Pelkės yra vietos, kuriose galima mėgautis neįprastais kraštovaizdžiais, svaigiu gailių ar žydinčių viržių kvapu, uogauti ar rinkti vaistažoles. Daugybė žmonių lankosi pelkių pažintiniuose takuose, mato įspūdingus vaizdus, klauso gamtos garsų ir uodžia pelkių kvapus, kurie suteikia kūrybinį impulsą gyventi ir dirbti. Deja, pelkėms kyla pavojus – net ir saugomose gamtos teritorijose vertingus pelkynus neigiamai veikia atvirus jų plotus užkariaujantys krūmai ir medžiai.
Siekdami įgauti patirties atkuriant atviras pelkių buveines, Latvijos ir Lietuvos mokslininkai, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų ir atsakingų valstybės institucijų specialistai ėmėsi įgyvendinti abiejų šalių tarpvalstybinio bendradarbiavimo projektą Nr. LLI-306 „Biologinės įvairovės išsaugojimas LV-LT pasienio regiono atvirose pelkių buveinėse taikant neatidėliotinas ir ilgalaikes tvarkymo priemones“ (Conservation of biodiversity in open wetland habitats of the LV-LT cross-border region applying urgent and long-term management measures, Open landscape). Š. m. kovą projektas buvo baigtas ir jo partneriai Lietuvoje – Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija, Biržų regioninio parko direkcija bei VšĮ Gamtos paveldo fondas – ir Latvijoje – Gamtos apsaugos agentūra, Viesytės ir Preilių savivaldybės – įgijo naujų žinių, neįkainojamos bendradarbiavimo patirties ir pasiekė daug praktinių, į ateitį orientuotų rezultatų.
Kokios yra mūsų pelkės?
Pelkėms būdingas nuolatinis drėgmės perteklius, besikaupiantis durpių sluoksnis, savita augalija ir gyvūnija. Pelkėja ežerų pakrantės, nelaidaus grunto slėniai, daubos. Pelkėjimą lemia augalai, kai dėl vandens pertekliaus kaupiasi, nesiskaido negyvos jų liekanos. Pelkės yra gana skirtingos ir skirstomos į pagrindinius tris tipus:
• Žemapelkės susidaro vietose, kuriose gruntinis vanduo siekia paviršių arba vanduo suteka iš aplinkinių teritorijų ir susilaiko dėl nelaidžių žemės sluoksnių. Jose vyrauja įvairios viksvos, auga pupalaiškiai, žaliosios samanos, beveik nėra arba auga labai mažai kiminų. Žemapelkėms nebūdinga rūgšti aplinka, todėl rūšių įvairovė jose didžiausia. Šarmingos žemapelkės yra ypač turtingos retųjų augalų.
• Tarpinės pelkės mažiau vandens gauna iš mineralinių medžiagų turinčių gruntinių vandenų ir daugiau – iš maisto medžiagų beveik neturinčių kritulių. Jose auga tiek žemapelkėms, tiek aukštapelkėms būdingi augalai.
• Aukštapelkėse dėl susikaupusio ypač storo durpių sluoksnio gruntinis vanduo nebepasiekia paviršiaus ir visą vandenį jos gauna tik iš kritulių. Vandenį pelkės paviršiuje sugeria ir sulaiko būdingiausi aukštapelkių augalai – kiminai. Joms taip pat būdingos balžuvos, spanguolės, viržiai. Aukštapelkėse dėl rūgščios aplinkos augalų liekanos beveik nesiskaido ir kaupiasi kaip durpės. Dėl to šioms pelkėms būdingas iškilęs ar bent šiek tiek išgaubtas paviršius.
Kuo vertingos pelkės?
