Pastaruoju metu teko skaityti apie Melillą – Ispanijos užjūrio teritoriją Maroke. Ją supa keletas įvairaus tipo tvorų ir barjerų, o iš Maroko pusės saugo ES finansuojami marokiečių pareigūnai. Nepaisant to, migrantai kone kasdien bando savo laimę lipdami per jas. Kodėl migrantas, nelegaliu būdu prasibrovęs per sieną, įgauna visai kitas teises nei turėjo iki tol? Ir apskritai, kodėl ES nesaugo žmogaus teisių konfliktų židiniuose, dėl kurių ir kyla migrantų krizės?
Arvydas Anušauskas: Žmogus ir už tvoros yra žmogus. Tik jos teisinis statusas skiriasi. Krizės pasaulyje yra neišvengiamos tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Jas buvo galima valdyti ar bent numatyti ir planuoti, ką daryti, kai atsiras pabėgėlių srautas. Bet Europos Sąjungos, kaip ir viso Vakarų pasaulio, veiksmai, deja, buvo pavėluoti. Kita vertus, europiečiai šį tą darė už ES ribų – suteikė paramą šalims, kurios priima migrantų srautus pas save: Jordanijai, Libanui, Turkijai. Jeigu ne tai – pabėgėlių srautas į Europą būtų gerokai didesnis. Šias pastangas reikia stiprinti ir su problemomis kovoti ten, kur yra jų židiniai.
Be to, bent jau mes ir nacionalinio saugumo srities ekspertai, kai nagrinėjome konfliktą Sirijoje, pastebėjome, kad kai į jį įsitraukė Rusija – pabėgėlių srautas stipriai paaugo.
Stasys Šedbaras: ES ne kartą yra išsakiusi savo poziciją – vienas kertinių principų yra žmogaus teisių apsauga. Pagrindiniai šaltiniai, iš kurių atvyksta migrantai į ES yra pilietinių karų židiniai. Tad, manau, kad siekiant žmogaus teisių apsaugos turi įsijungti ir karinės, ir diplomatinės pajėgos.
Antras aspektas, tose šalyse, kur kilo konfliktai, buvo nedemokratiniai režimai: Basharo al-Assado, Saddamo Husseino autoritarinis valdymas, Talibano totalitarizmas. Todėl Europos pašonėje išliekant nedemokratiniams režimams, Europos Sąjungai žmogaus teisių gynimas tose teritorijose yra sunkus uždavinys. Įveikti tai galima tik platesniuose Jungtinių Tautų formatuose ar ginkluotomis priemonėmis, nors ir tai ne visados neša geriausius rezultatus.
Tačiau atskirkime karo ir stichinių nelaimių pabėgėlius, nuo ekonominių migrantų. Tai nėra tapačios situacijos. Aš manau, kad nuo ekonominių migrantų ES turėtų saugotis tada, kai jie imigruoja nelegaliai. Tai yra ta pati problema, kuri sukėlė Italijoje Salvini, o Prancūzijoje – Le Pen judėjimus. Į šias šalis daugiausiai plūsta ekonominiai migrantai ieškodami geresnio gyvenimo, o ne pabėgėliai nuo karo ar stichinių nelaimių. Aišku, jei bet koks migrantas atsiranda ES teritorijoje, įsijungia teisiniai mechanizmai, kurie procedūriškai nustato, ar konkretus žmogus gali pasilikti ir prašyti prieglobsčio, ar ne. Ekonominiams migrantams turi būti atskiras, legalios, reguliuojamos imigracijos mechanizmas.
Kalbant apie Lietuvą, pagal solidarumo principą įsipareigojome priimti tam tikrą skaičių pabėgėlių. Manau, jog padarėme labai teisingai, nes mes ir toliau turime būti solidarūs. Solidarumas yra ES pamatinė vertybė, todėl mes negalime nusisukti nuo kitų šalių, kai jos susiduria su problemomis. Juk kai mums reikės solidarios pagalbos – tada jau mes prašysime kitų šalių padėti.
