„Esu kilęs iš Kaltinėnų, kur apskritai nėra geležinkelio. Tiesiog man visada rūpėjo technika, tad baigęs mokyklą svarsčiau apie įvairius mokslus, o pasirinkau stoti į tuometę Vilniaus technikos mokyklą“, – prisimena V. Šilianskis.
Pirmoji diena virto netikėtu nusivylimu
Vyro karjera „Lietuvos geležinkeliuose“ prasidėjo dar prieš šaliai atgaunant nepriklausomybę – 1988-aisiais jis pradėjo dirbti mašinisto padėjėju. V. Šilianskis atskleidžia, kad pirmoji diena nė iš tolo nepriminė starto svajonių darbe.
„Pirmą savo darbo dieną jaučiausi labai nusivylęs. Viršininkas mums visiems, besimokantiems šio amato, salėje pasakė: „važiuosit, matysit laukus, lapes, laukinius gyvūnus...“ O viskas, ką aš temačiau, buvo tik tepalas, varikliai ir prietaisai“, – juokiasi vyras, prisimindamas anuos laikus.
Jo teigimu, dabartinei specialistų kartai kelias į šią profesiją gerokai skiriasi, mat šilumvežiai jau kompiuterizuoti, o mašinistai važinėja po vieną.
„Anuomet mašinisto padėjėjas turėjo lokomotyvus prižiūrėti, todėl ta mano pradžia buvo tokia visai neromantiška“, – sako V. Šilianskis, jau po pusmečio darbo atsikraustęs į Lietuvos geležinkelių Meką – Radviliškį, kuriame ir pasiliko iki šiol. Šiame mieste – vienas stambiausių šalies geležinkelio mazgų, tad kas dešimtas jo gyventojas dirba „Lietuvos geležinkeliuose“, o vienaip ar kitaip su šia sritimi susijęs kas antras radviliškietis. Todėl visiems tema suprantama ir svarbi, ji vyrauja daugumoje susitikimų ar pokalbių.
„Kuo mašinistai skiriasi nuo kitų žmonių? Na, mes, kaip ir kiti, kai susitinkame, kalbame apie geležinkelius. Ta tema neišsemiama“, – šypsosi V. Šilianskis ir priduria: „Užtat dabar rūpinuosi komandos laisvalaikiu – kuriame savo depe motociklininkų grupę. Jau 6 metai, kai turime bendrų veiklų, kartu esame nuvažiavę 4000 km: važiuojame motociklais, plaukiame baidarėmis, organizuojamės žygius.“
Pakluso ir Saulė, ir Merkurijus
Patyrusiam specialistui patikimi svarbiausi maršrutai. Pats vyras prabyla, kad jam labiausiai patinka vežti ekstremalius traukinius. Jis pirmasis Lietuvoje pilotavo strategiškai svarbius „Merkurijų“ ir „Saulę“.
„Tai – konteineriniai traukiniai, jie važiuodavo iš Klaipėdos į Vidurio Aziją. Iki šiol atsimenu, kai buvo pirmojo „Merkurijaus“ paleidimo ceremonija su fejerverkais, raudonais kilimais, lokomotyvas buvo papuoštas dideliu mėlynu kaspinu, nuplautas, nuvalytas. Man vadovas tuomet sakė: „tu važiuosi, žiūrėk, gerai važiuok“. O aš jam: „kada aš blogai važiavau?“, – prisimena V. Šilianskis.
Vyro teigimu, žinant, kad už nugaros juda 6-8 tūkst. tonų sąstatas apima neapsakomas jausmas – ne tiek jaučiamas fiziškai, kiek psichologiškai, nes tenka didžiulė atsakomybė.
„Vairuodamas tokį traukinį turi išnaudoti kelio nelygumus. Reikia, kad traukinys riedėtų iš inercijos, kad duobes pravažiuotų maksimaliu leistinu greičiu, kad į kalną lengvai užvažiuotų. Tokio traukinio greitis – 80 km/val., o jo stabdymo kelias yra iki 2 kilometrų. Jį vairuoti gali tik patyrę ir instruktuoti mašinistai“, – pabrėžia V. Šilianskis.
Specialisto įsitikinimu, geriausi šios profesijos atstovai tiesiog jai būna sutverti nuo gimimo.
„Mašinistu dirbu jau 28 metus. Į Klaipėdą, į Vilnių galėčiau nuvažiuoti užsimerkęs. Aš manau, kad mašinistu reikia ne tapti, o gimti. Svarbiausia – mylėti techniką ir mėgti iššūkius“, – įsitikinęs V. Šilianskis.
Mylima, bet sudėtinga profesija
Mašinisto – kaip ir lakūno ar laivo kapitono – profesija tokia, kurioje turi greitai priimti sprendimus, taip pat būti visada pasirengęs pradėti darbą.
„Mes, mašinistai, priklausome nuo darbo, o ne darbas nuo mūsų. Mane gali bet kada iškviesti, aš visur važiuoju, visur dirbu, kai reikia“, – atvirauja V. Šilianskis. Ir pabrėžia, kad lyg sporte, vienas svarbiausių šios profesijos palydovų – tinkamas poilsis.
„Šioje profesijoje geras poilsis yra pats geriausias pasiruošimas darbui. Turi būti pasirengęs teisingai įvertinti situaciją ir imtis veiksmų per sekundes: jei pamatai žmogų ant bėgių arba šalia jų, tavo sprendimas, ar signalizuoti ir stabdyti, ar iškart stabdyti, turi būti žaibiškas – nuo jo priklauso gyvybės. Taip pat ir dirbant manevrinį darbą stotyje – turi priiminėti sprendimus kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę, kad nesusidurtum su kitu traukiniu ar lokomotyvu“, – pažymi specialistas.
Vis dėlto V. Šilianskis nesuabejoja nė akimirkai – šis darbas yra jo tikrasis pašaukimas.
„Kai suderinu darbą su malonumu – tai man yra viskas. Todėl aš einu į darbą, kaip į šventę. Kaskart pasiruošiu, nusiteikiu ir išvažiavęs tikiuosi, kad gerai, ramiai pravažiuosiu“, – prisipažįsta patyręs mašinistas.
Užsakymo nr.: PT_83958993