Pietryčių Lietuvos moksleiviai menkai pažįstami su kitais šalies regionais, ryšys tarp ugdymo įstaigų yra labai silpnas. „Įsitikinome, kad regiono mokyklos gana uždaros“, – ši frazė paaiškina, kodėl valdžios struktūros pagaliau atkreipė dėmesį į būtinybę finansuoti šio ir kitų regionų mokyklų projektus, skirtus kontaktų mezgimui ir kultūriniam bendradarbiavimui.
Tiek valdininkai, tiek mokytojai tvirtina, kad lietuvių moksleiviai pakankamai žino apie kitas tautas, kurių bendruomenės gyvena Lietuvoje, o mokytojai apie kultūrą kalba kaip apie universalų bendravimo instrumentą.
Daugiatautė Lietuva
Lietuvos tautinė sudėtis gana vienalytė, tačiau iš tikrųjų šalyje gyvena daugiau nei 150 skirtingų tautybių atstovų. Didžiausias bendruomenes turi lenkai, rusai ir baltarusiai. Iš viso ne lietuviai Lietuvoje sudaro 15 proc. visų gyventojų. Vienos tautos čia gyvena šimtmečius, kitos atvyko vos praeitame amžiuje. Deja, bet faktas, jog šalyje tiek daug skirtingų kultūrų, dar nereiškia, kad čia gyventieji jas gerai pažįsta.
Gegužę, kai Vilniaus Rotušėje buvo minima Tautinių bendrijų diena, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorė dr. Vida Montvydaitė ne tik „džiaugėsi jubiliejine švente“, bet ir užsiminė, jog „neretai kyla klausimas, kodėl mūsų valstybėje ir visuomenėje tiek daug nesupratimo ir netolerancijos kitoniškumui“.
Tame pačiame renginyje Lietuvos rumunų kultūros bendrijos „Dačija” pirmininkė Liučija Bartkienė išreiškė viltį, jog, laikui bėgant, Tautinių bendrijų dieną švęs visa Lietuva, be pripažino: „Gyvename čia, mylime Lietuvą, tačiau kartais reikia labai daug jėgų ir energijos bandant lietuviams įrodyti, kad ir mes stengiamės dėl visos Lietuvos gerovės“.
154 tautybės ir dialogas
Remiantis 2011 metais vykusio visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyvena 154 tautybių atstovų, iš jų lietuviai sudaro 84,2 proc., o 14,7 proc. – kitų tautybių žmonės. Anot Statistikos departamento, 2011 metais Lietuvoje gyveno 200 tūkst. 300 lenkų (6,6 proc.), 176 tūkst. 900 rusų (5,8 proc.) ir 36 tūkst. 200 baltarusių (1,2 proc.).
Daugiausia ne lietuvių gyvena Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine ir kituose didesniuose šalies miestuose. Šalyje veikia tiek darželių, tiek mokyklų, kur vaikai ugdomi lenkų, rusų, baltarusių ir kitomis kalbomis. Šį kartą Tautinių mažumų departamentas savo dėmesį atkreipė būtent į tokias mokyklas.
Jau ne pirmus metus finansuojami projektai, skirti regionų mokyklų dialogo mezgimui. 2018 metais Tautinių mažumų departamentas, skatindamas Pietryčių Lietuvos ir kitų regionų tarpkultūrinį dialogą, finansavo 14 projektų, parengtų moksleivių iš regiono, kur gyvena daugiausia ne lietuvių. Prie projektų prisijungė dar 20 mokyklų iš Vilniaus, Vilniaus rajono, Visagino, Šalčininkų, Trakų, Varėnos, Kėdainių ir Ukmergės. Departamentas taip pat skyrė pinigų 11 nevyriausybinių organizacijų projektų, įtraukusių moksleivių ir jaunimo iš Pietryčių Lietuvos. Iš viso departamento finansuojamuose projektuose dalyvavo per 3 tūkst. įvairaus amžiaus moksleivių.
Projektų pristatymas
Gruodžio 7 dieną Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos aktų salės scenoje vyko tarpmokyklinio bendradarbiavimo iniciatyvų vystymo procese dalyvaujančiųjų pristayymai bei koncertas. Renginys buvo skirtas nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui. Moksleiviai, atvykę iš skirtingų regionų, salėje susirinkusius supažindino su savo tradicijomis, kultūra, istorija bei savo krašto ypatybėmis. Geriausių pasirodymų autoriai buvo apdovanoti. Projektų – daugybė, bet juos visus vienija šis tas bendro: pažintis su šalies regionais, jų istorija ir kultūra, bendravimas su kitomis mokyklomis ir moksleiviais.
Pavyzdžiui, vaikai scenoje papasakojo apie jungtinį Šalčininkų ir Vilniaus rajonų mokyklų projektą „Pažinkime savo kraštą“. Jo metu moksleiviai susipažino su krašto istorija ir palikimu – aplankė Dieveniškių istorinį regioninį parką, Norviliškių pilį, Pavlovo Respubliką Turgeliuose, Jašiūnų dvarą, Panemunės pilį, Ventės ragą ir Baltijos jūrą.
