Su Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitike kalbamės apie priežastis, pasekmes ir kaip mes galėtume stabdyti propagandos plitimą Lietuvoje.

Kodėl propagandos taikiklyje atsiduria Lietuvos istorijos tam tikri etapai? Ar dėl to, kad gali paveikti didelę dalį visuomenės?

Jeigu kalbėtume apie propagandos taikinius, tai istorija yra viena iš labiausiai atakuojamų sričių. Pavyzdžiui, 2013 metais tai buvo taikinys numeris vienas, 2016 – pirmame trejetuke, neslūgo atakos ir pernai. Esmė ta, jog Rusija į istoriją nežiūri vien tik kaip į mokslą, o labiau kaip į užsienio politikos įrankį, kurį siekia perrašyti ir koreguoti taip, kaip jai pačiai naudinga ar labiausiai patogu. Nuo pat viduramžių Rusija falsifikavo istorijos faktus, kurdama fiktyvius metraščius, siekdama Lietuvos soste pasodinti sau palankius valdovus. Kalbant apie carinę Rusiją, kai mes buvome okupuoti, klastojant istoriją buvo siekiama ištrinti valstybingumą, įtvirtinti pasakojimą, jog tai slaviškas kraštas. Ir, jeigu žiūrėtume į dabartinius laikus, Rusija itin geri supranta sau palankaus istorinio pasakojimo reikšmę užsienio politikoje, todėl įvairiais būdais bando tą savo pasakojimą skleisti, tuo pačiu menkindama arba perrašinėdama mūsų šalies istoriją.

Kodėl tiek dėmesio yra skiriama mūsų istorijai?

Norima pateisinti Kremliaus režimo vykdomą ekspansinę politiką ir tam tikrus veiksmus užsienio politikos bei karinėje srityje. Ir tas dėmesys matomas ne tik mūsų istorijai, bet ir pavyzdžiui Ukrainos, Lenkijos, kitų Baltijos šalių.

Rusija istoriją išnaudoja teritorinėms pretenzijoms pateisinti, nihilizmo nuotaikų skatinimui, etninės nesantaikos kurstymui, netgi karinių pratybų scenarijai kuriami pasitelkiant istoriją.

Nuo mokyklų iki universitetų Rusijoje mokomasi vieningos istorijos, vieningo pasakojimo, ypač apie Antrąjį Pasaulinį karą. Tokiu būdu siekiama, jog visuomenė palaikytų Kremliaus režimo vykdomą užsienio politiką bei patį režimą Rusijoje visa karta užaugo prie Putino. Beveik 20 metų. Tai reiškia režimas nesikeičia, o jam išlaikyti reikalingas visuomenės palaikymas, vieningas istorijos suvokimas, o per jį didžios ir galingos Rusijos valstybės įtvirtinimas tiek savų piliečių, tiek užsienio piliečių sąmonėje.

Pakalbėkime apie propagandą, kuri kryptingai nukreipiama Lietuvos visuomenei. Ar Rusija specialiai kuria propagandą, skirtą priešinti Lietuvos visuomenę?

Kiekvienai šaliai kuri yra Rusijos užsienio politikos akiratyje, tai reiškia tiek Lietuvai, tiek kitoms Baltijos, Europos Sąjungos ir NATO valstybėms, Kremlius turi atskiras propagandos žinutes. Nors kanalai, kuriais vyksta atvira dezinformacijos sklaida, dažnai yra tie patys.

Yra ilgalaikės ir trumpalaikės propagandos kampanijos. Jie dažnai labai aštriai, tačiau kartu ir inertiškai reaguoja į tai, kas vyksta pas mus: istoriniai minėjimai, svarbios mums valstybinės tiek kitokios šventės, atradimai, didvyrių perlaidojimai. Prie ilgalaikių propagandos kampanijų galima priskirti 1991 m. Sausio 13-osios karinės agresijos prieš Lietuvą neigimą bei Rusijos veiksmų pateisinimą, partizaninio karo laikotarpio bei laisvės kovotojų juodinimą, 1940 metų okupacijos neigimą. Visa tai vyksta tokiame platesniame – valstybingumo neigimo kontekste.

