„Visoje Lietuvoje centralizuotais tinklais tiekiamas tik požeminis vanduo iš artezinių šulinių. Tai vanduo, kuris yra randamas po bent vienu molio sluoksniu. Tai reiškia, kad paviršinis vanduo neturi galimybės patekti į giluminį gruntinį vandenį. Tokiu būdu jis yra apsaugotas nuo žmogaus ūkinės veiklos, išorės cheminės ir mikrobiologinės taršos bei prisotintas įvairių žmogaus organizmui naudingų mineralinių medžiagų“, – aiškina „Vilniaus vandenų“ komunikacijos skyriaus vadovas Mindaugas Linkaitis.

Kas užtikrina vandens kokybę?

Lietuvoje tiekiamo vandens kokybę nuolat kontroliuoja geriamojo vandens laboratorijos, kuriose atliekami mikrobiologiniai, fizikiniai ir cheminiai geriamojo vandens tyrimai.

„Pavyzdžiui, sostinėje laboratorija tiria Vilniaus miesto bei Šalčininkų, Švenčionių ir Vilniaus rajonų geriamąjį vandenį. Per metus laboratorijoje atliekama per 20 tūkstančių įvairių vandens tyrimų. Cheminiai (indikatoriniai ir toksiniai), fizikiniai bei mikrobiologiniai vandens kokybės rodikliai geriamajame vandenyje tiriami pagal Lietuvos higienos normą HN 24:2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, o šiuo metu geriamasis vanduo tiriamas pagal daugiau nei 50 rodiklių“, – pasakoja M. Linkaitis.

Pasak jo, kitaip nei daugelyje šalių, tarp kurių ir kaimyninėje Latvijoje, kur Rygos gyventojai geria Dauguvos vandenį, bei Estijos sostinėje Taline, kur vanduo imamas iš ežero, Lietuvos gyventojai gali būti ramūs dėl pavojaus sveikatai.

Vanduo

„Kaimyninėse šalyse į gyventojų butus atiteka vanduo, kuriam paruošti naudojamos sudėtingos ir brangios technologijos, o mikrobiologiniam aplinkos užterštumui pašalinti dažniausiai vanduo dezinfekuojamas chloro junginiais, dėl kurio vandens skonis ir kvapas tampa nemalonus. Tačiau požeminio vandens taip papildomai valyti ir dezinfekuoti praktiškai nereikia, todėl Lietuvos gyventojai tikrai turi kuo pasidžiaugti – jie geria kokybišką ir saugų požeminį vandenį“, – teigia M. Linkaitis.

Taupome ne tik išteklius, bet ir savo pinigus

Vartodami vandenį iš čiaupo ne tik prisidedame prie klimato atšilimo mažinimo, mažesnio gamtos išteklių naudojimo ar taršos, bet ir sutaupome. Per parą žmogui yra rekomenduotina suvartoja 2 litrus vandens. Vadinasi, per savaitę – 14 litrų.

„Vilniečiai už 1 kubinį metrą vandens vidutiniškai moka 1,13 euro (1,09 Eur nuosavame name ir 1,16 Eur bute). Tad per savaitę už geriamąjį vandenį iš čiaupo asmuo sumoka apie 0,02 euro“, – sako M. Linkaitis.

Tačiau perkantiems vandenį parduotuvėje jis atsieina gerokai daugiau. Tarkime, 1 litras stalo vandens vidutiniškai kainuoja 0,50 euro. Vadinasi, pirkdami parduotuvėje, per savaitę už geriamąjį vandenį sumokame apie 7 eurus.

Vilnietė Monika jau dvejus metus Lietuvoje nebeperka vandens plastikiniuose buteliuose. Kaip pati moteris pasakoja, supratimas apie vandens kokybę ir kodėl neverta leisti ant geriamojo vandens sako supratusi palaipsniui.

„Prieš dvejus metus pradėjau domėtis, kaip galiu prisidėti prie gamtos išsaugojimo bei tapti atsakingesne vartotoja. Internete radau daug informacijos apie milžiniškus plastikinių pakuočių atliekų kiekius ir jų žalą gamtai. Iš pradžių pradėjau nebepirkti namams geriamojo vandens, o vietoje to naudoti vandenį iš čiaupo ir tik retais atvejais, karštą dieną, kažkur mieste nusipirkti buteliuką vandens.