Kitų projektų rengėjai didžiausią dėmesį skyrė Lietuvos partizanams ir šalies istorijai. Juose aktyviai dalyvavo vaikai iš lenkų, rusų, totorių ir mišrių šeimų. Visas šias iniciatyvas palaikė ir globojo Departamentas, įgyvendindamas tautinių mažumų integracijos į Lietuvos visuomenę programą. Iš viso tautinių mažumų kultūros sklaidos ir kultūrinio bendradarbiavimo Pietryčių Lietuvoje skatinimo projektų finansavimui 2018 metais buvo gautos 43 paraiškos. Bendra iš Departamento prašyta suma siekė 221 tūkst. eurų. Daliniam projektų finansavimui iš valstybės biudžeto buvo skirta 70 tūkst. eurų – šios lėšos atiteko projektams, susijusiems su pilietiniu ugdymu, tarpkultūriniu dialogu ir istorine atmintimi Pietryčių Lietuvoje.
Tautinių mažumų departamento Ryšių su tautinėmis bendrijomis skyriaus vedėja Rasa Paliukienė primena, kad projektus, susijusius su Pietryčių Lietuvos regionu, Departamentas ėmėsi įgyvendinti prieš trejus metus. Tada ir kilo mintis užmegzti tarpmokyklinių ryšių.
„Pastebėjome, kad regiono mokyklos gana uždaros“
„Pastebėjome, kad šio regiono mokyklos gana uždaros, mokiniai mažai keliauja, menkai pažįstami su kitais šalies regionais. Nusprendėme jas įtraukti į projektą, skirti finansavimą. Kilo mintis šių mokyklų mokinius supažindinti su vaikais iš kitų Lietuvos regionų – Klaipėdos, Alytaus, Šiaulių, Visagino bei su šių regionų kultūriniu paveldu“, – sako R. Paliukienė.
Ėmus įgyvendinti projektą, Departamentas po kurio laiko pastebėjo, jog mokyklos iš tikrųjų pradeda draugauti ir bendradarbiauti. Tada, kaip teigia R. Paliukienė, ir buvo nuspręsta surengti bendrą šventę – suteikti visiems dalyviams galimybę susitikti, susipažinti, pabendrauti. R. Paliukienė pažymi, kad tai buvo ir šauni proga paminėti Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį.
„Mokyklos jau ir pačios imasi iniciatyvos, sako, kad nori dalyvauti ir kitais metais. Žmonės susidomėję, suinteresuoti, bet sakyti, kad viskas einasi kaip per sviestą, taip pat negalėčiau. Nepaisant kliuvinių, mokyklos pradeda bendradarbiauti, pačios nori to bendravimo“, – tvirtina R. Paliukienė ir pabrėžia, kad ateinančiais metais projektas bus dar didesnis, į jį bus įtraukta ir mokytojų.
Departamento atstovės teigimu, ne visos mokyklos turi finansinių galimybių su vaikais išsiruošti už savo regiono ribų. Įtakos turi ir koncentracija į mokymosi procesą. „Mes suteikėme joms tokių galimybių, užtikrinome finansavimą“, – džiaugiasi R. Paliukienė.
Ar žino apie skirtumus?
Ar Lietuvos mokyklų moksleiviai žino apie šalies gyventojų tautinę įvairovę? R. Paliukienė net neabejoja, kad vaikai „apie tai informuoti ir puikiai žino apie Lietuvoje gyvenančias tautas“.
„Juk tai įtraukta į mokymosi programas. O projektas – galimybė iš arčiau susipažinti su vienas kito kultūra, tradicijomis, kalba. Juk lenkams taip pat labai įdomu apsilankyti Žemaitijoje, paragauti vietos virtuvės patiekalų“, – tikina atstovė.
Pašnekovės tikinimu, moksleiviai suranda, kas jiems artima, įdomu ir suprantama. Atstovė įsitikinusi, kad vaikai neabejotinai susiras draugų, gyvenančių kituose šalies regionuose.
„Turime gražių tikslų, idėjų. Viliamės, kad pavyks viską paversti realybe“, – įsitikinusi R. Paliukienė.
Kartais ir viešojoje erdvėje iš politikų lūpų galima išgirsti teiginių, esą, tautinių mažumų mokyklų mokiniai prastai moka valstybinę kalbą. R. Paliukienė taip pat pripažįsta, kad kai kuriose mokyklose vaikai „iš tikrųjų silpnokai moka lietuvių kalbą“.
„Todėl ir vienas iš mūsų tikslų yra padėti rasti draugą bendravimui, kiek pakeisti kalbinę aplinką. Juk vaikai mūsų ateitis, jiems būtina mokytis ir po pamokų. Norėtųsi, kad jie nejustų kalbų skirtumo ir galėtų sėkmingai siekti gyvenimo tikslų, tęstų profesines studijas ir neišvažiuotų iš Lietuvos, o liktų čia ir dirbtų jos gerovei“, – teigia Departamento atstovė.
