Apie Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse kylančius seniai išgydytų ligų protrūkius, augantį visuomenės nepasitikėjimą mokslo pasiekimais medicinoje, Europos kovos prieš vėžį darbotvarkę bei galimą bendrąją europinę sveikatos politiką kalbamės su buvusia europarlamentare Radvile Morkūnaite-Mikulėniene.
Jau XXI a. bet į mūsų šalį grįžta ligos įveiktos dar XX a. viduryje. Kas nutiko su žmonėmis, jog jie ėmė nebesiskiepyti?
Tymų protrūkis aiškiai iliustravo, kad įvyko tai, kas prieš keletą dešimtmečių būtų neįsivaizduojama. Manau, kad galima vesti analogiją su tuo, kad žmonių kartos, kurios nėra patyrusios karo, tik labai teoriškai supranta gynybos finansavimo poreikį. Kitaip tariant, jeigu tu savo kailiu nepatiri sunkumų ir grėsmės, imi kelti klausimus ir nepasitikėti sugalvotais sprendimais – o kam čia iš tikrųjų viso to reikia? Juk mes nekariavom arba užkrečiamomis ligomis nesirgom jau 50 metų. Tai būtų vienas iš atsakymų.
Kitas aspektas, mūsų visuomenėje yra dalis žmonių, kurie labai lengvai pasiduoda bauginimams ir manipuliacijoms. Nežinau, kokie yra tikrieji antivakserių, skiepų priešininkų, tikslai – gal už kai kurių stovi alternatyvaus gydymo susivienijimai, kurie nori iš to pasipelnyti. Mano manymu, panašus atvejis yra Ugniaus Kiguolio, kuris propaguoja homeopatiją ir yra ypatingai nusistatęs skiepus, kvestionuoja jų naudą, siūlydamas alternatyvią mediciną.
Žmonės yra kurstomi nepasitikėti medicinos laimėjimais, ypač kai grūdelis tiesos, paimtas iš oficialių šaltinių, būna apipinamas įvairiomis melagystėmis. To rezultatas – neva nuo skiepų miršta galybė žmonių arba yra fiksuojami tūkstantiniai neigiamo šalutinio poveikio atvejai.
Kadangi pirmiausia skiepijami būna kūdikiai, tėvai labai jautriai vertina bet kokias neigiamas žinias, negauna objektyvios informacijos ir neretai išsigąsta skiepų. Klaidinanti informacija yra lengvai prieinama – vos įvedus į interneto paiešką žodį „skiepai“, išmetamas visas sąrašas minėtų antivakserių puslapių su įvairiomis sąmokslo teorijomis, o mokslu pagrįstos informacijos yra žymiai mažiau. Natūralu, jog kyla nuoširdus įsibaiminimas, abejonė, kurią pastiprina ideologiniai antivakserių atstovai.
Galbūt valstybė kažkuriuo metu pražiūrėjo antivakserių ir kitų sąmokslininkų fenomeną. Ilgą laiką viskas buvo palikta savieigai tarsi tikint, jog žmonių sąmoningumas yra savaime suprantamas ir jų šviesti nereikia. Šiandien matom, kad toks abejingumas pagimdė krizę.
Visai gali būti. Kreipdamasi į Sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą, ne sykį sakiau – mes turime tikrai neblogą kovos su vėžiu sistemą, profilaktinės patikros, vadinamojo screeningo, ir informacijos apie tinkamą gyvenimo būdą yra pakankamai daug. Truputėlį mažesnėmis apimtimis, bet jau formuojasi panaši sistema kovojant su širdies ligomis ir nutukimu. Tuo tarpu apie skiepus tokių ar panašių kampanijų paprasčiausiai nėra. Net kai kurie šeimos gydytojai leidžia sau skatinti tėvus pasirinkti kitaip, sakydami, kad aš savo vaiko neskiepiju – nieko tokio. Štai toks suneštinis balius probleminių veiksnių sukėlė šiandienos krizinę situaciją.
