45 metų A. Kaveckis žinomas kaip vienos gražiausių senamiesčio erdvių – „Friedricho pasažo“ įkūrėjas ir vadovas, jo vardas siejamas su legendinio Klaipėdos burlaivio „Meridianas“ atstatymu. Neseniai jis savo lėšomis naujam gyvenimui prikėlė buvusios seniausios mieste Žaliosios vaistinės istorinį pastatą Tiltų gatvėje. Aktyvus labdaros iniciatyvų ir socialinių projektų rėmėjas A. Kaveckis sako visada norėjęs matyti Klaipėdą puošnią, tvarkingą, kuria džiaugtųsi ir gyventojai, ir svečiai.
Kas lėmė jūsų apsisprendimą dalyvauti rinkimuose į Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą?
Jei atvirai, man tapo per sunku nuolat girdėti, kad štai valdžia miesto ženklui iššvaistė 26 tūkstančius, tai eglutę išsinuomojo už 30 tūkstančių. Kas tai, jei ne visų mūsų apiplėšinėjimas? Stiprų nepakantumą sukčiavimui ir vagystėms savyje aptikau būdamas dešimties. Iki šiol negaliu ramiai stebėti, kaip kažkas leidžia sau nesiskaityti su kitais.
Kas įvyko, kai jums buvo dešimt?
Augau vadinamajame Mokyklos rajone. Tėtis tuo metu buvo paruošų kontoros direktorius, mama dirbo vaikų darželyje. Namuose visada turėjau pareigų ir užduočių. Kaip ir daugelis vaikų tais laikais, veždavau priduoti tuščius butelius į taros supirktuvę. Iš gautų pinigų ir ledų nusipirkdavau, ir draugus pavaišindavau. Kartą vežiau karučiu keliasdešimt pieno butelių. Tąkart man padėjo draugai. Grįždamas pastebėjau, kad pinigų už butelius gavau per mažai. Namie dėl to turėjau rimtą pokalbį su tėčiu. Jis man patarė pasiaiškinti su draugais. Taip ir padariau. Greitai paaiškėjo, kad mano draugas slapčia pasiėmė dešimt tuščių butelių, kad gautų pinigų ir nusipirktų sau saldainių. Pasakiau jam, kad jei ir toliau nori su manim draugauti, turės ant rankos panešioti užrašą „vagis“. Tas įvykis buvo gera pamoka ir jam, ir man. Nuo tada visi Mokyklos rajone žinojo, kad su manimi neverta juokauti.
Panašu, kad buvote griežtai auklėjamas?
Mano šviesios atminties tėtis nuo mažų dienų mums, keturiems vaikams, skiepijo atsakomybės jausmą ir drausmę. Už tai jam esu dėkingas. Tai buvo super tėtis ir super teisingas jo auklėjimas. Nežinau, į kokias pievas galėjau nuklysti, jeigu ne tėvo griežtumas. Lygiai taip aš auklėjau savo vaikus. Jie jau suaugę, ir aš galvoju, kad kai ką gyvenime visgi dariau teisingai.
Kada supratote, kad norite būti verslininkas? Juk pats baigėte buvusią Klaipėdos prekybos mokyklą, įgijote virėjo-konditerio specialybę.
Dar mokydamasis Klaipėdos prekybos mokykloje pradėjau dirbti šeimyninės rangos versle. Mano brolis kartu su tėvais ir kitais giminaičiais Klaipėdos centre atidarė restoraną „Svaja“. Aš ten dirbau padavėju, padėdavau virtuvėje. 1992 metų rudenį restoranas neatlaikė konkurencijos, tad jį uždarėme. Verslumą turbūt atsinešiau gimdamas, o įgūdžių ir patirties sėmiausi iš tėvų. Būdamas aštuonerių jau turėjau 200 triušių, pats juos auginau, paskui pardavinėjau.
Nuosavą verslą pradėjote nepriklausomybės pradžioje. Tai buvo sudėtingas metas – siautėjo nusikalstamos gaujos, verslininkai buvo reketuojami. Kokia buvo jūsų verslo pradžia?