Šiais metais buvo vykdoma nemaža propagandos kampanija, susijusi su Baltijos kelio 30-mečio minėjimu, kadangi tai tiesiogiai susiję su Molotovo-Ribentropo paktu. Buvo daug veikimo per socialinius tinklus minėto pakto bei jo slaptųjų protokolų pateisinimui. Ši kampanija buvo nutaikyta teik į Baltijos, tiek į Vakarų Europos šalių visuomenes, kadangi skleidžiama buvo per Rusijos užsienio reikalų ministerijos bei diplomatinių atstovybių socialinius tinklus.

Ir, be abejo, kai kurios propagandos kampanijos yra skirtos mūsų visuomenės kiršinimui, nusivylimo jausmo tiek pačiais istoriniais įvykiais, tiek iškiliomis istorinėmis asmenybėmis kūrimui, neigiamoms emocijoms sužadinti, abejonėms pasėti, o per tai valstybėje formuoti iškreiptą realybės vaizdą, jog pas mus viskas yra labai blogai tiek su valstybės praeitimi, dabartimi, ateitimi, o tai reiškia su pačia valstybe.

Tai propaganda skirta, kad mažintų žmonių patriotizmą?

Kad apskritai mažintų mūsų pasitikėjimą valstybe, kaip nepriklausomu vienetu, kurį mes patys atkūrėme. Bandoma iškreipti mūsų mąstymą, istorinį suvokimą. Mus kiršina pasitelkdami partizanų istorijas, juos juodindami. Siekiama, kad mes nepasitikėtume savo didvyriais, neturėtumėm į ką lygiuotis, iš ko mokytis, kad laisvės kovos nebūtų mums įkvėpimo šaltiniu bei sektinu pavyzdžiu.

Juk kiekvienos valstybės siekis, kad piliečiai didžiuotųsi savo valstybe, ją kurtų, gintų laisvę ir demokratiją, o didžiuojasi, kuria ir gina ne nusivylę žmonės, bet pilietiški ir patriotiški. Apklausos rodo, jog, patriotizmo jausmas stipriai susijęs su istorijos žinojimu.

Pavyzdžiui mes didžiuojamės mūsų laisvės kovotojais, kadangi laisvė yra aukščiausia žmogaus vertybė, o atkūrėme valstybę ne be aukų. O Kremliaus kontroliuojama propagandinė žiniasklaida nuolat kartoja, jog mūsų protėviai buvo nevykėliai, žudikai, banditai.... Kyla pagrįstas klausimas, kodėl jie taip daro? Apskritai daug priežasčių, bet viena iš jų, kad pateisinti savo praeityje įvykdytą okupaciją ir nusikaltimus prieš mūsų tautą. Todėl mes turime mokytis istorijos, nepasiduoti jų manipuliacijoms, mūsų istorijos perrašymams, didvyrių menkinimui, nes kitu atveju mokysimės ne savo, bet jų mums primestą istoriją.

Taip pat būtų gerai, kad visuomenė suvoktų, jog pagrindinis ir ilgalaikis Rusijos propagandos sklaidos prieš mūsų valstybę, tame tarpe ir jos istoriją, tikslas yra okupacija, t.y. siekiama paruošti mūsų šalį galimai okupacijai ateityje, todėl siekiama didinti visuomenės susiskaldymą, nepasitenkinimą, nepasitikėjimą viskuo, kas pozityvu valstybėje ir kelia pasididžiavimo jausmą.

Ar propaganda yra labai paveiki Lietuvos visuomenėje?

Dalį žmonių propaganda tikrai veikia, kitaip nebūtų tikslo ją skleisti. Sakyčiau paveikesnės yra trumpalaikės kampanijos, kuriose žaidžiama emocijomis. Tačiau apskritai, jei žiūrėtume apklausas, mes esame iš tų šalių, kur labiausiai suprantame, jog Rusija prieš mus skleidžia propagandą, vykdo informacinį karą.

Mūsų visuomenėje pasitikėjimas naryste NATO siekia apie 80 proc., pasitikėjimas kariuomene – apie 70 proc. ir jis auga. Suvokimas, jog propaganda ir išorinis informacinis poveikis yra grėsmė šalies saugumui, taip pat siekia apie 75 procentus. Tai rodo, kad didelė dalis visuomenės suvokia grėsmes, o suvokdami jie yra atsparesni, nes kritiškiau vertina informaciją. Taip pat apklausos rodo, jog beveik pusė visuomenės kažkokiu būdu (nebūtinai ginklu) pasiryžę ginti valstybę nuo agresoriaus. Šiose apklausose matau labai didelį pačios valstybės įdirbį per įvairius švietimo projektus, taip pat žurnalistų, kurie apie tai rašo. Be to, įvairiose platformose apie tai kalba politikai, įvairūs visuomenės veikėjai, influenceriai ir aišku Lietuvos kariuomenė.