Lietuva yra pasakiusi, jog mes priimsime pabėgėlius ir suteiksime jiems prieglobstį, tačiau mes patys turime patikrinti, ar tarp jų nėra ekonominių migrantų ar žmonių, kurie nori blogo Europai ir Lietuvai. Europa negali priglausti visų norinčių geresnio gyvenimo, tačiau turime kurti ir tobulinti bendras taisykles, kaip žmonės į Europą galėtų atvykti legaliai, kaip jie galėtų prisidėti prie bendro augimo ir gerovės.
Štai Ukrainos atveju irgi turime gana didelius migrantų srautus. Mes juos įdarbiname ir integruojame, nematome didelių problemų. Tam yra taisyklės, kurių laikantis iš migracijos galime gauti daugiau naudos. Jei suaktyvėtų karo veiksmai Ukrainoje, galėtumėme priimti ir didesnį skaičių pabėgėlių iš ten. Čia glūdi solidarumo svarba. Dabar diskutuojame daugiausiai apie imigrantus iš Afrikos ir Artimųjų Rytų, o štai jeigu Ukrainoje Rusijos sukeltas karas prasiveržtų dar didesne jėga – juk tada jau mes ir Lenkija visos Europos prašytumėme solidariai padėti susitvarkyti su milijoniniais ukrainiečių pabėgėlių srautais.
A. Anušauskas: Jei kalbėtume apie sprendimus – Lietuva užima, sakyčiau, pragmatinę poziciją. Mes esame už solidarumą, bet nesame linkę, kad tas solidarumas mums būtų primestas – tai turi būti mūsų apsisprendimas. Esame iš sistemą, kuri būtų aiški ir efektyviai sprendžianti pabėgėlių problemą. Šiuo metu, jei neklystu, turime apie 110 į Lietuvą perkeltų ir iš Lietuvos nepabėgusių pabėgėlių.
Mūsų šalies pozicija yra ta, kad šitokios krizės turėtų būti sprendžiamos konfliktų židiniuose. Juk galima pasitelkti ir NATO pajėgumus, kontroliuojant situaciją Viduržemio jūroje nuo Turkijos iki Libijos. Tiesa, bendrai situacijai labai svarbi yra šalių narių pozicija. Italijoje pasikeitus vyriausybei, pasikeitė ir jos pozicija, sumažėjo finansavimas pabėgėliams ir srautas nuslūgo. Nors kiekviena šalis turi savų instrumentų, bet bendros politikos poreikis egzistuoja.
Nors ES šalys mėgsta kritikuoti kitus dėl žmogaus teisių pažeidimų, nejučia save rodydamos kaip pavyzdį, neretai daro kompromisų su sąžine. Pirmiausia kimba bendros pozicijos Kinijos atžvilgiu stoka. Kaip žinia, kinai daug investuoja į Europos infrastruktūrą su mintimi kontroliuoti ir daryti spaudimą vietinėms valdžioms sau naudingais klausimais, tame tarpe ir žmogaus teisių. Kaip manote ar tai problema – kaip ją reiktų spręsti?
S. Šedbaras: Problema yra dvilypis elgesys. Čia susiduria švarios, vertybinės, principinės politikos ir ekonomikos interesai.
Pažvelkime į Angelos Merkel poziciją Rusijos atžvilgiu po Krymo aneksijos ir invazijos į Donbasą. Ji buvo pagrindinė didžiųjų ES valstybių lyderė, kuri įdėjo daugiausia pastangų, kad tos sankcijos Kremliui būtų įvestos ir išlaikomos, nepaisant kai kurių Italijos ir Vengrijos politikų bandymų jas sugraužti. Šioje vietoje jai belieka padėkoti. Vis dėlto mes matome ir kitą interesą, kuris paprastai būna verslo interesas. Jis ilgainiui gali grėsti Vokietijos nacionaliniam saugumui – kaip pavyzdys Nord Stream projektas.