Kai uždarė mūsų šeimos restoraną, ėmiausi nuosavo verslo – supirkinėjau metalo laužą ir pardavinėjau. Tai buvo banditų įtakos sritis, bet aš iš pradžių nesupratau, kokiais bedugnės pakraščiais vaikštau. Man buvo vos dvidešimt. Sulaukiau pasiūlymo dirbti vienam garsiam Klaipėdos mafijos vadeivai. Aš atsisakiau, o tada pasipylė grasinimai. Per mano dvidešimtąjį gimtadienį buvau užpultas savo darbiniame sunkvežimyje. Mane smarkiai sumušė beisbolo lazdomis, kastetais. Buvo stipriai suknežinta galva, sulaužyti šonkauliai, springau krauju. Bet į policiją nesikreipiau – bijojau dėl savo ir šeimos gyvybės. Netrukus nusprendžiau iš to verslo pasitraukti.
Viešojoje erdvėje pasigirdo teiginių, kad buvote teistas. Ši informacija įrašyta ir jūsų kandidato anketoje. Už ką buvote teisiamas?
Baigęs dirbti su metalo laužu, Kretingos rajone nusipirkau buvusį tarybinį ūkį „Žarija“ su fermomis ir lentpjūve. Pjaudavome lietuvišką medieną ir ruošdavome ją eksportui į Vokietiją. Kadangi paklausa buvo didžiulė, netrukus Klaipėdos rajone, Doviluose, išsinuomojau dar vieną lentpjūvę. Vieną dieną atvykau pažiūrėti, kaip sekasi darbininkams, buvo likusi savaitė iki tol, kai turėjome paruoštą medieną krauti į laivą. Įėjęs pastebėjau, kad medienos trūksta. Darbininkai tuo metu sėdėjo sandėliuke ir girtavo. Paklausiau, kodėl nedirba ir kur dingo dalis medienos. Šie nė kiek nesutriko, buvo gerai įkaušę ir pareiškė, kad medieną, liaudiškai tariant, „prakalė“. Tą akimirką supratau, į kokią padėtį patekau: šį verslą pradėjau iš paskolos, kurią gavome užstatę bankui žmonos tėvų mums paliktą butą, kuriame ir gyvenome. Žmona tuo metu jau laukėsi. Taigi mane užvaldė emocijos, įsiutau ir pakviečiau darbininkus, kaip sakoma, vyriškai išsiaiškinti. Turėjau, žinoma, iškart kreiptis į policiją, bet buvau jaunas ir tą akimirką pasijutau išduotas, tad nesusivaldžiau.
Koks buvo teismo nuosprendis?
Kitą dieną po šio įvykio visgi nusprendžiau kreiptis į policiją ir pranešti apie vagystę. Papasakojau viską, kas įvyko. Bet, kaip paaiškėjo, pavėlavau. Darbininkai irgi kreipėsi į policiją, tad buvo iškeltos dvi bylos. Mane nuteisė už savavaldžiavimą. Buvau nuteistas lygtinai. Toji vagystė mane ir mano šeimą paveikė labai stipriai, teko gelbėti užsakymus ir prisiimtus įsipareigojimus. Dėl to labai gailiuosi, tai buvo man didžiulė pamoka tiek gyvenime, tiek versle. Nuo to laiko nekenčiu vagių ir aferistų tiek valdžios sektoriuje, tiek privačiame versle. Jau praėjo daugiau kaip 20 metų ir per tą laiką daug ir sunkiai dirbau, kad sukurčiau dabartinį verslą ir prisidėčiau prie mylimo miesto Klaipėdos gyvenimo ir simbolių išsaugojimo. Mano buvęs teistumas jau yra seniausiai pasibaigęs ir pagal galiojančius Lietuvos įstatymus esu laikomas neteistu.
Dabartinis jūsų verslas neturi nieko bendro su tuo, ką veikėte prieš dvidešimt metų. Kaip klostėsi jūsų gyvenimas po incidento lentpjūvėje?
Po to įvykio pardaviau ūkį ir 1998 metais pradėjau naują etapą – žemės ūkio verslą. Iki šiol užsiimu didmenine prekyba šaldyta žuvimi, žuvies miltais, žuvies taukais, sojos rupiniais. Šis mano verslas yra tarptautinis. Mano įmonė aprūpina šia žaliava didžiausias mažmenines kompanijas. Gabename žaliavą iš Pietų Amerikos, Jungtinių Valstijų, Ukrainos į visas NVS šalis, pradėjome intensyviai dirbti su Azijos rinka. 2011 metais mano įmonė tapo oficialia didžiausios pasaulyje JAV agrokompanijos „BUNGE“ atstove NVS šalyse.
