Jaunai moteriai dėl savo skaudžios patirties teko ne vieną savaitę praleisti ligoninėje, dėl to su sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje ji tikrai susipažinusi iš arti: „Iš esmės aš esu patenkinta medikais. Sutikau ne vieną puikų žmogų ir profesionalą, o apie kyšius – nė kalbos. Pamenu, Santaros klinikų Vaikų ortopedijos skyriuje slaugytojoms tėvai net šokolado plytelės neįkišdavo. Tiesiog neimdavo, pabėgdavo“.

Ligoninė – antri namai

R.Ciūnė prisimena, jog pirmosios jos sveikatos problemos prasidėjo dar vaikystėje – prieš 20 metų. Tuo metu mergaitei dažnai tekdavo važinėti iš Kauno į Vilnių, gulėti ligoninėse. „Kadangi buvau vaikas, sunkiai atsimenu tokį reiškinį kaip kyšis, bet žinau, jog daugelis gydytojų buvo tikrai malonūs, draugiški, norėjo padėti. O tėvai po operacijos nežinojo, kaip atsidėkoti. Nešė gėles ir simboliškai sesutėms už rūpestį šokolado nupirkdavo prie kavos, bet niekas nieko neėme. Nežinau, ar dėl to, jog tai vaikų skyrius, ar tiesiog mes sutikome gerus žmonės“, – vaikystę prisimena pašnekovė.

Jaunos moters didelė dalis vaikystės prabėgo ligoninės koridoriuose ir palatose. Atrodo, dėl to turėtų slėgti niūri nuotaika ir prisiminimai, tačiau pati Rasa tikino, kad Santaros klinikos jai tapo tarsi antrais namais: „Jei ligoninėje taip jaučiausi, tai daug ką pasako apie visą personalą. Išties, sutikau daug puikių žmonių. Ypač nuostabūs gydytojai Šarūnas Bernotas ir Kęstutis Saniukas. Ne tik aukščiausio lygio profesionalai, bet ir šilti, humoro jausmą turintys žmonės. Vis pagalvoju apie juos, reiktų kada aplankyti ir padėkoti“.

Grupę gavo be vokelių

Kadangi istorijos herojei po operacijos koja sutrumpėjo 8 centimetrais, ji turi judėjimo negalią. Nors kasdien ji puikiai jaučiasi ir negali skųstis savo savijauta. Yra dalykų, kurių jai nepavyktų padaryti, o kartais tenka kęsti skausmus.

„Vis tik turiu judėjimo negalią ir kai suaugau, galėjau gauti kompensaciją pirmam automobiliui. Tuo metu koja turėjo būti trumpesnė ne mažiau nei 8 centimetrus. Nieko nereikėjo klastoti ir mokėti. Šiuo metu aš turiu 3 neįgalumo grupę – tai yra prilyginama 50 procentų darbingumui, o kad tau būtų patvirtinta jokių vokelių neprireikė“, – sako R. Ciūnė.

Rasa Ciūnė
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Kiti jai pataria, jog nuėjus į Neįgalumo ir darbingumo tarnybos komisiją reiktų labiau pasiskųsti ar padejuoti, bet modeliu dirbanti moteris nėra linkusi taip elgtis. Anot jos, nuėjusi ten ji daro ir sako viską taip, kaip yra, ir gauna neįgalumą tokį, koks, išties, priklauso.

„Man net pikta, jog kiti simuliuoja ar neša vokelius. Tai labai nesąžininga kitų atžvilgiu. Visų mokesčių mokėtojų“, – įsitikinusi jauna moteris.

Nežinojo, jog nusikaltimas

Kadangi nei pati Rasa, nei jos vyras, nei tėvai nėra linkę medikams atsidėkoti vokeliu, todėl nei karto nesusimąstė, kas laukia tų, kurie taip elgiasi.

„Tikrai nežinojau, kad nusikaltimą daro ir duodantis vokelį ar kitą dovaną. Ir kad bauda žmogui gali būti didesnė nei pats kyšis. Galvojau, jog tik imantis yra baudžiamas. Tai dar didesnis argumentas net nemėginti siūlyti medikui pinigų“, – sako R. Ciūnė.

Už gydymą jau sumokėta

Retas žmogus yra įsigilinęs į Lietuvoje veikiantį sveikatos draudimo modelį. Jo vienas iš pagrindinių principų – visuotinumas. Tai reiškia, jog kiekvienas šalies pilietis ir nuolat šalyje gyvenantys užsieniečiai periodiškai turi mokėti sveikatos draudimo įmokas, jei nėra nuo to atleisti. Nuo jų yra atleidžiami bedarbiai, pensininkai ir vaikai. Už pastaruosius sumoka valstybė. Tad manyti, jog viešosiose ligoninėse ir poliklinikose gydymas nemokamas ir reikia papildomai „atsidėkoti“ pinigais – neteisinga. Taip besielgiantys moka antrą kartą.

Informacija parengta LR sveikatos apsaugos ministerijai įgyvendinant Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės lėšomis finansuojamą projektą „Korupcijos prevencijos didinimas sveikatos apsaugos sektoriuje“.