Štai koks paradoksas – tarsi viskas yra tvarkinga, lyg ir labai principinga Rusijos atžvilgiu, bet kai įsijungia ekonominiai svertai, politikai nuleidžia rankas. Ypač kairieji. Aišku, būdamas politiku tu negali neatsižvelgti į tam tikrus ekonominius interesus, bet ilgainiui vis tiek turi žiūrėti – ar jie negresia nacionaliniam saugumui. Aš galvoju, kad šis Nord Stream projektas ilgainiui gali grėsti visos Vokietijos nacionaliniam saugumui. Bet, deja, šioje vietoje politikai kelia rankas.
Žvelgiant į Kiniją, situacija labai panaši. Ten žmogaus teisių situacija tikrai nėra geresnė nei minėtoje Rusijoje. O jei kalbėtumėm apie Tibetą, tai šis klausimas apskritai sunkiai telpantis į XXI a. rėmus. Taigi tokio ekonominio milžino, kokia yra Kinija, skverbimasis į ES šalis, tame tarpe Lietuvą yra labai pavojingas. Štai pastarojo meto aktualija, kai Lietuvos verslas pro pirštus žiūri į Huawei investicijas į mūsų telekomunikacijų tinklus, nors Vakaruose oficialios institucijos pradeda ikiteisminius tyrimus ar net areštuoja aukšto rango šios kompanijos atstovus. Mane tai labai suneramino.
A. Anušauskas: ES tarsi turi strategiją Kinijos atžvilgiu, bet strategija yra vienas dalykas, o praktiniai veiksmai – kitas. Žinoma, Tibeto, uigurų ir dviejų Kinijų (Taivano ir žemyninės Kinijos dalies) problemos yra realios. Tiesa, ugurų ir tibetiečių problemos labiau susijusios su žmogaus teisių klausimais, nes mes esame pripažinę Kinijos teritorinį vientisumą.
Šiaip kiekvienas politikas elgiasi pagal savo išmanymą, man teko atsisakyti gražaus kvietimo aplankyti Tibetą Kinijos Liaudies Respublikoje, nes tuo metu priklausiau, atrodo keista, parlamentinei grupei, kuri bendrauja su Kinija ir parlamentinei grupei, kuri yra už Tibeto teises.
Tiek mes, tiek didesnės Europos šalys jau pradėjo kalbėti apie tai, kad turi būti apibrėžti strateginiai ekonominiai sektoriai, kur Kinijos kapitalas nebus pageidaujamas. Kiekviena šalis tai apsibrėš sau.
Bet netikiu, kad mūsų ekonomikose neliks Kinijos įtakos. Dėl paprastos priežasties – valstybiniame sektoriuje gal ir galima būtų tai padaryti. Ir tai iš tikrųjų yra daroma tam tikrose srityse, pavyzdžiui, krašto apsaugą ir saugumą užtikrinančių institucijų veikloje, kur technologiniai dalykai yra labai svarbūs. Kiniškoms technologijoms ten prasiskverbti yra neįmanoma. Einame tuo pačiu keliu kaip ir JAV. Bet jei kalbėtume apie žmonių vartojimą, pavyzdžiui, išmaniuosius telefonus, tai aišku, kad Kinija, siūlydama pigesnius produktus, savo dalį rinkos atsirieks.
Šiaip daug pasaulio šalių suprato, kad Kinijos kapitalas transporto ir infrastruktūros srityse, anksčiau ar vėliau gali būti panaudotas tiesiogiai ginant kinų interesus. Kinija ant tokių nedidelių šalių kaip Lietuva dėl smulkmenų, ar pas mus veikia tibetiečių gynėjų grupė ar neveikia, nebepyksta. Dabar ji veikia kaip didžioji valstybė, o anksčiau pykčių ir ambicijų buvo daugiau. Priminsiu atvejį, kai 2000 m. Kinijos vadovas Vilniuje neišlipo iš lėktuvo, nes buvo organizuotas visuomeninis antikomunistinis kongresas, kurio vienu organizatorių teko būti. Dabar ko gero nieko panašaus nebūtų – iš lėktuvo tikrai išliptų.