Dažnai pelkės yra atokiose vietose, sunkiai praeinamos ir retai lankomos. Dėl žmonių nedrumsčiamos ramybės ir specifinių aplinkos sąlygų jos yra daugelio labai retų augalų ir gyvūnų rūšių namai. Žemapelkės ir tarpinės pelkės ypač svarbios daugeliui gegužraibinių augalų, pelkinėms uolaskėlėms, liekniniams beržams, žvilgančiosioms riestūnėms ir kt. Tik aukštapelkės yra tinkamos buveinės dirviniams sėjikams, tikučiams. Didesnėse pelkėse poilsio apsistoja migruojantys paukščiai, apypelkių miškuose lizdus mėgsta sukti plėšrieji paukščiai.
Kodėl svarbu saugoti pelkes?
Nors pelkių augalų pašarinė vertė nedidelė, jose, dažniausiai žemapelkėse, daug amžių žmonės pjovė žolę, ganė gyvulius. Nuo XX a. vidurio, prasidėjus didelio masto melioracijos darbams, labai daug natūralių pelkių buvo sunaikinta, paversta dirbamais laukais. Aukštapelkės daugiausia buvo sausinamos siekiant išgauti ir panaudoti jose susikaupusias durpes.
Tiesioginis pelkių sausinimas ir kita ūkinė veikla neigiamai paveikė visų tipų pelkes tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje. Sausintos pelkės apauga medžiais ir krūmais, kurie išgarina daug vandens ir dar labiau jas nusausina. Pažeistos pelkės keičiasi, tampa nebetinkamos retiesiems augalams ir gyvūnams. Sausintose pelkėse sparčiai skaidosi durpės, todėl jose įsikuria pelkėms nebūdingi augalai ir į atmosferą išsiskiria daug anglies dioksido. Daugiausia problemų kyla dėl to, kad mažėja atvirų pelkių buveinių ir prarandama jų teikiama nauda.
Saugomų teritorijų pelkės mokslininko akimis
Įgyvendinant šlapynių ekosistemų apsaugą Latvijos ir Lietuvos pasienio regione, susiduriama su panašiais iššūkiais, kylančiais dėl to, kad kartais stinga žinių ir patirties, kaip geriausia saugoti ir tvarkyti šlapynių buveines. Kylančias problemas geriausia spręsti ieškant bendrų sprendimų ir glaudžiai bendradarbiaujant abiejų šalių specialistams, užsiimantiems teorine ir praktine gamtosauga.
Lietuvoje, Sartų ir Biržų regioniniuose parkuose, vykdant projektą, buvo atlikti pelkių buveinių tyrimai ir jos kartografuotos taikant dvi buveinių klasifikavimo sistemas: Europos Sąjungos ir EUNIS (European Nature Information System) klasifikaciją. Abu regioniniai parkai yra didelės saugomos gamtos teritorijos, apimančios miškų, vandens, žemės ūkio paskirties žemės ir gyvenviečių plotus. Pelkių buveinės užima tik nedidelę teritorijos dalį: Sartų regioniniame parke jos sudaro 4,12% ploto, o Biržų regioniniame parke – 0,82%. Vidutinis pelkių buveinių plotas Biržų regioniniame parke yra tik apie 2 ha, o Sartų – apie 4 ha. Tokios mažos pelkės yra daug jautresnės aplinkos pokyčiams ir daug greičiau keičiasi jų augalija nei didelėse pelkėse. Jeigu pelkės užima didelius plotus, jos yra gerokai stabilesnės už mažas ir lėčiau reaguoja į aplinkos pokyčius.
Nustatyta, kad pelkėms didžiausią pavojų kelia jų sausinimas, nutrūkęs žemapelkių naudojimas, medžių, krūmų ir nendrių skverbimasis į pelkes, paviršinių vandenų tarša iš žemės ūkio, svetimžemės augalų rūšys, taip pat probleminės vietinės rūšys. VšĮ „Gamtos paveldo fondas“ (Lietuva) mokslininkai pateikė daug praktinių rekomendacijų apsaugos specialistams, į kurias reikia atsižvelgti planuojant pelkių buveinių tvarkymą ir apsaugą.