Vėliau įsigijau metalinę gertuvę, kuri tapo nepamainoma pagalbininke išėjus iš namų, tad visiškai atsisakiau geriamojo vandens pirkimo, o tai per mėnesį leido sutaupyti apie keliasdešimt eurų. Žinoma, tai negalioja kitose šalyse, kuriose vandens iš čiaupo kokybė yra prasta ir, tačiau Lietuvoje vanduo yra švarus ir tikrai tinkamas gerti“, – įsitikinusi Monika.

Kuo skiriasi vanduo iš čiaupo?

Pasak M. Linkaičio, bene vienintelis žymus požeminio vandens, bėgančio iš mūsų čiaupo, skirtumas yra tas, kad jame yra padidėjusios gamtinės geležies ir mangano koncentracijos.

„Šie elementai neturi neigiamos įtakos žmogaus sveikatai, tačiau dėl šių junginių vanduo tampa estetiškai nepatrauklus vartotojui. Geležies ir mangano junginių pašalinimui iš geriamojo vandens naudojami labai paprasti, bet efektyvūs vandens gerinimo įrenginiai“, – aiškina pašnekovas.

Beveik visi vandenyje esantys elementai yra reikalingi žmogaus organizmui, o tai reiškia, kad su geriamuoju vandeniu mes gauname nuo 1 iki 10 proc. reikalingų per parą mikroelementų kiekio.

Vanduo

„Kad jų perteklius vandenyje nesukeltų funkcinių sutrikimų, šių medžiagų koncentracijos (vertės) griežtai ribojamos. Dažniausia vandenyje esančios geležies ir mangano perteklius yra šalinamas vandenį gerinant deguonies ir kvarcinio smėlio filtrų pagalba“, – pasakoja M. Linkaitis.

Jei troškina ir nėra jokios kitos galimybės atsigaivinti nei tik nusipirkti buteliuką vandens iš parduotuvės, vertėtų atkreipti dėmesį, kokį vandenį rinktis.

„Perkant vandenį buteliukuose visuomet rekomenduotina atkreipti dėmesį į produkto etiketėje nurodytą informaciją: produkto pavadinimą, prekybinį pavadinimą, produkto sudedamąsias dalis, mineralinių medžiagų kiekį, tinkamumo vartoti terminą. Nesvarbu, ar tai stalo, šaltinio, natūralus ar mineralinis vanduo, visais atvejais gamintojai turi užtikrinti ir nurodyti, kad yra paisomi geriamam vandeniui keliami reikalavimai, kuriuos nustato ir užtikrina Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Be to, svarbu atkreipti dėmesį į produktų laikymo sąlygas. Vanduo buteliukuose turi būti laikomas apsaugant jį nuo tiesioginių saulės spindulių“, – aiškina M. Linkaitis.

Gyventojai tampa sąmoningesni

Sunaudotas vandens buteliukas, kaip ir bet kokia kita atlieka – žala aplinkai. Ir nors Lietuva vieną tų šalių, kuriose jau kuris laikas veikia taromatų sistema, ne visos plastikinės atliekos yra tinkamos taromatams. Vienos tokių – dideli plastikiniai buteliai, kuriais dažniausiai ir yra perkamas geriamasis vanduo. Dalis tokio tipo atliekų yra vis dar metamos į bendrus mišrių buitinių atliekų konteinerius, nors iš tiesų turėtų patekti į plastikinėms pakuotėms skirtas šiukšliadėžes.

Tačiau yra ir džiugių žinių. Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras (VAATC) rugsėjo mėnesį paskelbė atliekų rūšiavimo ir jo pažangos indeksus Vilniaus regione. Pakuočių atliekų, tarp kurių patenka ir plastikiniai bei stikliniai vandens buteliukai, išmetimas pasiekė rekordinę ribą – pirmą kartą nuo 2018 m. tapo mažesnis nei 100 kilogramų.

„Tai parodo didėjantį gyventojų sąmoningumą lygį. Norint pakeisti esamą padėtį, turi keistis tiek žmonių įpročiai, tiek pati atliekų tvarkymo sistema. Pokyčiai turi vykti nuosekliai – mes nesitikime, kad viskas įvyks per vieną dieną, tačiau kviečiame nuolat keistis ir taip judėti į priekį. Dabar, atsižvelgdami į mūsų pristatytus duomenis, gyventojai tą galės matyti savo progresą ir jį vertinti“, – sako VAATC direktorius Tomas Vaitkevičius.

Rūšiavimo pažangos indeksą galite rasti Atliekų Kultūros svetainėje.

Užsakymo nr.: PT_82486115