Nesakyčiau, kad vyksta prekyba politikų sąžine, veikiau tam tikri procesai Kinijai tampant antra didžiąja galybe pasaulyje ir naudojant savo ekonominį pajėgumą skleisti savo įtakai. Kažkas jau pajuokavo, kad kol Rusija piešia animacinius filmukus apie savo naujus karinius išradimus, Kinija stato lėktuvnešius, kurie plaukios ir prie Europos krantų.
S. Šedbaras: Kaip ir visais panašiais klausimais ES turėtų priimti vieną bendrą planą, kaip mes elgiamės su Kinijos investicijomis, kurios gali būti naudojamos kaip spaudimo priemonė mūsų politikams ar šnipinėjimo ir šantažavimo tinklo mezgimas. Tai yra nacionalinio saugumo klausimas.
Deja, kaip ir pabėgėlių klausimu matome, kad Europoje nėra vieningos pozicijos. Jei Lietuva laikosi solidarumo, tai lenkai, vengrai ar kiti jos nesilaiko. Daug kas spręsis per ateinančius Europos Parlamento rinkimus – ar mes turėsim stiprią ir solidarią ES, ar ne. Visi tie nordstreamai ir huawėjai turi ES solidarumo ir vienybės ardymo užtaisą.
Rusijos atžvilgiu ES tarsi viešai deklaruoja vienodą poziciją, nenaikindama įvestų sankcijų. Tačiau su kai kuriomis ES valstybėmis prekybos apimtys kažkodėl auga. Dalis pasaulio šalių lyderių kelia mintį, ar žmogaus teisių klausimas nėra tik ES sau prisiskirtas patogus ginklas išsimušti palankesnius prekybos sandorius?
A. Anušauskas: Tokia interpretacija egzistuoja, bet nenorėčiau su ja sutikti. Europos sankcijos yra tikslinės, ne Rusijai, o tam tikroms finansinio, karinio sektoriaus įmonėms ir asmenims, politikams, teisėsaugos, teisėtvarkos atstovams, kurie buvo aktyvūs agresyvių veiksmų prieš Ukrainą iniciatoriai ir įgyvendintojai. O Rusijos kontrasankcijos yra nukreiptos prieš valstybes, apribotas ne kokios nors konkrečios įmonės prekių importas, o apskritai visos šalies prekių importas, pavyzdžiui, mūsų maisto produkcijos.
Turint omenyje, tokias sankcijas prekybos apyvartos gali didėti, nes Rusija yra resursų tiekėja, o resursų įvežimui ES nėra uždėjusi sankcijų. Jei Nord Stream 2 bus įgyvendintas, tai Vokietijos ir Rusijos prekybos apimtys dar išaugs.
Manau, jog Rusija nėra eliminuota iš Europos ekonomikos kokiais nors gerokai griežtesniais ribojimais nei dabar. Bet ES sankcijos daro tam tikrą įtaką, rusai patys yra paskaičiavę, kad dėl jų neteko šimtų milijardų dolerių – ištuštino vieną rezervinį fondą ir pradėjo kitą. Sankcijos savo poveikį turi, bet poveikis tik pristabdo Rusijos vystymąsi ir agresyvumą.
S. Šedbaras: Viena vertus ES valstybės yra šalia didžiulės Rusijos rinkos, todėl ekonominiai verslo interesai daro didelę įtaką politikams. Jau net nekalbant apie buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio atvejį, nors jis jau seniai įvykęs, bet yra puikiausias nemoralios politikos pavyzdys. Tiesa, panašūs procesai vyksta ir iki šiol. Jei ne Amerikos sankcijos, tai Europos šalių sankcijos Rusijai ypatingo poveikio ir nepadarytų. Manau, kad Europos politikai laviruoja ant to, jog sankcijos lyg ir yra, bet lyg ir nelabai paveikios.
