Europos Parlamento narys Andrius Kubilius teigia, kad Gegužės 3-osios Konstitucijos šventės prasmės mes vis dar nesuprantame, tačiau viliasi, kad ateityje ši šventė galėtų tapti istorinės vienybės su kitomis tautomis simboliu.
„Iš vienos pusės, ši diena turi didelę reikšmę kaip tokio teisinio dokumento atsiradimas Europoje. Iš kitos pusės, ši diena – tai galimybė tarp kitų valstybei svarbių datų paminėti tą Lietuvą, kuri buvo dalis ATR. Būtent ši diena man simbolizuoja tą laikotarpį, kurį mes dėl įvairiausių aplinkybių pamiršome arba bandėme išbraukti iš savo atminties. Tačiau dabar yra metas, kai jį reikia susigrąžinti ir yra proga šią dieną minėti ne tik kaip konstitucijos dieną, bet ir kaip istorinės vienybės dieną, prisimenant ne tik tai, kad mes buvome viena valstybė kartu su Lenkija, bet ir tai, kad LDK gyveno ir kitų tautybių žmonės: žydai, rusėnai, vokiečiai bei daugelis kitų“, – sako europarlamentaras.
Pasak jo, mes vis dar neatsakome sau į klausimą: kas yra Lietuvos istorija? Ar tai tik lietuvių, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, istorija, ar tai yra istorija, visko, kas vyko Lietuvos teritorijoje?
„Nenoriu kritikuoti istorikų, tačiau pažiūrėkime į tai, kaip mes suprantame Lietuvos istoriją. Pamatysime, kad žydų, gudų, lenkų ir kitų tautų istorijos – tai tik nenuoširdus priedas, bandant sulietuvinti savąją istoriją. Mums yra reikalingas konceptualus požiūris ir gebėjimas suvokti, kad Lietuvos istorija yra žymiau daugiau nei vien tik lietuvių istorija. Kol gyvensime XIX a. suformuotu naratyvu, kad reikia rūpinti tik etninės valstybės kūrimu, tol Gegužės 3-osios niekaip negalėsime natūraliai priimti kaip savo šventės“, – teigia A. Kubilius.
Istorikas prof. Alfredas Bumblauskas sako, kad ieškant priežasčių, kodėl ši šventė mūsų šalyje nėra taip vertinama, kaip Lenkijoje, reikėtų atkreipti dėmesį į istorikų ir politikų vaidmenį.
„Istorikai visada turi šnekėti ne tai, ko visuomenė nori, o apie tai, kas yra nelaukta ir kam kartais yra priešinamasi. Kai kalbame apie šalies istoriją, politikai turėtų mokytis iš istorikų, tačiau pastarieji kartais užsiiminėja metodologiškai pozityvistiniais ir smulkiateminiais tyrimais, tačiau nekalba apie platesnius vaizdinius. Reikia suprasti, kad mes nesame ta Lietuva, kurią kūrė Jonas Basanavičius. Jis ir pats, greičiausiai, negalėjo įsivaizduoti Rūtos Meilutytės iškeltos trispalvės virš Rusijos vėliavos. Tarpukariu Lietuva buvo kukli ir vienų viena, o dabar mes turime geopolitinę revoliuciją, esame NATO ir ES nariais. Niekada šalies istorijoje neturėjome tiek sąjungininkų ir tiek progų permąstyti savo istoriją, kiek jų turime dabar“, – teigia profesorius.
Panašią nuomonę turi ir politologas Andžej Pukšto, kuris sako, kad jei ir toliau švaistysime unikalias progas, tokias kaip Gegužės 3-osios Konstitucija, parodyti pasauliui savo išskirtinumą, greitai tapsime Europos provincija.
„Šios dienos minėjimą galima panaudoti labai plačiai ir į tai turėtų atkreipti dėmesį mūsų šalies diplomatai ir politikai. Pastaruoju metu tikrai trūksta vaizduotės. Jei ir toliau taip pasyviai sėdėsime, tapsime ES užkampiu. Yra dvi kryptys: arba, prisimindami savo daugiakultūriškumą bei europietiškumą, surasime savo vietą Europoje, arba ir toliau galvosime tik apie save ir tapsim niekam nepatrauklūs. Kartais istorinių žinių trūkumas trukdo ir politikams, ir plačiajai visuomenei. Jeigu galėtume įsigilinti tiek į kitų šalių, tiek į savą istoriją, viskas susidėtų į labai gražią kultūrinę ir politinę dėlionę“, – sako A. Pukšto.
