Dažnai kritikuojate Vyriausybę, Aplinkos ministeriją ir kitas valdžios institucijas, tačiau valdančiojoje daugumoje juk dalyvauja ir žalieji? Kuo skiriasi Lietuvos žaliųjų partija ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga?
Žinau, kad šis klausimas iškyla daugumai žmonių. O atsakymas labai paprastas – „valstiečiai” nėra žalieji. Ne tik dėl to, kad ideologiškai tarp žaliųjų ir „valstiečių” sąjunga neįmanoma, bet ir dėl jų priimamų sprendimų, diskredituojančių žaliųjų vardą. Pavyzdžiui, šią kadenciją Vyriausybė kartu su ministerijomis priėmė sprendimą didinti metinę miškų kirtimų normą, išdavinėjo leidimus ant įmirkusios žemės pilti srutas, kurios galėjo laisvai tekėti į paviršinius vandenis ir užteršti telkinius. Ką jau kalbėti apie tai, kad žaliųjų Vyriausybė 3 mėnesius nesugebėjo rasti naujo Aplinkos ministro? Galiausiai, kaip organizacija, kuriai vadovauja taršų džipą vairuojantis „cheminių trąšų magnatas“, gali nešioti žaliųjų vardą?
Tai veidmainystė ir rinkėjų apgaudinėjimas. Prie savo pavadinimo prisiklijavę žaliųjų etiketę, „valstiečiai” sugebėjo sutepti šį žodį visomis įmanomomis prasmėmis. Gatvėje kalbėdamas su žmonėmis supranti, kad šis žodis virto keiksmažodžiu ir mums, deja, tenka srėbti tai, ką „valstiečiai” privirė. O sąjungos tarp „valstiečių” ir mūsų niekuomet nebuvo. Apskritai, mums nėra žinoma, su kuo „valstiečiai“ susijungė, kad galėtų save vadinti valstiečių ir žaliųjų sąjunga.
Esate Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas. Ar galima jus vadinti tikru, „tradiciniu žaliuoju“?
O kaip paprastai įsivaizduojate tradicinį „žaliąjį“? Stojantį į akistatą su buldozeriais, prisirakinusį prie senos liepos ar „hipsterį“ dideliais akiniais ir ilgomis kasomis? Deja, turiu atvirai pripažinti – šie apibūdinimai ne apie mane. Nors galiu save vadinti principingu žaliuoju ir palaikau net ir labai drąsias savo kolegų iniciatyvas, į kovą su klimato kaita ir gamtos niokotojais stoju apsiginklavęs kiek kitokiomis priemonėmis.
Leiskite paaiškinti. Stodamas prieš riaumojančius pjūklus, gali apginti medį. Keisdamas politiką, gali apginti girias. Aplinkai palanki politikų pozicija, tinkamas įstatymų sureguliavimas ir darni politika gali išgelbėti daugiau gamtos nei galime pagalvoti. Nes istorija apie miškus – tai tik maža detalė kompleksinių ir tarpusavyje susijusių problemų dėlionėje.
Būtent dėl to aš ir kiti Lietuvos žaliųjų partiją atstovaujantys kolegos priėmėme sprendimą dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą. Žinodami, koks didžiulis iššūkis laukia žmonijos, negalime sėdėti sudėję rankas. Klimato kaita – globali problema, todėl Europos Parlamentas tinkamiausia vieta šią problemą spręsti. Turime diegti pagrindus žiedinei, išteklius taupančiai ekonomikai.
Ar Jūsų požiūriu, kovoti su klimato kaita ir saugoti gamtą yra svarbiau nei skatinti ekonomikos augimą?
Tai nėra pasirinkimas tik iš dviejų galimybių. Auginti ekonomiką galime ir privalome ir saugodami gamtą. Manau, kad nė viena iš šių sąvokų viena kitos nenusvertų, nes abi yra vienodai svarbios. Suprantama, kad visi norime gyventi oriai, užtikrinti pilnavertį ir patogų gyvenimą sau ir savo artimiesiems, tad neišvengiamai turime kelti pragyvenimo lygį ir skatinti ekonomikos augimą, tačiau gamtos saugojimas čia visai ne kliūtis. Mes, žalieji, siekiame, kad Lietuvoje, ypač jos regionuose, kurtųsi vis daugiau aplinkai draugiško, žaliojo verslo įmonių, kurios ne tik kurtų gerai apmokamas darbo vietas, keltų valstybės konkurencingumą, bet ir spręstų vis labiau aštrėjančias ekologijos problemas.
Pavyzdžiui, kasmet Lietuvoje susidaro daugiau nei 1 mln. t. komunalinių atliekų. Dalis jų patenka į sąvartynus, dalis sudeginama ir tik 24 proc. perdirbama. Aršiai diskutuojame, kiek atliekų deginimo gamyklų mums reikia, tačiau visų pirma turime galvoti apie tai, kaip paskatinti žiedinės ekonomikos įgyvendinimą – aktyvesnį tiek buitinių, tiek pramoninių atliekų rūšiavimą ir perdirbimą. Kaupdami atliekas sąvartynuose, mes palaidojame potencialią žaliavą, degindami jėgainėse – paleidžiame į orą. Todėl teigiame, kad viskas prasideda nuo pirminio rūšiavimo, t.y. kiekviename name, bute ar biure turi atsirasti trys – mišrių ir antrinių atliekų šiukšliadėžės tam, kad būtų užtikrinamas pirminis atliekų rūšiavimas.