Kita vertus, Europos politikos gaires labai lemia ekonominiai interesai. Verslo rykliai, kurie daro verslą su Rusija, per rinkimus stengiasi daryti didelį poveikį tiek rinkėjams, tiek politikams. Kas yra Italijos užsienio reikalų ministras? Arba kitose šalyse – jeigu aukščiausi lyderiai dar stengiasi laviruoti tarp moralės ir verslo įtakų, tai žemesnio statuso politikai labai atvirai, kaip vietiniai žirinovskiai, formuoja oficialiąją politiką.
Aišku, mes norime principingos pozicijos, bet tai yra įmanoma pasiekti tik jei bendru ES sutarimu lyderiai užimtų griežtą poziciją. Tokiu atveju Rusija turėtų reaguoti jau nebe manipuliacijomis, o sutikdama su pasiūlytomis žaidimo taisyklėmis. Jeigu JAV ir Europos sankcijos būtų vieningos – jos tikrai turėtų didesnį poveikį. Galbūt tada ir Rusijoje atsirastų daugiau valdžia nebepatenkintų žmonių. O tada gal ir žmogaus teisių padėtis ten imtų keistis. Gal Maskva imtų vykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus – ko dabar visiškai nevykdo, arba gal pagaliau sumokėtų įnašą į Europos Tarybos biudžetą, kurio jau daug laiko nėra padarius.
Europos žaidimas dabar atrodo toks – lyg ir deklaruojame savo vertybinę poziciją, o iš tiesų po stalu ir toliau vykdome ekonominį bendradarbiavimą su Rusija, praktiškai ignoruodami sankcijas. Aišku, Lietuva yra viena garsiausiai šnekančių prieš tokią ES veiklą. Bet jei nueitume pas kokius nors verslo atstovus, tai ne iš vieno išgirstume – ko čia jūs su ta Rusija pykstatės. Kai kurie situaciją vertina labai trumparegiškai, daro spaudimą politikams, nepagalvodami apie tai, kad visa tai gali atsisukti prieš juos pačius – jų verslo gali tiesiog nelikti, kaip neliko 1940 m. Mums šis pavyzdys aiškus, bet kokie italai, graikai gal to ir nelabai supranta – labai greitai viskas gali pasikeisti.
Taip pat nereiktų pamiršti apie pinigų sumas, kurias Rusija skiria įvairiems judėjimams, rinkiminėms kampanijoms. Kaimuose sunkiai galą su galu suduriantys rusai skiria milijonų milijonus finansuoti tokiems dalykams užsienyje.
Verslas visur daro įtaką verslininkams, bet taip išeina, kad amerikiečių politikai turi stipresnius principus nei europiečių kolegos?
S. Šedbaras: Amerikiečiai didesnę grėsmę mato iš Kinijos. Jiems Rusija toli, ekonomiškai apsilpusi. O mums čia gyvenant labai svarbios tiesioginės grėsmės. Ir jeigu iš Nord Streamo gaunamų pinigų Rusija galės ir toliau ginkluotis ir mus gąsdinti – tai yra netoleruotina situacija.
Deja, artimiausioje ateityje aš tikrai nežinau, kas gali nutikti, pavyzdžiui – kai neliks Angelos Merkel. Kai kurių šalių pozicijos tvirtumas tirpsta, jos ima užmiršti Krymą, Donbasą, Sakartvelą, Transnistriją, O rusams tik to ir reikia – įšaldyti konfliktus ir kad juos visi užmirštų.
