„Šventėme sūnaus gimtadienį ir kitą dieną aštuonerių metų dukra Luknė pradėjo skųstis, jog jai skauda pilvą. Tai nurašėme gimtadienio vaišėms, nes įprastai namuose nevalgome tiek saldainių ir kitų skanėstų. Taip pat galbūt per brolio gimtadienį daugiau dėmesio buvo skiriama jam, o ji šiek tiek nublanko, tad pilvo skausmą pateisinome ir siejome su psichologija“, – pokalbį pradeda pašnekovė.
Situacija negerėjo
Moteris pasakoja, jog po sūnaus šventės kitą dieną visa šeima vėl vyko į kitą gimtadienį ir vis tikėjosi, kad pilvo skausmas praeis.
„Nebuvau linkusi iškart vykti į priėmimą, maniau, jog tikrai galime luktelėti, kol ateis rytas ir kreiptis į šeimos gydytoją. Juk ir taip dažnai iš medikų girdime, kad daug pacientų į priėmimą atvyksta be priežasties. O kur dar mamos baimė „neprisigaudyti“ kitų baisių ligų“, – šypsosi Jūratė. Tačiau situacija negerėjo, o tik blogėjo – mergaitė ėmė jaustis blogiau, pilvo skausmas leidosi į apačią – dešinę pilvo pusę, ji ėmė vemti, tad tėvai nutarė, jog dukrai reikia skubios pagalbos.
„Aš likau su sūnumi namie, o vyras su dukra išvyko į Vaikų ligoninę, kur juos pasitiko medikai. Elgėsi labai maloniai, rūpestingai, nuolat informavo apie atliekamus veiksmus ir esamą padėtį. Iš pradžių jai nenustatė diagnozės, įtarė skrandžio gleivinės uždegimą. Tad tai sužinojusi buvau linkusi, jog jie grįžtų namo, kur jai saugesnė ir jaukesnė aplinka, kur aš galėčiau ja pasirūpinti. Bet medikai patarė likti stebėjimo palatoje, nes, jų nuomone, mums vis tiek reiks grįžti“, – prisimena psichologė.
Galiausiai po kurio laiko mergaitei buvo nustatytas apendicito uždegimas ir nuspręsta atlikti operaciją.
Absoliuti pagarba vaikui
Ryte J. Bortkevičienė iškart atvyko pas dukrą į ligoninę. „Nepaisant iš esmės nemalonios situacijos, jog tai yra liga, operacija ir visa kita, aš buvau itin sužavėta, kaip elgėsi gydytojai ir visas personalas. Kaip psichologė galiu pasakyti, jog buvo demonstruojama didelė pagarba pačiam vaikui. Nebuvo jokių gąsdinimų, pakelto tono ar pašaipių frazių. Visi vaikiški klausimai buvo atsakyti, elgiamasi švelniai, aiškinama procesų eiga ir priežastys. O apie vokelius net nebuvo kalbos – nepajutome nei menkiausio signalo, jog kažkas kažko laukia“, – sako pašnekovė.
Vis tik pati prisipažįsta sunkią akimirką su vyru pasvarstė, o gal reikia atsidėkoti. Juk mums įprasta, kad, neva, medikai visuomet kažko tikisi ir laukia. Bet po to pasvarstė, jog net nemalonu ir nepatogu kažką siūlyti, kai taip puikiai prižiūri – dar įsižeis.
Interpretuojame savaip
Visuomenėje vis dar gali nuomonė, jog neva kyšius mėgstantys gydytojai siunčia įvairius signalus, kada tą kyšį duoti. Bet psichologė J. Bortkevičienė teigia, jog dažnai pacientai, atsidūrę krizinėje situacijoje, tuos signalus interpretuoja savaip.
„Tai lyg ir natūralu, nes susirgęs pats, ar kai suserga tavo artimas, esi padidinto jautrumo, dėl to kartais ir paprastas žodis gali turėti kažkokią paslėptą reikšmę. O dažnai reikia tiesiog suprasti – medikai taip pat pavargę, kartais jie pamiršta nusišypsoti ar pasakyti malonų žodelį. Nes jų krūvis yra milžiniškas“, – teigia pašnekovė.
Anot jos, iš esmės gali būti du tipai žmonių, kurie turi savus motyvus, kodėl jie duoda vokelį medikui. Pirmasis tai, kad pacientas nori nusipirkti saugumą – garantą, jog juo bus tinkamai pasirūpinta, geriausiai, kaip tuo metu įmanoma. Antras – žmonės nuoširdžiai nori atsidėkoti, bet nežino kitų būtų.
„Žiniasklaidoje formuojama, jog medikai dirba sunkiai, jų darbas nėra apmokamas tiek gerai, kiek yra reikšmingas. Todėl jie nori natūraliai atsidėkoti ir nunešdami vokelį ar saldainių dėžę pasijus tai padarę. Ypač vyresnio amžiaus“, – sako pašnekovė.
Lietuvoje vis dar yra daug žmonių, kurie pamiršta, kad jie jau yra susimokėję už sveikatos priežiūros paslaugas. Jie tai daro kas mėnesį mokėdami įmokas į Privalomojo sveikatos draudimo fondą.
Kyšį duodame, nes nepasitikime savimi ir kitais
Visgi J. Bortkevičienė ragina surasti įvairesnių būdų, kaip medikui atsidėkoti. Pasak jos, paprastas ačiū ir gražūs žodžiai ar palinkėjimas kartais yra daug malonesnis nei formaliai įbrukta dovana.
„Mums dar sunku sau pasakyti malonų žodį ar pagyrimą. Labai dažnai būna, kad mes nuo vaikystės mokome vaikus, jog už bet kokį veiksmą reikalingas materialinis atpildas. Pavyzdžiui, sakome: „susitvarkyk, gausi saldainį, ar paskaityk ir galėsi pažaisti“. Mums vis dar sunku sakyti „ačiū“ ir priimti, kad tai – geriausia dovana. Mums dar sunku tai daryti, nes mes sau nemokame pripažinti, jog mes nuostabūs. Tai kaip kitam tai pasakyti? Medikui kyšį duodame, nes dar nemokame mylėti savęs. Šaunu, kai yra iniciatyvų, kur galima parašyti atsiliepimą lankytojų knygoje ar palikti atvirutę su linkėjimu. Mūsų atveju dukra pati po operacijos paklausė, kaip mes galime padėkoti, o pamačiusi atvirutę panoro joje parašyti padėką. Tuomet dar pasiūliau nusifilmuoti ir Luknė labai apsidžiaugė“, – prisimena pašnekovė.
Informacija parengta LR sveikatos apsaugos ministerijai įgyvendinant Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės lėšomis finansuojamą projektą „Korupcijos prevencijos didinimas sveikatos apsaugos sektoriuje“.
Užsakymo nr.: PT_81737567