. Tad tiek jautrios jūsų šeimos gyvenimo detalės, tiek, pavyzdžiui, už vaiko nugaros matomas buto išplanavimas ir vertingų daiktų laikymo vietos gali tapti parankia informacija sukčiams.

Simonas V. pataria: „Iš pradžių aš negalvojau apie tai, filmavau ir sukiojausi prie savo langų, ir man nebuvo nieko bloga dėl to. Bet aš turėjau pavyzdį, kad iš vieno žmogaus TikTok’o, buvo galima tiksliai atsekti, kur yra jo namas, tada ir pats tapau atsargesnis. Tai aš sakyčiau, kad jeigu jau filmuoji, reikėtų pasirinkti kažkokią zoną, iš kurios nebūtų galima atpažint tikslios vietos. Arba, jei filmuoji iš namų, tai geriau, kad nesimatytų jokio lango.“

Vaikui sulaukus pirmųjų žiūrovų, reakcijų ir komentarų, tai gali suteikti daug laimės. Bet laimės hormonas dopaminas gali kelti ir priklausomybę. Sykį gavus daug dėmesio, vaikui tai gali tapti kasdiene siekiamybe. Tai ne tik vargina, bet ir didina riziką, kad vaikas imsis kalbėti ar rodyti vis daugiau kraštutinumų, kad tik gautų ir išlaikytų dėmesį. Dėl to svarbu, kad vaikas noriai leistų jums įsitraukti į kūrybos procesą, neslėptų savo kuriamo turinio.

Simono Vakario mama dalinasi patarimais: „Mūsų atveju, mes su Simonu esame „vienoje pusėje“. Aš jame matau labai labai daug savęs, ir kai jam kyla idėjos, aš nenoriu prieštarauti ar neleisti. Net jei ne visi jo žaidimai man įdomūs, aš stengiuosi įsitraukti į juos. Ir tuomet aš tampu jo veiklos dalimi. Manau tokiu būdu “buvau įvertinta” ir be jokio prašymo tapau “persona grata” jo valdomuose serveriuose, kanaluose. Net buvau išrinkta geriausia moderatore (juokiasi). Aš tikrai nuolatos nesėdžiu ir netikrinu, bet vien žinojimas, kad visur esu laukiama sukuria saugumo jausmą. Tai kyla tik iš abipusio besąlygiško pasitikėjimo.“

Net jei vaiko kuriamą turinį prižiūrite, ir esate tikri, kad jis saugus ir tinkamas viešinti, tai neapsaugos vaiko nuo bendraamžių reakcijų ir komentarų tiek internetinėje erdvėje, tiek realybėje. Vaikai gali būti labai kandūs vieni kitiems, o internete viešai prieinamas turinys gali tapti paskata patyčioms dėl pačių įvairiausių smulkmenų.

Simonas V. kandžių komentarų nebijo, jis net sukūrė tam dedikuotą video, kuriame tokius komentarus skaito ir į juos reaguoja: „Man heitas yra juokinga, įdomu pažiūrėti, kokią nesąmonę žmonės gali pagalvot ir parašyt.“

Apie Simono atsparumą komentarams pasakoja ir jo mama: „Čia įdomi situacija, nes šiuo klausimu jis yra mano mokytojas, o ne aš jo. Jis yra be galo stipri asmenybė, aš stebiuosi ir žaviuosi. Būna, ateina vyresni jaunuoliai į streamą, ir sako „ką tu čia, vaikai, darai?“, o jis juos pastato į vietą: „taip, aš vaikas, o kas negerai su tuo?“ Aš stebiu, viduje sureaguoju, o jam – kaip nuo žąsies vanduo.“ Bet ne visi vaikai yra tokie stiprūs, tad būtinai atsižvelkite į savo jaunojo kūrėjo emocinį jautrumą.

Simonas ir jo mama yra puikus pavyzdys, kaip vaikų ir tėvų ryšys tampa ne trikdžiu ar cenzūra, o paskata imtis kūrybinės veiklos. Simona yra ypatingai inovatyvi moteris, ir jai buvo lengva įsilieti į naujas sūnaus veiklas. Bet tėvams, kurie neturi tokio stipraus supratimo apie technologijas, ji pataria:

„Vaikai labai noriai dalinasi, pasakoja apie savo gyvenimą, žaidimus. Jeigu tėvai iš tikro norėtų išgirsti ir išmokti, jie gautų pačius geriausius mokytojus, ir tokiu būdu taptų vaikų draugais. Galima tiesiog pasakyti: „aš neišmanau, kas yra TikTok, Trello ar Discord, ar gali ir man parodyti?“, arba užduoti vaikui klausimą: „kaip tu manai, kas man galėtų būti įdomu ir naudinga tose programėlėse?“ Per tokią prizmę atsiranda diskusija, ir supratimas. Tapsite savo vaikų bendrininkais ir labai daug išmoksite. Vaikas bendraus, ypač žengiant į paauglystę, ne tik iš pareigos, bet dėl to kad jam be galo smagu ir įdomu.“