Kalbant konkrečiai apie tymus ir raudonukę – skiepijimosi apimtys nuo šių ligų sumažėjo nuo būtinų 95% iki 90%, o Kauno apskrity iki aštuoniasdešimt kelių procentų. Tokioje didelėje nepasiskiepijusių žmonių terpėje susidaro sąlygos kilti užkrečiamųjų ligų protrūkiams, pavojuje atsiduria tie, kurie negali būti skiepijami – kūdikiai, besilaukiančios mamos, sergantieji onkologinėmis ir autoimuninėmis ligomis.
Ukrainoje dar liūdniau, ten pasiskiepijusių apimtys siekia vos 50-60% gyventojų. Kiekvienais metais augantys tūkstantiniai užsikrėtusiųjų skaičiai rodo – ir patys ukrainiečiai tai pripažįsta – kad užkrečiamųjų ligų protrūkiai kyla ne tik dėl aktyvios antivakserių veiklos, bet ir dėl neprincipingos, pasyvios valstybės pozicijos.
Kaip valstybės turėtų spręsti šią problemą? Koks būtų efektyviausias kelias?
Efektyviausias kelias turbūt būtų drastiškiausias – prievolė tėvams skiepyti savo vaikus, tačiau nesu tokio kelio entuziastė. Giliai širdy manau, kad pasitikėjimas mokslu ir medicina turėtų būti grįstas sąmoningumu. Tam pasitarnautų intensyvesnės švietimo kampanijos, lengviau prieinama informacija apie skiepų naudą, ypač per istorinę perspektyvą – kaip kito sergamumas ir mirtingumas nuo užkrečiamų ligų plėtojant vakcinacijos programas.
Dar tymų protrūkio pradžioje Sveikatos apsaugos ministrui A. Verygai pateikiau visą pluoštą priemonių, kurių galėtų imtis valstybė – nuo lėšų visuomenės informavimo kampanijai skyrimo iki kompensuojamų vakcinų suaugusiems asmenims, norintiems persiskiepyti, nemokamų kraujo tyrimų, nustatančių ar yra specifinis imunitetas virusui, privalomų skiepų dirbantiems su vaikų kolektyvais, pavyzdžiui gydytojams, ugdymo įstaigų darbuotojams, taip pat kitoms specifinėms grupėms, pavyzdžiui, kariams, bei stipresnės užkrečiamųjų ligų kontrolės pasienyje. Tenka apgailestauti, kad iki šiol aktyvesnių ministro veiksmų nematyti.
Suomijoje skiepijimosi apimtys yra labai aukštos, nors jie neturi įsivedę jokių privalomųjų skiepų. Tiesiog visuomenė labai pasitiki profesionaliais autoritetais. Tačiau tose šalyse, kur skiepų nauda yra abejojama, turbūt vienintelė išeitis yra privalomasis skiepas. Devynerios Europos Sąjungos valstybės jį turi. Ten galimybė vaikui pateikti į darželį ar mokyklą tiesiogiai siejama su tuo ar jis turi užpildytą skiepų pasą.
Su kolegomis buvome parengę įstatymo projektą šia linkme, bet valdančioji dauguma neleido šios iniciatyvos net pristatyti Seimo plenariniame posėdyje. Tai veikiausiai atspindi jų pačių požiūrį į mokslą ir mediciną, bei apskritai į visuomenės sveikatą.
Mokslas ir medicina sparčiai žengia į priekį. EPP kandidatas į EK vadovus Manfredas Weberis, neseniai viešėjęs Lietuvoje, yra pristatęs kovos su vėžiu planą. Kaip manote, kiek EP gali daryti įtaką spartesniam technologiniams progresui šalinkime ir efektyvesnį šiandieninių pasiekimų pritaikymą kovai prieš vėžį?
Kaip žinia, sveikatos klausimus ES reguliuoja minimaliai, tai – valstybių narių reikalas ir atsakomybė. Bet mano manymu, švietimas, socialiniai reikalai ir sveikata galėtų būti tos sritys, kuriose ES vaidmuo būtų didesnis. Netolygumai šiose srityse tarp ES šalių atsirado būtent dėl bendro veikimo ir reikalavimų stokos.
