Pasak R. Majausko, šių metų žiema – unikali. „Pasėliai vystėsi beveik visą žiemą, netgi paaugo, to niekada anksčiau nebūdavo. Anksčiau pavasariop lapai nunykdavo, nuruduodavo, o dabar viskas žalia. Dar nėra taip buvę“, – pasakoja ūkininkas, auginantis tradicines kultūras – kviečius, rapsus.

Ši žiema – išskirtinė. Pasėliai žaliuoja, o kokios kitos pasekmės? Ar ir kenkėjams buvo taip pat patogu žiemoti?

Sunku pasakyti, kaip viskas vystysis toliau, bet tiesa ta, kad kenkėjai sėkmingai peržiemojo – tiek vabzdžiai, tiek pasėliams kenksmingi grybiniai ligų sukėlėjai. Apie gyvūnijos aktyvumą liudija erkių populiacija, jų ir dabar miške pilna. Vadinasi, ir kiti vabaliukai neiššalo, jų daugės. Net sliekai – vos atšilo, ir visas kelias nuklotas.

Juokaujame, kad reikės pradėti auginti vynuoges ir gaminti vyną – juk vokiečiams jau sunku gaminti „Riesling“, vynuogės nebepašąla kaip buvo įprasta. Visa tai mums nauja, bet vertinu pozityviai – įgysime naujų žinių ir rasime tinkamus būdus išsaugoti pasėlius. Citrusinių artimiausius 50 metų gal ir neauginsime, bet ūkių pobūdis tikrai gali keistis.

Apelsinų ir citrinų savo soduose sulauksime dar negreit. Bet ar dėl klimato pokyčių neprarasime bulvių, morkų?

Kol kas sėkmingai auginsime bulves. Jų vegetacija trumpesnė, derlių galima užauginti per 4 mėnesius. Taigi, gali keistis sėjos ar sodinimo laikas ir derliaus nuėmimas.

Miestiečio akimis žvelgiant, kone kiaurą žiemą žaliuojantys pasėliai – gražu, gali užsimanyti net asmenukę pasidaryti tokių laukų fone. O ką apie tai manote jūs, laukų šeimininkas?

Tai, kad pasėliai išsilaikė puikiai – ir mums smagu, mes tuo džiaugiamės. Tiesa, dėl pakitusių aplinkybių gali prireikti papildomų augalų apsaugos produktų – fungicidų nuo ligų, herbicidų nuo piktžolių. Nebijau apie tai kalbėti, kadangi visa tai daroma, akylai atsižvelgiant į situaciją. Miesto žmonės mėgsta papriekaištauti, nors ir neturi žinių apie mūsų darbą – et, purškia tuos laukus, reikia ar nereikia, pila ką nori ir kada nori. Man juokinga klausyti, juk patys turėtume bėdų, jei neatsakingai prižiūrėtume savo laukus. Kad ir kokias priemones naudotume – darome tą tiksliai pagal poreikį. Apžiūrime pasėlius, įvertiname, kokios ligos puola, kokios piktžolės ir ieškome efektyviausio sprendimo. Visos šios pastangos – dėl gamtos ir dėl mūsų pačių. Kodėl turėtume kažką laukuose be reikalo pilstyti, jei kiekviena medžiaga kainuoja?

Viešojoje erdvėje nuskamba kaltinimų, kad dirvožemiai alinami, chemizuojami. Jūs atvirai sakote, kad naudojate tradicinius augalų apsaugos produktus. Kokiais argumentais atremtumėte priekaištus dėl chemizavimo?

Tiems, kurie mane tuo kaltintų, galėčiau pasakyti – kiekvienas žmogus, kad ir ką veiktų, taip elgiasi galvodamas ne vien tik apie dabartį, bet ir apie savo ateitį. Mes elgiamės lygiai taip pat – planuojame savo veiksmus, svarstome, ką darysime kitąmet. Vykdome sėjomainas, žalinimus, sėjame tarpines kultūras. Atsižvelgiame, kad kitąmet tame lauke bus tam tikri pasėliai, taigi šiemet negalime naudoti tam tikrų medžiagų. Jei norėtume trumpalaikės naudos – viso šito nedarytume.

Žinote, visa Europa kalba apie tvarumo dėsnius, visose srityse. Mes, ūkininkai, gal mažai ta tema kalbame, bet tai – mūsų kasdienis darbas, esame suinteresuoti, kad mūsų veikla būtų ilgalaikis procesas, o ne trumpalaikė netikra pergalė. Kokia prasmė siekti didžiulio derliaus šiemet, jei kitąmet galbūt nieko nenuimsime? Ūkininkui iš to jokios naudos. Mes rūpinamės žeme ir dėl gamtos, ir dėl ekonominės naudos, nieko čia slapto.

Tuomet galbūt ūkininkai turėtų garsiau kalbėti apie savo darbą? Paaiškinti, kuo užsiima, nutolusiems miestiečiams.

Kada kaimo žmogus gali tą padaryti? Tas žmogus nenori nei reklamuotis, nei dejuoti, nei laiko tam turi. Laikai gyvulius – keliesi anksčiausiai, jei dar nuvažiuoji į turgų, jau sunku spėti pašerti. Augini daržoves – vasarą darbymetis, žiemą reikia rūšiuoti, fasuoti, parduoti. Pats dabar užsiimu augalininkyste, buvo minčių apie poilsį žiemą. Tai kur tau – cukrinius runkelius vežėme iki sausio pabaigos. Atostogų ir kelionių nebuvo, o dabar atėjo virusas ir niekur nebereikia važiuoti.