Departamentas ragina mokyklas dalyvauti iniciatyvoje, dar gruodį mokyklos gali teigti paraiškas naujiems projektams. „Juntame nemenką Pietrytinės Lietuvos mokyklų susidomėjimą, tačiau palaikome ne visus projektus, konkursas yra konkursas. Kita vertus, finansavimas – ne svarbiausias dalykas. Jiems reikalinga draugystė, svarbiausia susipažinti ir susibičiuliauti“, – reziumuoja pašnekovė.
Teigiamas įspūdis
„Man labai patiko šis projektas. Daug teigiamų įspūdžių“, – sako Uršulė – viena iš salėje sėdinčių moksleivių iš mokyklos Baltojoje Vokėje. Jos kaimynė Erika pritaria klasės draugei ir savo nuomonę išsako vienu sakiniu: „Labai patiko, ypač dainuoti“.
Praktiškai visų pristatymų metu vaikai džiaugėsi naujomis žiniomis ir teigiama patirtimi, kurios įgijo bendraudami su mokiniais iš kitų regionų ir mokyklų.
Donato Malinausko gimnazijos direktorė Rima Blikertienė sako, kad jos mokykla įsikūrusi Trakų rajono pakraštyje. Iš vienos pusės – Varėnos rajonas, iš kitos – Alytaus. Anot direktorės, gimnazija jau seniai bendradarbiauja su Departamentu ir aktyviai dalyvauja jo inicijuojamuose projektuose.
„Gyvename daugiataučiame, daugiakultūriame rajone. Mokykla taip pat daugiakalbė, todėl tokie projektai labai svarbūs, jie atveria galimybes moksleiviais geriau pažinti šalia gyvenančių moksleivių kultūrą“, – teigia gimnazijos direktorė.
Kalbant apie žinias vienas apie kitą, pašnekovė pabrėžia, kad to jos moksleiviams tikrai nestinga. Nepaisant to, tai daugiausia susiję su bendromis šių laikų tendencijomis.
„Kompiuterių laikais vaikai daugiausia užsiėmę savimi, tad bendrauti su kitais moksleiviais yra tiesiog būtina. Mūsų gimnazija meninės pakraipos, todėl tokių projektų finansavimas leidžia ir save parodyti, ir pasiklausyti, kaip pasirodo kitomis kalbomis kalbantys vaikai. Menas – pats universaliausias bendravimo įrankis. Per jį gaunama ir žinių. Vaikams reikia laiko prisitaikyti, tačiau visi jie puikiai kalba lietuviškai. Jiems patiems labai smagu, vaikai labai greitai randa bendrą kalbą“, – sako gimnazijos direktorė.
Visaginas pasirinko Kėdainius
Progimnazijos iš Kėdainių matematikos mokytoja Renata Kelienė ir jos kolegė Asta Lukašienė sako, kad jų mokyklos partneriu projekte tapo Visaginas. „Čia jis mus pasirinko“, – juokiasi R. Kelienė.
Anot pedagogės, praeitais metais jos mokiniai jau dalyvavo panašiame projekte ir susipažino su Visaginu, susipažino su bendraamžiais. „Užsimezgė ir tikrų draugysčių. Greičiausiai jiems buvo gana keista: tarsi bendraamžiai gyvena toje pačioje Lietuvoje, bet ne itin gerai kalba lietuviškai“, – prisipažįsta Kėdainių progimnazijos mokytoja.
„Kai kurie iš viso nekalba lietuviškai. Tik tai nebuvo kliūtis. Vaikai kuo puikiausiai bendravo, susirado draugų“, – džiaugiasi R. Kelienė.
Anot A. Lukašienės, jų projektas buvo pažintinis: Visagine moksleiviai iš Kėdainių susipažino su miestu ir Ignalinos rajonu, o Kėdainiai – atvirkščiai.
„Mūsų vaikai žino pakankamai apie kitas Lietuvoje gyvenančias tautas. O kiek skirtingų tautų žmonių gyvena Visagine! Ir Kėdainiuose jų yra, be to, turime ir skirtingų religijų išpažinėjų“, – konstatuoja R. Kelienė.
„Gali būti, kad jiems norėtųsi, jog daugiau kalbėtų lietuviškai, bet taip būna ne visada. Svarbiausia, kad vaikai susikalbėtų, labai padeda gestų kalba. Vaikai buvo labai patenkinti“, – šypsosi matematikos mokytoja iš Kėdainių.
„Vaikai taip pat supranta būtinybę mokykis kitų kalbų, juk ir pačioje Lietuvoje būtų neprošal mokėti, pavyzdžiui, rusų kalbą“, – reziumuoja pedagogė ir teigia, kad Visaginas ir vėl kviečia jų mokyklą bendram projektui. Jos kolegė priduria, kad dalyvauti tokiame projekte – labai maloni patirtis.
Bandydamos nuslėpti jaudulį, Alesia ir jos bičiulė Beata – baltarusių Francisko Skorinos gimnazijos moksleivės – prisipažįsta: joms labai patiko bendrauti su kitų mokyklų mokiniais, bendravimas su lenkais, rusais ar lietuviais joms ne naujiena, o tokiuose projektuose su džiaugsmu dalyvaus ir ateityje.
Užsakymo nr.: PT_79842827