Šiurpą keliančios pravardės

„Mano stakles žmonės yra praminę giljotina, o prie jų dirbančius mane ir kolegą – giljotinščikais“, – intriguojančiai pokalbį pradeda VLRD metalo karpytojas.

„Giljotinščikai“ yra atsakingi už metalo paruošimą tolimesniems darbams. Pašnekovas paaiškina, kad „giljotina“ yra staklės, galinčios perkirpti net iki 2 cm storio skardą, ir tai net nėra pats įspūdingiausias įrengimas ceche. Šalia Aleksandro dirba suvirintojai ir plazmininkai, pastarieji apsiima tvarkyti dar storesnes skardas, kurių nesugeba įveikti net „giljotina“.

„Prie staklių mes ruošiam detales, kurias vėliau perima ir virina suvirintojai arba jos yra lankstomos. Nustatyta tvarka, pagal formas, dirbame prie skirtingų detalių, dažniausiai tenka gaminti atsarginius kontūrus ir profilius. Darbas čia turi labai daug mažų įdomybių, pavyzdžiui: norėdamas perlenkti detalę, darbuotojas turi vienu metu nuspausti du skirtingus mygtukus“, – su entuziazmu pasakoja geležinkelietis.

Kvietimas prisijungti prie „Lietuvos geležinkelių“

„Savo karjerą pradėjau net ne Lietuvoje, o Rygoje. Tik vėliau atvykau į Šiaulius dirbti mechaniku, dar vėliau dirbau sargyboje Zoknių oro uoste. Kol dirbau Zokniuose, nuolat eidavau bendrauti su budėtojomis. Taip jau nutiko, kad vėliau viena iš jų tapo mano žmona“, – plačiai nusišypso pašnekovas.

Užkietėjusiu geležinkelio fanu save pristatantis pašnekovas skaičiuoja, kad vėliau dar dirbo Klaipėdos kelio ruože, po uostamiesčio vėl grįžo į Šiaulius ir įsidarbino meistrijoje. Padirbęs su mediena, Aleksandras įsidarbino „Lietuvos geležinkelių“ subrangove „Šiaulių rangoje“.

Aleksandr Martinov nuotr.

„Prieš gerus aštuonerius metus, kol dar dirbau „Šiaulių rangoje“, mane pastebėjo iš Kauno atvykęs „Lietuvos geležinkelių“ vyr. inžinierius. Jis man pasiūlė prisijungti prie geležinkelių ir dirbti metalo karpytoju. Su pasiūlymu džiugiai sutikau ir nuo to laiko dirbau čia. Esu ištikimas, nuo to laiko, kai prisijungiau prie šios komandos, į kitus darbus net nežiūrėjau“, – savo karjeros kelią prisimena pašnekovas.

Skardus balsas, kuris gelbsti gyvybes

„Prisipažinsiu, tikrai labai mėgstu bendrauti su žmonėmis. Deja, kadangi staklės, prie kurių dirbu, skleidžia labai daug garso, darbo metu esu privestas nešioti ne tik apsauginį šalmą, bet ir užsidėti ausines. Kai tik galiu jas nusiimti, iš karto puolu šnekinti kolegas. Klausinėju kaip jiems sekasi, kaip klostosi jų gyvenimas, kaip laikosi jų šeima ir kokios bėdos juos kamuoja“, – silpnybės bendravimui neslepia linksmasis geležinkelietis.

Tarp bendradarbių Aleksandras yra žinomas, kaip kitais nuoširdžiai besirūpinantis kolega. Nuo pasiteiravimo apie jų bėdas iki agitavimo stoti į profsąjungą, kurių „Lietuvos geležinkeliai“ turi net tris. Kraupų slapyvardį turintis geležinkelietis dėl savo dėmesio kolegoms kartą net padėjo išvengti labai pavojingos situacijos.

„Puikiai atsimenu tą įvykį. Iki dabar nugara nubėga šiurpuliukai. Už sienos esančiame ceche remontavau traukelius, kai pamačiau, kad nuo kalnelio atrieda aširatis. Aširatis sveria daugiau nei toną ir lekia tiesiai į guolius, prie kurių tuo metu su valymo įrenginiu dirbo mergina. Ji dirba su plaunančiu siurbliu, kuris garsiai veikia, ir ji negirdi artėjančio aširačio. Aplink nieko nėra ir tik aš matau pavojų. Kadangi dirbdamas su ausinėmis esu įpratęs pakelti balsą, kaip surikau! Mergina mane išgirdo ir atšoko į šoną“, – vaizdingai istoriją atpasakoja pašnekovas.

Nors pabėgusį aširatį pavyko sustabdyti, po tos dienos buvo nuspręsta švelninti kalnelį prie cecho, kad tokia pavojinga situacija nepasikartotų. Su džiugu pasididžiavimu Aleksandras prasitaria, kad buvo malonu matyti, kaip į jį tada buvo žvelgiama kaip į didvyrį.

Aleksandr Martinov nuotr.

Į darbą negalima neštis problemų

„Kai manęs paklausia, kas man darbe yra sunkiausia, galiu atvirai pasakyti – tai net nevyksta ceche. Didžiausia atsakomybė mane slegia važiuojant į darbą, o dar labiau – iš jo. Aš gyvenu Šiauliuose ir važiuodamas dar paimu pilną mašiną kolegų. Būti vairuotoju yra didelė atsakomybė, o važiuojant iš darbo vakare atsiranda dar ir nuovargis. Kelionė namo tikrai yra sunkiausia mano dienos dalis“, – pasakoja Aleksandras.

Pašnekovas teigia, kad darbe jam labiausiai patinka reikalingumo jausmas, kad kolegos jam dėkoja už gerą darbą. Geležinkelietis sutinka pasidalinti ir savo pakilios nuotaikos receptu. Anot Aleksandro, negalima nešiotis savo bėdų, reikia visas problemas palikti už durų ir į darbą eiti su šypsena. Žmonėms, kurie leidžia pasireikšti blogai nuotaikai, viskas krinta iš rankų ir nesiseka.

„Esu dėkingas kolektyvui, kad mane priėmė į savo gretas dar visiškai „žalią“, apmokė kaip dirbti. Mano dabartines stakles vis nori pakeisti naujesnėmis, bet aš žinau, kad jos dar gerai ir efektyviai dirba, dar atneš didelį pelną. Suprantu, kad man jau yra 64 metai, atėjo laikas ieškoti sau pamainos. Yra keli bendradarbiai, kuriuos po truputį mokau amato paslapčių. Mane pakeisiantis žmogus turi būti darbštus, atsakingas ir labai atsargus“, – pokalbį užbaigia pašnekovas.