A. Anušauskas: Amerikiečių ir vokiečių problemos santykiuose dėl energetinių žaliavų nėra naujas dalykas. Prieš keliasdešimt metų buvo toks Družbos projektas, jam amerikiečiai buvo uždėję sankcijas. Bet nepaisant jų, vokiškas kapitalas vis tiek dalyvavo tiesiant Družbą, vis tiek rusams perdavinėjo technologijas. Sankcijos buvo pakankamai griežtos, vokiečių įmonės neteko ekonominių ryšių su JAV, bet projekte vis tiek dalyvavo.
O dabar visai kitame laikotarpyje pasikartojanti panaši situacija. Vokiečiai neatsisako rusiškų žaliavų. Kai dar buvo tiesiamas pirmasis Nord Stream dujotiekis, mes kartodavome vieną mintį – Rusija stiprins ne tik savo ekonominį potencialą, bet stiprins savo karinį aktyvumą Baltijos regione. Tai absoliučiai pasitvirtino prieš 10 metų ir neabejoju, kad pasitvirtins ir dabar.
Šiaip vokiečių pozicija labai dviprasmiška, viena vertus perka rusiškas dujas, bet atsisakė pirkti rusiškos elektros. Jei nebūtų atsisakiusi, tai Baltyjsko AE jau stovėtų kitapus Nemuno šalia mūsų sienos. Tačiau pamažu jau ir Vokietijoje atsiranda politinių lyderių, kurie supranta Nord Stream grėsmę, ją pradeda aktyviai kelti ir priešintis. Vienas tokių politikų yra TS-LKD ir Europos liaudies partijos kandidatas į Europos Komisijos prezidento postą Manfredas Weberis. Vokietis, o tiksliau bavaras, gana griežtai pasisakinatis prieš Nord Stream.
Atrodo, kad tokiais projektais europiečiai savo rankomis užkasa vieningos Europos idėją. Ko reiktų Europai šiandien?
S. Šedbaras: Aš galbūt labiau akcentuočiau ne vienybę, o stiprią ir solidarią Europą. Stipri Europa bus tada, kai bus stiprios jos narės. Mes visi norime išlaikyti savo šalies stiprybę, tapatybę, tradicijas, teisinę sistemą, bet per solidarumo principą mes galime sukurti stiprią Europą, pajėgią atsispirti Rusijos ir Kinijos įtakai, bei tuo pačiu – ir galimoms saugumo grėsmėms.
Prisiminkime garsiąją buvusio Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono kalbą „Jungtinei Karalystei ir Europos Sąjungai“, po kurios prasidėjo Brexito procesas, ten akcentuojami būtent šie dalykai. D. Cameronas aiškiai sako – Europa, jūs nesugebate susitarti. Europai labiausiai trūksta solidarumo ir vienybės. Tik aš galvoju, kad ta vienybė reiškia stiprias šalis, o ne Europos federaciją. Manau, kad federacijos idėja niekada nesulauks žmonių palaikymo. Netikiu, kad kada nors gali atsirasti Jungtinės Europos Valstijos, tačiau solidari integracija ir galių plėtra į naujas sritis yra reali ir svarbi kryptis.
Kandidatus kalbino Algirdas Kazlauskas
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai yra politinė jėga visada pasisakiusi bei aktyviai dirbusi universalių žmogaus teisių įtvirtinimo, apsaugos ir plėtros į Rytus klausimais. Laikomės pozicijos, kad Europos Sąjunga negali užsimerkti į didesnio pelno siekiančių valstybės institucijų politiškai rizikingus sandorius su nedemokratinių šalių atstovais, nes tai ilgainiui gali tapti galingu spaudimo įrankiu mūsų politikams ir verslui ignoruoti sistemingus demokratinių institucijų ir žmogaus teisių pažeidinėjimus Rusijoje, Kinijoje ar kitose pasaulio šalyse. Mūsų politikai pasisako už solidarią Europos Sąjungą ir stiprias ją sudarančias nares, kurios svarbiausius sprendimus priima visus įtikinančiu konsensuso principu, neignoruodamos prieštaraujančių ar pakeitimus siūlančių šalių. Jeigu pasitikėsite TS-LKD sąrašu Nr. 5, įsipareigojame, kad demokratijos ir žmogaus teisių apsauga bei plėtra į Rytus bus vienu iš prioritetinių mūsų tikslų Europos Parlamente.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Nr. 5 sąrašas Europos Parlamento rinkimuose:
1. Prof. Liudas Mažylis. VDU dėstytojas, Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto orginalo atradėjas, Kauno miesto garbės pilietis.