Netgi jei žiūrėtume tyrimus, kokia dalis mūsų visuomenės jaučia nostalgiją sovietmečiui, tai kiek daugiau nei 20 procentų. Ir šis procentas mažėja, kai tuo tarpu Rusijoje yra augantis – 2018 m. atlikta apklausa parodė, jog nostalgiją sovietmečiui jaučiau daugiau nei 60 procentų Rusijos visuomenės. Ir šis procentas per pastaruosius keletą metų padidėjo.

Tai reiškia, jog mes kaip valstybė einame į priekį, vis mažėja atsilikimas nuo partnerių Vakaruose, vis mažesnė dalis tautos gyvena praeitimi... Apskritai jeigu žiūrėti mūsų valstybės istoriją nuo jos susikūrimo, sakyčiau mes gyvename geriausiu laikotarpiu iš visų buvusių.

Kaip tik norėjau klausti. Kaip Lietuvai ir Lietuvos kariuomenei sekasi kovoti su propaganda?

Manau sekasi pakankamai gerai, bet aišku visada norisi dar geresnių rezultatų. Mes Lietuvos kariuomenėje turime tam instrumentus, turime žmones, turime supratimą kaip propaganda veikia ir ko reikėtų jai neutralizuoti. Taip pat turime tą supratimą tiek kariniame, tiek politiniame lygmenyse. Ir su visuomenės švietimu šioje srityje sakyčiau mums sekasi gerai. Džiugu, kad mokyklose kaip pasirenkamas dalykas atsirado Nacionalinio saugumo kursas moksleiviams.

Aišku, norėtųsi dar daugiau, nes ką reiškia kovoti su propaganda? Demaskuoti propagandą, ją atskleisti, šviesti visuomenę yra labai gerai, bet vien to neužtenka. Galėtų būti aktyvesnis veikimas per kultūrą. Būtų gerai, jog kultūros žmonių tarpe atsirastų suvokimas, pavyzdžiui, kaip pas amerikiečius, ką jie daro su savo valstybės pasakojimu ir patriotizmo jausmo palaikymu. Čia aš kalbu apie minkštąją galią per meninius filmus. Jų reikėtų kuo daugiau ir įvairiausių. Tik aišku atsiremiame į valstybės biudžeto realybę. Tačiau kodėl valstybei nepaieškojus partnerių Vakaruose geriems filmams sukurti? Juk turime tiek visokiausių įdomių, intriguojančių pasakojimų, šlovingų istorijų, didvyriškų poelgių ir nuotykių... Šimtui metų į priekį jų užtektų įvairiems filmams kurti.

Kalbant apie socialinius tinklus: ar lengviau sklisti propagandai, kai žmonės aktyvūs ir didelė visuomenės dalis pasiekiama šiose platformose?

Socialiniais tinklais skleisti propagandą be abejo yra paprasta ir lengva. Nes propagandą galima skleisti tiek asmeniškai, tiek per savo specialiai suburtą žmonių ratą, ar sukurtą grupę, puslapį. Iš esmė kiekvienas dabar galime būti „žurnalistu“. Kai susikūrė socialinės platformos, turbūt niekas nesitikėjo, kad jos bus panaudojamos ir blogiems tikslams. Tačiau gerai, kad šis verslas tampa atsakingu: itin daug profilių, kanalų, kurie susiję su propaganda, „Facebook“ yra uždaromi. Lietuvoje taip pat yra tiek pavienių asmenų, tiek jų grupių, kurie kuria ir skleidžia propagandą socialiniuose tinkluose. Tačiau be abejo yra ir tokių asmenų, kurie su jais kovoja. Ir kalbu ne tik apie Lietuvos kariuomenę, kuri demaskuoja, bet ir apie elfus. Nieks jų nematė, bet dauguma žino, jog jie egzistuoja...