Kad ši šventė galėtų tapti Lietuvos politinio vaidmens regione įtvirtinimu, kalba ir A. Kubilius. Pasak jo, laikas užmiršti pastarųjų dešimtmečių nesutarimus su kaimynais lenkais ir žiūrėti į tolimesnę šių šalių partnerystę.
„Manau, kad viskas įmanoma, tačiau pasižiūrėjus paskutinių kelių dešimtmečių Lenkijos ir Lietuvos santykius, vis dar matome kliūčių bei problemų, kurios kyla iš dar neįveiktos istorinės savimonės tiek iš lenkų, tiek iš mūsų. Kaip tokį šių problemų simbolį galime prisiminti „w“ raidės rašymą. Nematau nieko kito, kaip tik atspindį to, ką aš vadinu mūsų istorinės savivokos negebėjimu keistis ir apimti žymiai platesnį istorijos supratimą. Būtent šis supratimas ir pokyčiai leistų efektyviau spręsti šio regiono geopolitinius iššūkius“, – teigia europarlamentaras.
A. Pukšto nuomone, visos idėjos, kurias galima brandinti, minint Gegužės 3-ąją, turėtų būti patrauklios ne tik mūsų regionui, bet ir Vakarų Europai.
„Tai negali būti vien tik lietuvių ir lenkų duetas, turime sugalvoti ir prisistatyti Europai visapusiškai. Pavyzdžiui, net Gegužės 1-ąją, įstojimo į ES dieną, mes minime labai kukliai. Turime kalbėti plačiau ir ne tik Vidurio Europos regionui. Privalome parodyti, kad ši Konstitucija tapo neatsiejama Europos dalimi bei ženkliai prisidėjo prie tolerancijos bei kultūros augimo visame Senajame žemyne“, – tikina politologas.
A. Bumblausko teigimu, tik pradėję mąstyti plačiau ir atsikratę nepilnavertiškumo jausmo, galime tikėtis, kad ši šventė ir vėl sugrįš į Lietuva bei taps savotišku įrankiu, leidžiančiu atskleisti gilią mūsų šalies istoriją.
„Kartais sakome, kad neturime kuo didžiuotis, bet Lietuva buvo šios konstitucijos kūrimo dalimi, todėl tikrai turime. Reikia, kad politikai pamažu nusiimtų nuo savo akinių bronzą, nes mūsų istorija gerokai turtingesnė nei tik XVI–XIX a. Man labai įdomu, kas bus Spalio 20 d. (Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas, vienybės su Lenkija diena)? Jei sugebėtume su Lenkija surasti moralią partnerystę ne tik iš pragmatinio išskaičiavimo, prisimintume bendras problemas, gal tada ir Gegužės 3-ąją galėtume minėti kaip visaverčiai, gilią istoriją turintys europiečiai“, – teigia profesorius.
Andrius Kubilius įsitikinęs, kad Lietuva turi turėti ambicingą savo geopolitinio veikimo kalendorių: „Su tokiomis iniciatyvomis galime daug nuveikti, pradedant nuo šių metų spalio 20 d. kaip lygiateisės vienybės su Lenkija dienos paminėjimu, 2021 metais Gegužės 3-osios 230 metų jubiliejumi - kad būtų aiškus geopolitinis orientyras. Į šį kalendorių aš įtraukčiau ir 2027 metus, kai Lietuva antrą kartą pirmininkaus Europos Sąjungai. Tuomet simboliška būtų paskelbti Ukrainą kandidate į ES, o 2029 metų sausio 9 d. Lucke, minint pirmo Europos suvažiavimo 600 metų jubiliejų, visa tai vainikuoti.
Jei mes pradėtume projektuoti tokią ambicingą darbotvarkę, tai per kitą dešimtmetį šio regiono geopolitikoje gali įvykti labai daug rimtų dalykų. O tokios darbotvarkės tikslas būtų labai aiškus ir konkretus – jei Lietuva ir Lenkija veiks kartu, papildomai pritrauks ir kitus europinius partnerius sprendžiant Rytų Partnerystės reikalus, tai šis regionas vėl turės teisę grįžti į europietiškos kultūros bendriją.“
Užsakymo nr.: PT_84200313