2. Andrius Kubilius. Ministras Pirmininkas (1999-2000, 2008-2012 m.), Seimo narys, tarptautinių pagalbos Ukrainai iniciatyvų „Maršalo planas Ukrainiai” ir „Ukraina-2027” autorius.
3. Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Europos Parlamento narė (2009-2014 m.), Seimo narė, Aplinkos apsaugos ir Europos reikalų komitetų narė, Laisvės premijos komisijos pirmininkė.
4. Rasa Juknevičienė. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarė, Krašto apsaugos ministrė (2008-2012 m.), Seimo narė, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotoja, NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidentė (2018 m.).
5. Audronius Ažubalis. Užsienio reikalų ministras (2010-2012 m.), Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto narys, pirmininkas (1999-2000, 2008-2010 m.) ir Europos reikalų komiteto narys.
6. Arvydas Anušauskas. Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas (2008-2012 m.), narys, istorikas, 25 knygų autorius ir bendraautorius, iš kurių pastaruoju metu publikuotos „KGB. Visiškai slaptai“, „Prezidento žvalgas – du gyvenimai“, „Aš esu Vanagas“ ir kt.
7. Laima Liucija Andrikienė. Europos Parlamento narė, Tarptautinės prekybos komiteto narė, Saugumo ir gynybos pakomitečio narė.
8. Kęstutis Masiulis. Seimo narys, Valstybės valdymo ir savivaldybių bei Europos reikalų komitetų narys.
9. Jurgis Razma. Seimo narys, Ekonomikos komiteto ir Antikorupcijos komisijos narys.
10. Emanuelis Zingeris. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas (2010-2012 m.), narys, Europos reikalų komiteto narys
11. Stasys Šedbaras. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo teisėjas (1993-1996 m.), Vidaus reikalų ministras (1998-1999), Seimo narys, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas (2008-2012 m.), pirmininko pavaduotojas.
12. Kazys Starkevičius. Žemės ūkio ministras (2008-2012 m.), Seimo narys, Kaimo reikalų komiteto narys.
13. Vilija Aleknaitė-Abramikienė. Seimo narė (1996-2000 m., 2004-2016 m.).
14. Rimantas Jonas Dagys. Socialinės apsaugos ir darbo ministras (2008-2009 m.), Seimo narys, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas (2009-2012 m.), pirmininko pavaduotojas.
15. Gintarė Skaistė. Seimo narė, Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė.
16. Andrius Kupčinskas. Kauno miesto meras (2007-2015 m.), Seimo narys, Ekonomikos komiteto narys.
17. Andrius Navickas. Filosofas, rašytojas, Seimo narys, Žmogaus teisių komiteto narys.
18. Saulius Pečeliūnas. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Seimo narys (1990-2000 m., 2004-2012 m.).
19. Gintarė Narkevičiūtė. Verslininkė.
20. Donatas Jankauskas. Socialinės apsaugos ir darbo ministras (2009-2012 m.), Seimo narys (2004-2016 m.), Kauno rajono savivaldybės tarybos narys.
21. Paulius Lukševičius. Verslininkas, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.
22. Andrius Vyšniauskas. Politologas, Marijampolės savivaldybės tarybos narys.
Su sąrašu ir partijos programa išsamiai susipažinti galite čia: https://tsajunga.lt/ep-2019/
Politinė reklama bus apmokėta iš TS-LKD Europos parlamento rinkimų kampanijos sąskaitos
Užsakymo nr.: PT_81224079