„Žmonės pamiršta, kad už jų sveikatos priežiūros paslaugas yra sumokėta vien dėl to, kad jie patys įmokų tiesiogiai nemoka – tą funkciją už dirbančiuosius atlieka darbdaviai“, – sako psichologė Jūratė Bortkevičienė.
Visuotinumo ir solidarumo principai
Retas kuris yra deramai įsigilinęs į sveikatos draudimo modelį, kuris veikia Lietuvoje. Visų pirma, šiam modeliui yra taikomas visuotinumo principas. Tai reiškia, jog visi žmonės, nuolat gyvenantys Lietuvoje, legaliai dirbantys ar kitaip vykdantys ekonominę veiklą turi mokėti sveikatos draudimo įmokas. O įvykus draudiminiam atvejui – turi teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas, už kurias sumokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.
Antra kertinė nuostata, kuria grįstas sveikatos draudimo modelis – solidarumas. Tai reiškia, jog visi dirbantieji, aktyvią ekonominę veiklą vykdantieji ar kitaip pajamas gaunantys asmenys prisideda prie bendro gėrio skirtingo dydžio įmokomis. O įstatymo numatyta tvarka įmokų dydis nustatomas pagal asmens gaunamas pajamas. Tokiu atveju nors kiekvienas prie to prisideda skirtingomis įmokomis – bet paslaugų kokybė ir prieinamumas visiems yra toks pats.
Vaikai, moksleiviai, nuolatinių studijų studentai, neįgalieji, senjorai, darbo biržoje užsiregistravę bedarbiai, nėščios moterys, vienas iš tėvų, auginantis vaiką iki 8 metų, taip pat vienas iš tėvų, auginantis du ir daugiau nepilnamečius vaikus ir kitos asmenų grupės, kurios pakliūna į draudžiamųjų sąrašą, yra draudžiami valstybės lėšomis – todėl jiems patiems įmokų mokėti nereikia.
Nejaučia, nes patys nemoka
Anot psichologės J. Bortkevičienės, dirbantys žmonės nejaučia, jog sumoka už sveikatos priežiūros paslaugas, nes patys kas mėnesį įmokų neperveda į fondą, o tai už juos darbo darbdavys. „Visai kitaip elgiasi ir jaučiasi žmonės, kurie tas įmokas sumoka kas mėnesį ar kas metus. Tarkime, dirbantys pagal individualios veiklos pažymą ar verslo liudijimą. Tokiu atveju asmuo kur kas labiau vertins ir pačias paslaugas, ir jų kainą. Geriau žinos savo teises ir bus mažiau linkęs duoti kyšį medikui. Nes žinos – aš už tai sumokėjau“, – teigia pašnekovė. Tad, pasak jos, geriausia kuo daugiau informuoti žmonės, jog ir dirbantys pagal darbo sutartį įmokas sumoka – tuomet jie kitaip pradės vertinti gaunamas paslaugas.
Nori išskirtinumo
Kaip teigia J. Bortkevičienė, dažniausiai yra dviejų rūšių žmonės, kurie duoda medikams vokelį. Pirmieji už „dovaną“ tikisi įgyti pranašumą prieš kitus. Išskirtinumą, garantą, jog jais pasirūpins tikrai geriausiai, jog medikas bus geresnės nuotaikos, daugiau pasiteiraus kaip jaučiasi, ar nieko netrūksta.
„Jiems tiesiog reikia daugiau dėmesio. Be to, šie žmonės dažniausiai atsinešę ir sovietmečio palikimą bei baimę, kad, jei neduosi – nepasirūpins. Išties, tokia sistema egzistavo. Ypač vyresniems žmonėms yra sunku pakeisti mąstymą, jei jie visą savo jaunystę elgėsi kitaip“, – sako moteris.
Nemoka atsidėkoti
Antroji kategorija – tai pacientai, kurie nori atsidėkoti, bet nežino kaip. Anot psichologės, žmonės žiniasklaidoje stebi publikacijas apie tai, koks medikų darbas sunkus ir atsakingas, o atlygis galbūt ne toks didelis, koks turėtų būti. Jie tiesiog nori atsidėkoti ir prisidėti prie gydytojų gėrio.
„Kiti net sako, jog nenoriu, kad medikas emigruotų, o kiti tiesiog nežino, kaip atsidėkoti ir mano, kad tie keliasdešimt eurų bus puiki padėka. Bet yra kitaip – žmogui kur kas maloniau gauti žodinę ar rašytinę padėką nei vokelį. Vokelis kaip tik daugeliu atveju gali sugadinti santykius tarp mediko ir paciento“, – teikia pašnekovė.
Informacija parengta LR sveikatos apsaugos ministerijai įgyvendinant Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės lėšomis finansuojamą projektą „Korupcijos prevencijos didinimas sveikatos apsaugos sektoriuje“.
Užsakymo nr.: PT_81795645