Vertinga patirtis išdėstyta leidiniuose
Įgyvendinant projektą, buvo parengti du dokumentai, kurie bus naudingi planuojant kitų pelkių buveinių tvarkymo darbus. Paruošta metodika, skirta šioms buveinėms tvarkyti ir atkurti, tvarkymo priemonių efektyvumui įvertinti ir ilgalaikiams stebėjimams vykdyti. Be to, parengtas projekto metu taikytų tvarkymo metodų vadovas.
Gali būti imamasi specialių tvarkymo priemonių, kad pelkių buveinėms būtų užtikrintos tinkamos sąlygos. Pavyzdžiui, drenažo sistemų pašalinimas, medžių ir krūmų kirtimas, nendrių šienavimas. Tačiau tam, kad būtų galima įvertinti įvairius procesus (gamtinius, antropogeninio poveikio ar ekonominės veiklos), taip pat sukauptą patirtį, būtina reguliariai vertinti ar stebėti vykstančius pokyčius ir gebėti numatyti būsimą pelkės vystymąsi.
Stebėsena yra ilgalaikė, plataus masto stebėjimų, matavimų, kontrolės, analizės ir prognozavimo sistema, pagal kurią nuolatiniai ir periodiniai stebėjimai atliekami toje pačioje vietoje tuo pačiu metu ir tuo pačiu metodu.
Pelkių tvarkymo planavimas
Įgyvendinant projektą buvo parengti dviejų Latvijos pelkių – Supės pelkės ir Pelečių ežero pelkės gamtos draustinių – apsaugos veiksmų planai. Įvertinta saugomų teritorijų būklė, inventorizuotos Europos Sąjungos svarbos saugomos buveinės, ištirta saugomų augalų ir gyvūnų rūšių buveinių būklė. Veiksmų planuose aprašytos būtinos priemonės, ir dauguma jų buvo įgyvendinta projekto metu.
Pelečių ežero pelkės gamtos draustinis yra Preilių rajono Pelečių seniūnijoje. Jis užima 12,2 ha. Didžiąją šio draustinio dalį sudaro tarpinės pelkės ir liūnai. Pelkėje rasta saugomų rūšių augalų ir gyvūnų, pavyzdžiui, dvilapių purvuolių, šarvuotųjų skėčių, šlapyninių vijukų.
Latgalos aukštumoje yra nedaug pelkių, įskaitant tarpinio tipo pelkes, kurios daugiausia formuojasi Latvijos aukštumose, kadangi ten būdingos kitokios gamtinės sąlygos. Šioje aukštumoje pelkės susiformavo reljefo įdubose, daugiausia apaugusiuose ežeruose, ir užima palyginti nedidelius plotus. Taigi kiekviena pelkė šiame regione yra svarbi siekiant išsaugoti biologinę įvairovę ir gerą buveinių būklę kraštovaizdžio lygiu. Gamtinio draustinio „Pelēču ezera purvs“ apylinkėse aptinkamos tarpinės pelkės yra svarbios. Tai palyginti retos buveinės Latvijoje, suteikiančios tinkamas sąlygas daugeliui augalų ir gyvūnų rūšių. Pelkei yra būdinga vietomis švelniai rūgšti ir vietomis šarminė aplinka, todėl ten aptinkama tipinių pereinamųjų pelkių rūšių ir tokių rūšių, kurios būdingos kalkingoms pelkėms. Tokių pelkių su specifinėmis sąlygomis Latvijoje yra palyginti nedaug.
Saugomoms buveinėms ir rūšims išsaugoti gamtotvarkos plane numatytas poreikis palaikyti esamą hidrologinį režimą, kuris yra svarbiausias prioritetas visoje teritorijoje. Planuojama iškirsti medžius ir krūmus visoje pelkės teritorijoje, o vėliau palaikyti pelkės plotą atvirą pjaunant ir šalinant atžalas. Be to, numatyta suformuoti atviresnį ir aiškiai matomą nuo šalia esančio kelio pelkės kraštovaizdį, įrengti gamtinių objektų lankymui skirtą infrastruktūrą (laiptus, apžvalgos aikšteles, informacinius stendus) ir atnaujinti esamus informacinius stendus bei kryptį nurodančius ženklus.