Viena pagrindinių problemų sveikatos srityje – sergamumas onkologinėmis ligomis. Kiekvienas iš mūsų yra susidūręs su šia liga ir skaudžiomis jos pasekmėmis šeimoje ar platesniame giminės rate. Norint didinti pasitikėjimą Europos Sąjunga, turime spręsti tas problemas, kurios yra arčiausiai žmonių, reikia pozityvios, viltingos darbotvarkės. Kova su vėžiu – galbūt skamba naiviai, negi galima ją laimėti? Bet tai turėtų būti ES siekiamybė, šiai kovai pasitelkus visos ES pastangas, mokslinį potencialą ir gerąją vieni kitų praktiką.
Manau, kad tokioms programoms kaip Horizontas 2020 skiriami pinigai turėtų būti gerokai didesni ir labai tikslingai kreipiami į mokslinius tyrimus bei Europos mokslininkų bendradarbiavimą sveikatos sektoriuje. Jeigu ES nori save įprasminti, tai sveikatos problemos ir kova su sunkiomis ligomis būtų tas kelias, kurį galėtume pasiūlyti Europos žmonėms. Aišku, jis yra labai ilgas, bet manau, kad reiktų pradėti didesnę integraciją ir valstybėms narėms nustatyti gaires, kiek jos turėtų skirti vėžio prevencijai, skatinti dalinimąsi naujausiais moksliniais pasiekimais, žiniomis ir ištekliais.
Pavyzdžiui, galima pasinaudoti iki šiol neatrastu taip vadinamu Big Data potencialu – įvairiose Europos įstaigose vykdomų klinikinių tyrimų sukaupti dideli kiekiai duomenų būtų prieinami, jais galėtų būti dalinamasi, ir tai leistų daug greičiau ir efektyviau pasiekti gydymo rezultatų kiekvienai vėžio rūšiai, pritaikyti individualų gydymą, rasti geriausias gydymo kombinacijas. Manau, kad tai ir yra Europos Parlamento uždavinys – sutelkus jėgas pagalvoti, koks galėtų būti planas konkretesne prasme, o ne tik kalbant apie abstrakčius tikslus, kad iki 2030 m. vėžinių susirgimų būtų kuo mažiau.
Panašius dalykus Europos Parlamente galima daryti ir skiepų atveju. Prisimenu, kai Europos Parlamente buvo svarstoma draudimo rūkyti baruose ir kitose uždarose, viešose vietose direktyva, buvo nemažai besipiktinančių žmonių. Tačiau ES priėmė sprendimą, remdamasi visuomenės sveikatos interesu, ir šiandien jis galioja. Taip pat ir skiepų klausimas tiesiogiai susijęs su visuomenės sveikata.
Galvoju, kad skiepai, imunologija, užkrečiamųjų ligų, kurios nepripažįsta sienų, suvaldymas irgi galėtų būti europinės darbotvarkės dalis. ES tokiu principu jau vadovaujasi aplinkosaugos srityje – oro, vandens tarša nepripažįsta sienų – ir jau keletą dešimtmečių juo grindžia bendrų veiksmų būtinumą, bendrosios aplinkos apsaugos politikos plėtrą. Tuo tarpu apsaugos nuo užkrečiamųjų ligų srityje kiekviena valstybė užsiima saviveikla, nors kaip minėjau – sienų nėra, žmonės juda, vieni nuo kitų užsikrečia, tad tokių ligų suvaldymas tampa pakankamai sudėtingas.
Apibendrinant, tiek į onkologinių, tiek ir į kitų klausimų, susijusių su sveikata, sprendimą tikrai būtų galima pažiūrėti kūrybingiau ir visos Europos Sąjungos lygmeniu.
Kol kas daugeliui politologų ES šiandien atrodo labiau biurokratinė, nei politinė institucija. Kaip manote, ar realu, jog prie bendros sveikatos politikos bus prieita labai lėtu biurokratiniu keliu? O gal kaip visada prireiks kokios nors tymų pandemijos ir daugelio žmonių mirčių, kad europiečiai susitartų dėl bendrų taisyklių?