Turėtume susikoncentruoti ir nukreipti investicijas į žaliąjį sektorių, kuriame atliekos verčiamos žaliava, iš jų gaminamos aplinkai draugiškos statybinės medžiagos, pakuotės, trąšos ar kita produkcija. Ir šio sektoriaus plėtra, taip pat kaip ir atsinaujinančios energetikos plėtra – puikus planas prikelti regionus iš sąstingio, didinti jų konkurencingumą ir ekonominį augimą. Juk verslas veikdamas šioje srityje kuria ne ką kitą – kaip ilgalaikes darbo vietas.
Šiuo metu regionuose svarbų vaidmenį vaidina žemės ūkis. Koks Lietuvos žaliųjų partijos požiūris į tai? Didinti, mažinti ar išlaikyti esamą paramą ES ūkininkams?
Suprantu, kad tradiciškai Lietuvą laikome žemės ūkio šalimi ir tai išties valstybei svarbus sektorius, tačiau panašu, kad ekonominiu požiūriu, esame linkę pervertinti šios ūkio šakos svarbą ir įtaką valstybės ekonomikai. Kalbant konkrečiais skaičiais, žemės ūkis, kartu su miškininkyste ir žuvininkyste 2018 m. sugeneravo maždaug 1,2 mlrd. eurų bendrosios pridėtinės vertės, o 2019 m. valstybė ketina skirti beveik 900 mln. siekiančią paramą. Vadinasi, verta persvarstyti, ar kuriama grąža tikrai atperka investicijas? Tačiau problema liečia ne tik Lietuvą, panaši situacija ir visoje Europos Sąjungoje. Iš ES biudžeto skiriama beveik 40 proc. lėšų (~ 59 mlrd. eurų per metus), o sukuriama vertė siekia tik 1,2 proc. BVP (2017 m. duomenimis).
Nesakau, kad turime nutraukti paramą žemės ūkiui, tačiau subsidijų perskirstymą pagal sritis būtina svarstyti. Visų pirma, išmokos už hektarą ar žemės ūkio produkcijos vienetą Lietuvos ūkininkams turi būti tokios pat kaip ir vakarų Europos šalių ūkininkams. Tačiau turime skirti didesnę paramą smulkesniems, šeimų dirbamiems, ypač ekologiniams, perteklinio pesticidų ir trąšų vartojimo atsisakantiems ūkiams, ir atvirkščiai – mažinti paramą didiesiems, industriniams, prekiniams ūkiams, kurie gali sėkmingai veikti rinkos sąlygomis. Priešingu atveju aplinkosauginė netvarios industrinės žemdirbystės žala nusvers bet kokią galimą naudą. Jau dabar žemės ūkio veikla aktyviai prisideda prie klimato kaitos procesų spartinimo ir ES lygiu yra atsakinga už 10 proc. CO2 emisijų ir ypač – paviršinio vandens taršą.
Žinoma, taip pat labai svarbu panaikinti egzistuojančią priešpriešą tarp miesto ir kaimo. Pasirinkimas ūkininkauti ir žemdirbio specialybė turi būti gerbiami, tačiau žemės ūkis Lietuvoje privalo tapti draugiškesniu gamtai. Ir mes, žalieji, žinome kaip tai padaryti – tinkamai tvarkant atliekas ir tausojant išteklius.
Kalbant apie klimato kaitą, ar Jūsų nuomone Europos Sąjunga turėtų turėti teisę įpareigoti šalis-nares laikytis bendrų tikslų kovojant su klimato kaita?
Nelieka jokių abejonių dėl žmonijos vaidmens sukeliant klimato kaitos procesus ir ryškėja katastrofinės neveiklumo pasekmės. Planeta jau arti tos ribos, kai be radikalių energijos suvartojimo ir gamybos pokyčių kenksmingas klimato kaitos procesas gali tapti negrįžtamas. Ir šis procesas globalus. Klimato šiltėjimo pasekmės grėsmingos ne tik Grenlandijos ledynams, bet ir visai Europai, todėl iniciatyva spręsti šiuos klausimus turi kilti iš kiekvienos valstybės. Juk dar 2016 m. visos ES šalys pasirašė Paryžiaus klimato kaitos susitarimą, kuriuo įsipareigojo prisidėti sprendžiant klimato kaitos iššūkį.