Supės pelkės gamtos draustinis yra Viesytės savivaldybėje (Viesytės ir Elkšnų seniūnijose), jo plotas – 697,76 ha. Didžiąją draustinio dalį užima aukštapelkės ir degradavusios aukštapelkės, taip pat yra didelių saugomų pelkinių miškų plotų. Iš viso jame nustatytos 27 specialiai saugomos ir kitos svarbios rūšys, iš jų 3 induočių augalų, 4 samanų, 5 žinduolių, 6 bestuburių ir 9 paukščių rūšys.
Supės pelkės draustinyje pelkių buveinės laikomos pagrindine gamtos apsaugos ir kraštovaizdžio vertybe. Šiame draustinyje ir jo apylinkėse sukurta sausinimo sistema neigiamai veikia pelkių ir miškų buveines ir jose esančias gamtos vertybes. Dėl sausinimo sumažėjus aukštapelkės plotui, sumažėjo saugomų pelkių buveinių ir su jomis susijusių rūšių plotai. Sausinimas turėjo įtakos ir Supės ežero buveinių būklei. Siekiant atkurti natūralų hidrologinį režimą, numatoma parengti techninį projektą ir atlikti sausinimo sistemos rekonstrukciją. Prieš atkuriant hidrologinį režimą, šiose vietose bus kertami medžiai ir krūmai aukštapelkių buveinių būklei pagerinti ir greitesniam degradavusių pelkių plotų atsikūrimui skatinti.
Pelkėje su pjūklu ir krūmapjove?
Viena svarbiausių Latvijos ir Lietuvos pelkių apsaugos problemų yra jų apaugimas krūmais ir medžiais. Dažniausiai jį lemia pelkių sausinimas – drenažo grioviai pačioje pelkėje ar šalia jos. Medžių ir krūmų augimą taip pat skatina maisto medžiagų kaupimasis pelkėje ir dėl to vykstanti eutrofikacija. Pelkės taip pat užželia dėl to, kad jose nevykdoma ūkinė veikla (nešienaujama, neganomi gyvuliai).
Medžiais ir krūmais apaugančiose pelkėse nyksta šlapynėms būdingų retų augalų ir gyvūnų buveinės. Pelkių buveinės degraduoja – durpių sluoksnis greičiau suyra, o pelkė tampa šlapiu mišku. Norint išlaikyti atvirą kraštovaizdį ir jam būdingą biologinę įvairovę, pelkės tvarkomos: šalinami medžiai ir krūmai, pjaunamos nendrės, viksvos ir kitos žolės. Nupjauta biomasė (mediena, šakos, lapai ir kt.) turėtų būti pašalinta, kad sumažėtų maisto medžiagų kaupimasis pelkėje.
Įgyvendinant projektą tvarkymo priemonėms vykdyti Latvijoje buvo parinktos teritorijos, kuriose yra Europos Sąjungai svarbių pelkių – tarpinių pelkių ir liūnų ir aktyvių aukštapelkių – buveinių. Priemonės įgyvendintos trijose saugomose teritorijose: 5 ha Pelečių ežero pelkėje, esančioje Preilių savivaldybės Pelečių seniūnijoje, 1 ha Aizdumblės pelkėje, esančioje Viesytės savivaldybės Elkšnų seniūnijoje ir 5 ha Supės pelkėje, esančioje Viesytės savivaldybės Viesytės ir Elkšnų seniūnijose.
Tvarkymo darbai atliekami šaltuoju metų laiku, geriausia – esant įšalui, kad būtų kuo labiau sumažintas poveikis pelkės dangai, saugomiems augalams ir durpių sluoksniui, taip pat nebūtų trikdomi paukščiai. Medžiai ir krūmai pjaunami rankiniu būdu, naudojant grandininį pjūklą ar krūmapjovę.
Sartų regioniniame parke iš projekto lėšų tvarkymo darbai atlikti trijuose pelkių plotuose, kurie bendras plotas yra 4,6 ha, o Biržų regioniniame parke – keturiuose pelkių plotuose, kurių bendras plotas yra 3,36 ha.