Aš galvoju, kad pirmiausia reikia stiprios politinės lyderystės. Taip, žiūrint iš šalies išties norisi, kad ES būtų labiau suprantama, greičiau reaguotų į aktualijas, kartais išties viskas yra gana klampu ir lėta. Tačiau reikia nepamiršti, kad savo dydžiu, teisynu, galų gale, veikėjų skaičiumi, tai mažai su kuo sulyginama organizacija, ji turi ritmą, kuris yra nepertraukiamas, mechanizmas nuolat sukasi. Kad tas procesas būtų gerai sustyguotas ir kryptingas, nešantis piliečiams labiausiai reikalingus sprendimus – reikalingi stiprūs ES lyderiai, stiprūs mūsų atstovai ES institucijose.
Aišku, egzistuoja garsiai rėkianti mažuma, kuri mėgsta gąsdinti ir bauginti žmones, jie renkasi lengvesnį kelią siekiant savo politinių tikslų. Bet tada nebelieka politiko pastangų su žmonėmis užmegzti dialogo, jiems paaiškinti, juos išklausyti. Pakanka tiesiog varyti propagandą ar dezinformaciją, kad ES viskas yra blogai, kad dėl visų bėdų kaltas Briuselis, kad vis dar milijonais plūsta migrantai ar kad ES esą praranda vertybes.
Kaip atsvara tokiam veikimui galėtų būti taip vadinama teigiama darbotvarkė – darbotvarkė su pliuso ženklu. Tokia darbotvarkė, kurioje tu kuri ir pasiūlai konkrečius sprendimus konkrečioms problemoms, ir žmonės tai įvertina kaip realų problemos sprendimą. Todėl ir atsakant į klausimą, kokiu būdu turėtų atsirasti bendroji sveikatos politika – manau, pirmiausia bendro sutarimo keliu.
Jeigu paklausčiau, ne kaip turėtų būti, o kaip prognozuotumėte, jog bus?
Pirmiausia, manau, kad turi būti politinis apsisprendimas, ko mes norime ir tikimės iš Europos. Europos Komisijos vadovas Jean-Claude‘as Junkeris buvo pasiūlęs net keletą Europos vystymosi scenarijų – žmonės nesuprato. Kelią į ateitį galime rasti spręsdami konkrečius klausimus, pavyzdžiui, ką Europa galėtų nuveikti sveikatos apsaugos, kovos su daugybę gyvybių nusinešančiais onkologiniais susirgimais, užkrečiamomis ligomis srityse. Jeigu politiniai lyderiai – Vadovų Taryboje, Komisijoje ir Europos Parlamente – pasiektų sutarimą, įvertindami, kad tai yra klausimas, susijęs ne tiek su visuomenės sveikata, kiek su konkrečių sprendimų pasiūlymu europiečiui, tai tada ir tas biurokratinis aparatas greičiau suktųsi.
Krizės taip pat paspartina sprendimų paieškas. Labai norėčiau tikėti, kad neįvyks kokia nors epidemija, tačiau dažnai būtent tragedijos iššaukia greitesnę reakciją. Pavyzdžiui, Fukušimos atominės elektrinės sprogimas paskatino Europos Sąjungą skubiai pasitikrinti visų Europoje esančių atominių elektrinių saugumą, įsivesti testavimo sistemą. Bet gal vis dėlto nereikia delsti, ir klausimus spręsti vadovaujantis principu, kad tai reikalingi sprendimai, atnešantys tiesiogiai suvokiamą naudą žmonėms.
Kandidatę kalbino Algirdas Kazlauskas
Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai visuomet matė didžiausias sveikatos problemas šalyje ir nuolat teikė savalaikius ir reikalingus pasiūlymus. Šiandien viena didžiausių bėdų - aktyviai skleidžiama klaidinanti informacija apie vakcinas ir menkstantis tikėjimas imunizacijos būtinybe, sąlygojantys mažėjantį besiskiepijančių skaičių ir šiemetinį tymų protrūkį. TS-LKD siūlo daugiau dėmesio skirti visuomenės švietimui, Nacionalinėje imunoprofilaktikos programoje numatant lėšas plačiai visuomenės informavimo kampanijai, kviečia diskusijai apie didesnes paskatas tėvams skiepyti vaikus, įvesti prievolę būti pasiskiepijusiems tam tikroms grupėms asmenų (pavyzdžiui, dirbančių vaikų kolektyvuose), sutelkti valstybės lėšas užtikrinant pakankamą vakcinų rezervą bei sudarant sąlygas persiskiepyti ar specifinį imunitetą nustatančius tyrimus atlikti norintiems suaugusiems. TS-LKD įsitikinusi, kad vienos valstybės pastangų nepakanka, todėl siekiant teigiamo efekto, šioje srityje yra reikalingas didesnis bendras Europos Sąjungos vaidmuo. Jeigu pasitikėsite TS-LKD sąrašu Nr. 5, užtikrinsime, kad Lietuvos sveikatos apsaugos srityje būtų daugiau Europos.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Nr. 5 sąrašas Europos Parlamento rinkimuose:
1. Prof. Liudas Mažylis. VDU dėstytojas, Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto orginalo atradėjas, Kauno miesto garbės pilietis.