Todėl taip, manau, kad turi būti priimti išsamūs ES klimato ir energetikos įstatymai, įtvirtinantys mūsų visuotines pastangas sumažinti teršalų patekimą į aplinką. Tam, kad būtų įgyvendinti susitarimo tikslai, turi būti teisiškai nustatytos CO2 emisijų apimtys ir numatytos sankcijos. Taip būtų sukurtos ilgalaikės ekonominės transformacijos paskatos, o permainos leistų išvengti pavojingos klimato kaitos pasekmių. Žinoma, reikia suvokti, kad prisitaikymas prie klimato kaitos padarinių reikalauja ir didesnio biudžeto, tačiau ir šis iššūkis įveikiamas – turime pradėti rimtai svarstyti Emanuelio Macrono pasiūlytą Europos klimato banko idėją, taip pat pagaliau imtis realaus „teršėjas moka” principo įgyvendinimo rekonstruojant mokestines sistemas, skatinti žaliųjų obligacijų leidybą ir t.t.
Pastaraisiais metais visuomenėje ypač jautri tema buvo miškai. Kirtimai Labanoro girioje, metinės miškų kirtimų normos didinimas. Ar ES ir EP šioje srityje galėtų padėti Lietuvai?
Miškininkystė yra nacionalinės kompetencijos klausimas, kadangi ES bendros politikos šioje srityje neturi, tačiau negalėčiau teigti, kad Europa neturi svertų daryti įtaką Europos Sąjungos šalių, o tarp jų ir Lietuvos, miškų būklei. Beje, miškų naikinimo tema Europoje ne tokia įtempta, kaip kai kuriose kitose pasaulio vietose. Statistika rodo, kad čia miškų plotas didėja.
ES turimi svertai, apie kuriuos užsiminiau, pasireiškia valstybėms skirtomis rekomendacijomis ir finansiniais mechanizmais. Pavyzdžiui, 2013 m. buvo priimta nauja ES miškų strategija ir gairės valstybėms, tvarios miškotvarkos kriterijai. ES suteikia ir finansinę paramą investicijoms į miškų plėtrą, gyvybingumą, gaisrų ir kitų nelaimių žalos prevenciją ir likvidavimą, ekosistemų apsaugą. Taip pat finansuojamos būtinos priemonės aplinkosaugai, kovai su klimato kaita ir miškų išsaugojimui užtikrinti. Akivaizdu, kad ES ir EP gali daryti įtaką Lietuvai miškų politikos srityje, tačiau svarbiausią vaidmenį čia vaidina vietos valdžia – Vyriausybė, Aplinkos ministerija, Seimas. Žinoma, valstybę atstovaujantys politikai Europos Parlamente, turėtų atkreipti ES dėmesį į situaciją ir ieškoti būdų, kaip paskatinti vietos politikus paisyti ES rekomendacijų, o ES įtikinti kelti ambicingesnius reikalavimus ir tikslus.
Su kokia komanda sieksite visų šių tikslų įgyvendinimo?
Lietuvos žaliųjų partija sutelkė stiprią ir ambicingą savo srities ekspertų komandą. Esame vienintelis partijų sąrašas Lietuvoje, kuriame visi kandidatai turi aukštąjį išsilavinimą, tarp jų – vienas profesorius ir dvi mokslų daktarės – dr. Marija Tamkevičiūtė ir dr. Inga Laurušonė. Mūsų idėjomis patikėjo ir gerai žinomi bei gerbiami veidai, tokie kaip diplomatas, Nepriklausomybės Akto signataras Mečys Laurinkus, teisininkas, Vilniaus universiteto profesorius habilituotas daktaras Vytautas Nekrošius. Žaliosios, arba aplinkosauginės politikos pusę, už visų keturių kampų puikiai laiko aplinkosaugininkas Laurynas Okockis, Lietuvos gamtos fondo vadovas Edmundas Greimas, atsinaujinančios energetikos ekspertas ir judėjimo „Atgaja“ pradininkas Saulius Pikšrys, ekologė Jūratė Mažeikytė. Sveikatos klausimais žaliųjų programą formuoja Joana Korabliovienė, švietimo - Daiva Adutavičienė, ekonomikos ir inovacijų - Mindaugas Galiauskas. Mūsų komandą puikiai papildo ir viešosios politikos specialistė Ieva Budraitė, teisininkai Sigitas Mecelica ir Gvidas Mazgelis, stambių ES projektų administravimo patirtį turinti Linda Kreimerytė, komunikacijos ekspertė Austėja Jonaitytė, sveikatos priežiūros specialistė Lina Orantienė, jaunimo politikos sritį kuruojantis Albinas Ančius. Aš, kaip turintis ilgametę patirtį energetikos sektoriuje, esu atsakingas už siūlymų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrai rengimą Kviečiu palaikyti šią kompetentingą komandą gegužės 26 d. vyksiančiuose rinkimuose į Europos Parlamentą. Balsuokite už sąrašą nr. 3!
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas, kandidatas į Europos Parlamentą. Jau ketvirtus metus vadovauja Pasaulio biomasės energetikos asociacijai.
Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos žaliųjų partijos politinės kampanijos sąskaitos. Užsakymo nr.: 19-029-DJ
Užsakymo nr.: PT_81232763