Dalijimasis patirtimi ir visuomenės įtraukimas
Kadangi projekte dalyvauja savivaldybės, atsakingos gamtosaugos institucijos, mokslininkai, keitimasis patirtimi apie praktinius ir mokslinius pelkių tvarkymo aspektus suteikia daugybę vertingų įžvalgų pradėti ir tęsti pelkių tvarkymą siekiant išsaugoti jų biologinę įvairovę. Vietos gyventojai dalyvavo seminaruose ir susitikimuose, kurių metu jie supažindinti su pelkių gamtos vertybėmis. Buvo organizuota trijų dienų mokomoji kelionė į Latvijos ir Lietuvos saugomas teritorijas, Sartų regioninio parko direkcijoje (Lietuva) įvyko darbinis seminaras specialistams. Suorganizuoti seminarai savivaldos specialistams, žemių savininkams ir vietos gyventojams Viesytėje ir Aizdumblės pelkės gamtos draustinyje (Latvija) bei Sartų ir Gražutės regioniniuose parkuose (Lietuva).
Viesytės savivaldybės administracijos patalpose įrengtas aplinkosauginiam švietimui skirtas kambarys („Žaliojo švietimo kampelis“), kuris aprūpintas kompiuterine įranga, baldais, skelbimų lentomis, jame demonstruojamos nuotraukos apie pelkių apsaugą ir tvarkymą.
Projekto pasiekimai
- Padidintas susidomėjimas pelkių buveinių tvarkymu Latvijos ir Lietuvos pasienio zonoje.
- Surengti vertingi susitikimai ir pasidalyta patirtimi.
- Savivaldybių ir saugomų teritorijų specialistai įgijo praktinės pelkių buveinių tvarkymo patirties.
- Penkiose teritorijose Latvijoje ir Lietuvoje atlikti demonstracinai tvarkymo darbai.
- Praplėstos gyventojų žinios apie pelkių biologinę įvairovę.
- Viesytės savivaldybės patalpose įkurtas „Žaliasis švietimo kampelis“.
- Parengti du gamtos draustinių gamtotvarkos planai ir septyni pelkių (nuo 0,5 iki 5 ha ploto) tvarkymo planai.
- Atliktas išsamus Sartų ir Biržų regioninių parkų (Lietuva) pelkių buveinių vertinimas ir jų kartografavimas pagal EUNIS klasifikaciją.
- Sukurta pelkių buveinių atkūrimo ir tvarkymo priemonių efektyvumo vertinimo ir ilgalaikio stebėjimo metodika.
- Parengtas pelkių buveinių tvarkymo vadovas.
Latvijos ir Lietuvos pasienio bendradarbiavimo projektas „Open landscape“ („Atviras kraštovaizdis“) dvejus metus buvo puiki abiejų šalių mokslininkų, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų ir atsakingų valstybės institucijų, norinčių atkreipti dėmesį į pelkių apsaugą ir rūpintis jų gamtos vertybėmis, bendradarbiavimo platforma.
Projektą iš dalies finansavo 2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programa (www.latlit.eu).
Bendras projekto biudžetas – 374 367,80 EUR.
Europos regioninės plėtros fondo bendrasis finansavimas – 318 212,63 EUR.
Projekto įgyvendinimo trukmė: 2018-04-03–2020-04-02.
Projekto partneriai:
| Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija www.sartaigrazute.am.lt | Viešoji įstaigaGamtos paveldo fondaswww.gpf.lt | ||
| Gamtos apsaugos agentūra www.daba.gov.lv | Biržų regioninio parko direkcija www.birzuparkas.lt | ||
| Viesitės savivaldybė www.viesite.lv | Preilių savivaldybė www.preili.lv |
Ši informacija parengta naudojant Europos Sąjungos finansinę paramą. Už informacijos turinį atsako projekto parneriai. Jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad jis atspindi Europos Sąjungos nuomonę.
Užsakymo nr.: PT_83872213