2. Andrius Kubilius. Ministras Pirmininkas (1999-2000, 2008-2012 m.), Seimo narys, tarptautinių pagalbos Ukrainai iniciatyvų „Maršalo planas Ukrainiai” ir „Ukraina-2027” autorius.
3. Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Europos Parlamento narė (2009-2014 m.), Seimo narė, Aplinkos apsaugos ir Europos reikalų komitetų narė, Laisvės premijos komisijos pirmininkė.
4. Rasa Juknevičienė. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarė, Krašto apsaugos ministrė (2008-2012 m.), Seimo narė, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotoja, NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidentė (2018 m.).
5. Audronius Ažubalis. Užsienio reikalų ministras (2010-2012 m.), Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto narys, pirmininkas (1999-2000, 2008-2010 m.) ir Europos reikalų komiteto narys.
6. Arvydas Anušauskas. Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas (2008-2012 m.), narys, istorikas, 25 knygų autorius ir bendraautorius, iš kurių pastaruoju metu publikuotos „KGB. Visiškai slaptai“, „Prezidento žvalgas – du gyvenimai“, „Aš esu Vanagas“ ir kt.
7. Laima Liucija Andrikienė. Europos Parlamento narė, Tarptautinės prekybos komiteto narė, Saugumo ir gynybos pakomitečio narė.
8. Kęstutis Masiulis. Seimo narys, Valstybės valdymo ir savivaldybių bei Europos reikalų komitetų narys.
9. Jurgis Razma. Seimo narys, Ekonomikos komiteto ir Antikorupcijos komisijos narys.
10. Emanuelis Zingeris. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas (2010-2012 m.), narys, Europos reikalų komiteto narys
11. Stasys Šedbaras. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo teisėjas (1993-1996 m.), Vidaus reikalų ministras (1998-1999), Seimo narys, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas (2008-2012 m.), pirmininko pavaduotojas.
12. Kazys Starkevičius. Žemės ūkio ministras (2008-2012 m.), Seimo narys, Kaimo reikalų komiteto narys.
13. Vilija Aleknaitė-Abramikienė. Seimo narė (1996-2000 m., 2004-2016 m.).
14. Rimantas Jonas Dagys. Socialinės apsaugos ir darbo ministras (2008-2009 m.), Seimo narys, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas (2009-2012 m.), pirmininko pavaduotojas.
15. Gintarė Skaistė. Seimo narė, Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė.
16. Andrius Kupčinskas. Kauno miesto meras (2007-2015 m.), Seimo narys, Ekonomikos komiteto narys.
17. Andrius Navickas. Filosofas, rašytojas, Seimo narys, Žmogaus teisių komiteto narys.
18. Saulius Pečeliūnas. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Seimo narys (1990-2000 m., 2004-2012 m.).
19. Gintarė Narkevičiūtė. Verslininkė.
20. Donatas Jankauskas. Socialinės apsaugos ir darbo ministras (2009-2012 m.), Seimo narys (2004-2016 m.), Kauno rajono savivaldybės tarybos narys.
21. Paulius Lukševičius. Verslininkas, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.
22. Andrius Vyšniauskas. Politologas, Marijampolės savivaldybės tarybos narys.
Su sąrašu ir partijos programa išsamiai susipažinti galite čia: https://tsajunga.lt/ep-2019/
Politinė reklama bus apmokėta iš TS-LKD Europos parlamento rinkimų kampanijos sąskaitos
Užsakymo nr.: PT_81202279