Mes neturime laiko ir galimybių pasakotis, o mieste jau antroji karta, nutolusi nuo ūkių, yra aktyvi, užima aukštas pareigas. Jiems sunku įsivaizduoti, ką mes dirbame, todėl ir girdisi – tie ūkininkai tik išmokas gauna nežinia už ką. Labai norėčiau, kad šis požiūris keistųsi.

Pakalbėkime apie bites. Didžiuliai nuogąstavimai, kad dėl ūkiuose naudojamų augalų apsaugos produktų jos nyksta. Kaip jūs vertinate situaciją?

Taip, ši sritis – gan sudėtinga. Man yra tekę derėtis su bitininkais. Viena vertus, būna nesąžiningų atvejų iš ūkininkų pusės, kai nupurškia laukus ne laiku ir bitės nukenčia. Kita vertus, bitininkai reikalaudavo nepurkšti net žalių augalų, kur bitės neskrenda – šiek tiek perteklinis noras... Radome kompromisą, kad taisyklės galiotų tik žydintiems augalams.

Galima viską uždrausti, nepurkšti, bitėms kurį laiką bus gerai. Bet paskui jos neturės kur skristi, nes nebus rapsų. Kai kurie bitininkai jau dabar skundžiasi, kad sumažėjo vasarinių rapsų pasėliai, iš kurių bitės daug medaus sunešdavo. O jų ūkininkai nebegali auginti, nes uždrausti neonikotinoidiniai beicai, be kurių vasarinių rapsų užauginti praktiškai neįmanoma, nes juos vos dygstančius puola kenkėjai ir sunaikina.

Bet kurioje situacijoje reikia ieškoti kompromisų, sprendimų, kurie tinka visoms pusėms. Reikia būti sąžiningiems su savimi, su kaimynu, ir viskas bus gerai. Tada nieko nereikės kaltinti. Tik tai lems sėkmę visiems.

***

Dr. Romos Semaškienės, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Žemdirbystės instituto direktorės pavaduotojos eksperimentinei plėtrai, komentaras:

„Šią žiemą vyravę orai buvo išskirtinai palankūs žieminių javų, rapsų peržiemojimui. Tarsi tai nujausdami žemdirbiai pasisėjo rekordinius šių augalų plotus. Retas sodriai žaliuojančių augalų šeimininkas nesusigundo jau dabar pasidairyti po savo pasėlius, mintyse dėliojami būsimi darbai. Netenka daug dairytis, kad pamatytum žieminiuose kviečiuose miltligės ir lapų septoriozės požymius, žieminiuose miežiuose aiškiai matosi rūdžių pustulos. Kol kas su purkštuvu į laukus dar važiuoti nereikia, bet pravartu į tai atkreipti dėmesį, o orams atšilus vis nuvažiuoti į laukus pasižiūrėti, ar nematyti naujų požymių. Čia kaip su naujuoju virusu – stebėti, sekti epidemiologinę situaciją ir priimti sprendimus. Jei prasidėjus žieminių augalų aktyviam augimui vyraus drėgni orai, ligų protrūkis tikėtinas, tačiau jei balandžio-gegužės mėnesiais įsivyraus sausi orai – ligoms plisti bus nepalanku. Tad ir sprendimai turėtų būti priimami pagal realią situaciją konkrečiame pasėlyje.

Ar galimas kenkėjų antplūdis? Žiema mūsų sąlygomis plintantiems kenkėjams buvo palanki, bet jų gausumą ir žalą lemia ne tik sugebėjimas išlikti kritiniais periodais (taip pat žiemos sąlygomis), bet ir meteorologinės sąlygos jų aktyvaus skraidymo ir maitinimosi metu. Žemdirbiams didžiausią rūpestį kelia kenkėjų kontrolė rapsuose. Šį augalą kenkėjai atakuoja nuo daigų tarpsnio iki ankštarų susiformavimo. Didelė rapsų koncentracija pasėlių struktūroje kenkėjų išplitimo tikimybę didina. Pavasarį pirmiausia į žieminių rapsų laukus atskrenda stiebinis paslėptastraublis, po to žiedinukai, ankštariniai paslėptastraubliai ir kiti kenkėjai. Nuo pat ankstyvo pavasario jų kontrolė turi būti labai apgalvota, paremta stebėjimais naudojant gaudykles ar patyrusių konsultantų rekomendacijomis. Kenkėjų kontrolę rapsuose apsunkina daugelio jų atsparumas naudojamų insekticidų veikliosioms medžiagoms. Menkas skirtingoms cheminėms grupėms priklausančių insekticidų pasirinkimas šią problemą kasmet daro vis aktualesne. Todėl jokių bereikalingų purškimų neturėtų būti.

Tikėkimės, kad informacija apie augalininkystėje taikomas priemones, kurių yra daug ir įvairių, prisidės prie visuomenės supratimo, kad parduotuvių lentynos kokybiška produkcija užsipildo dėka sudėtingo ir daug žinių reikalaujančio žemdirbio darbo.“