UAB „Grūdoteka“ praėjusių metų apyvarta siekia 12 mln. eurų. „Friedricho pasažas“ su visais restoranais ir kavinėmis taip pat veikia pelningai. Kaip pavyko prisivilioti sėkmę?
Buvo daug sunkaus ir nuoseklaus darbo, užsispyrimo. Man pavyko suburti puikią komandą ir tai didžiausia sėkmė. „Friedricho pasaže“ šeimininkauja mano žmona Daina. Ten jos valdos, aš tik pasakau savo nuomonę, patariu, kai manęs to paprašo, bet į jos darbą nesikišu. Daina buvo su manimi nuo pat pradžių, dirbome abu, atrodo, kad kitaip ir negalėjo būti. Viską drauge perėjome ir iki šiol esame kartu. Rudenį šventėme 25-ąsias mūsų vedybų metines. Turime jau suaugusius sūnų ir dukrą, abu studentai. Abiem labai džiaugiamės ir didžiuojamės.
Tai, kad nusprendėte rinkimuose dalyvauti su Agne Bilotaite ir jos komanda, daug kam buvo labai netikėta.
Dėl to, kad ji moteris? Juk tai nuostabu. Klaipėdiečiai turi istorinę galimybę išsirinkti merę moterį, labai tikiuosi, kad taip ir bus. Agnė – patyrusi politikė, turinti aiškią veiklos kryptį ir tikslus, nuosekliai dirbanti ir niekada nesikratanti atsakomybės. Mane žavi jos ryžtas ir darbštumas. O su gera komanda galima pasiekti neįtikėtinų dalykų – sakau tai iš patirties. Moterys turėtų drąsiau siekti politikos ir verslo aukštumų, kelti sau didelius tikslus, nes jos ne prastesnės už vyrus, o dažnai netgi stipresnės, išmintingesnės.
Daug keliaujate darbo reikalais, o taip pat ir laisvalaikiu. Ar nekilo minčių persikelti gyventi kitur?
Tikrai ne. Klaipėda visada buvo mano svajonių miestas. Labai noriu, kad ir kiti klaipėdiečiai niekada nenorėtų išvykti iš Klaipėdos.
Kaip tai padaryti? Kokia jūsų Klaipėdos vizija?
Pirmiausiai miestas turi būti švarus, čia neturi dvokti. Uosto kompanijos turi jausti atsakomybę už švarą. Jeigu man verdant sriubą apsitašo kaitlentė, aš imu šluostę ir nuvalau. Jeigu kas pamatytų, kaip aš verdu apšnerkštoj virtuvėj, niekas mano maisto nevalgytų, tiesa? Taip ir uostas – čia dirbantieji turi suprasti, kad būtina tvarkytis. Jokio karo negali būti – uostas ir miestas neatsiejami, jų santykis turi būti grįstas draugyste ir solidarumu. Uostas turi dalintis savo pelnu su miestiečiais, o klaipėdiečiai džiaugtis, kaip šauniai tvarkomas jų miestas. Mes turime planą, kaip pasiekti, kad dėl uosto veiklos gyventojams nereikėtų kentėti.
Kaip manote, kodėl dabar nepavyksta to padaryti?
Klaipėdai trūksta aiškios vizijos, ar ji tampa labiau pramoniniu, ar pramoginiu miestu. Mano nuomone, Klaipėda turėtų tapti kurortiniu miestu su daug pramogų ir sveikatinimo paslaugų, ko šiuo metu itin trūksta mūsų Vakarų regionui. Mes savo rinkimų programoje numatėme, kaip miestas galėtų panaudoti savo potencialą pritraukdamas daugiau turizmo investicijų į pajūrį.
Kuo bloga dabartinė miesto valdžia?
Man nepatinka asmenys, kurie šiuo metu valdo miestą. Stebina jų neprofesionalumas, tvirtos pozicijos neturėjimas. Vadovaujant to negali būti – jeigu užsibrėžei tikslą, turi jo siekti. Negali būti vėjo palenkiamas, o juo labiau – nesiskaityti su žmonėmis. Nebegaliu būti stebėtoju, einu drąsiai, noriu, kad Klaipėdos miesto savivaldybė kaip institucija būtų ne keikiama, o gerbiama ir teisinga.
Politinė reklama, bus apmokėta iš TS-LKD kandidatų sąrašo Klaipėdos miesto rinkimų apygardoje Nr. 20 sąskaitos.
Užsakymo nr.: PT_80235881