It garbingas senjoras, skaičiuojantis aštuntą dešimtį, „Kėdainių konservų fabrikas“ veiklą pradėjo 1944 m.
Iki antrojo Pasaulinio karo pradžios, Kaune buvo įkurta akcinė bendrovė „Sodyba“, kuri Kėdainiuose turėjo skyrių: raugyklą ir taros dirbtuves. 1940 metais akcinė bendrovė reorganizuota ir pavadinta Sodybos Trestu. 1944 liepos mėnesį Vokiečių armijai pasitraukus iš Kėdainių, pradėtas įmonės atstatymas. Po karo Lietuvoje, egzistuojant socialinėms, ekonominėms problemoms ir sunkmečiui fabrikas atstatytas, tobulintas ir nuolatos plėtė veiklos sritis bei kiekvienais metais didino pajėgumus.
Štai, 1950 metais buvo gauta automašina ZIL – 5, o pagrindiniame įmones pastate uždengtas ne bet koks, o čerpių stogas, tęsiami kiti remonto darbai. Beje, plėtra buvo labai laiku, nes archyvai byloja, jog jau po metų, užderėjus itin gausiam vaisių derliui Kauno vaisių – daržovių perdirbimo fabrikas atsisakė priimti vaisius, tą padarė Kėdainiai. Tais, 1951 metais buvo pagaminta net 120 tonų obuolių tyrės, na, o garbingais 54 balandžio 5 – ąją buvo pradėta ir pirmoji daržovių konservų gamyba. Laikotarpis buvo nelengvas, bet patys darbininkai, ir jų vaikai ten praleistą laiką prisimena su šypsena bei didžiule nostalgija.
Karas, badas ir šaltis
Ponia Leokadija – Kėdainių krašto dailės draugijos valdybos narė, literatė, poetė. Į „Kėdainių konservų fabriką“ šiandien ji įžengia po 50 metų pertraukos. Čia, kai Leokadija buvo vos dešimties, dirbo jos mama Bronė, vėliau, sulaukęs 14-os, darbus fabrike pradėjo brolis Jonas, o tada – ir Mečislovas. „Kaip ir visi tuo metu, mes gyvenome itin sunkiai ir vargingai. Tėvelį banditai sušaudė, kai buvau vos penkerių, tad mus tris mama augino viena. Buvo pokaris, žmonės vargo ir badavo. Mamai pradėjus dirbti lentelių pjaustytoja konservų fabriko taros ceche, ir mes, vaikai, būdavome sotesni. Dar dabar pamenu kažkodėl labai sūrų agurkų skonį – kai su broliais ateidavome į mamos darbą, visuomet atnešdavo po agurką. Valgydavome skanų, be galo sūrų agurką, ir nors man jau 78 m., iki šiandien jaučiu tą skonį. Prisimenu ir laukinių kriaušių bei obuolių skonį – juos, žalius, su broliais skindavome netoli fabriko esančiame apleistame sode, šiene nokindavome, o kai skanumynai jau būdavo tinkami valgyti, mėgaudavomės it pačiu gardžiausiu pasaulio maistu. Sunkūs buvo laikai, alkani ir gūdūs,“ – mena ponia Leokadija. Jos mama fabrike dirbo 30 metų. O kiek lengviau gyventi tapo, kai fabriko darbuotojai gavo po lopinėlį žemės – pradėjus auginti bulves, badas šeimai nebegrėsė.
Stabilus dirbančios mamos bei brolių atlygis Leokadijai leido baigti mokslus ir vėliau užsiimti kūryba. Ponios Leokadijos mama Bronė darbus pradėjo vos susikūrusiame fabrike, kuris anot istorinių faktų 1948 metais, o tai yra praėjus vos ketveriems metams po atsidarymo persikėlė į kitą vietą – Dariaus ir Girėno gatvę pažymėtą numeriu 1. Įsikūrė sudegusiame pastate kurį pastatė valdų savininkas, vokiečių kilmės rusų armijos generolas grafas Eduardas Totlebenas.
Pirmasis majonezas suplaktas virtuviniu mikseriu
Nuo 1975 metų Kėdainių konservų fabrikas buvo prijungtas prie Panevėžio konservų kombinato, toliau didino gamybos apimtis. 1984 balandžio 1d. Kėdainių konservų fabrikas buvo atjungtas nuo Panevėžio konservų kombinato ir tapo nepriklausoma įmone. Šiuo laikotarpiu Kėdainių konservų fabrikas gamino ne tik konservuotas ir raugintas daržoves, užkandinius ir pietų patiekalus, pomidorų padažus, tačiau ir vaisių sultis, girą, kurių šiandien nebegamina.
Dabar, technologijoms sparčiai žengiant į priekį, dvi ilgametės fabriko darbuotojos – Danutė ir Kristina – susėda prie puodelio kavos ir atsiverčia seną kaligrafiškai išrašytą knygą. Čia – pačios „Kėdainių konservų fabriko“ ištakos, aprašyta pradžių pradžia, plėtra...
Čia, moterų vartomoje senoje knygoje, tarp 61-o medaliu apdovanoto 1973 m. darbo veterano savo pavardę atranda ir Kristina. „Buvome it vienas kumštis, – šypsosi ji. – Dirbau administracijoje, tačiau kai gausiai užderėdavo skanieji lietuviški agurkai, jų „vakuoti“ eidavome visi ir darbo valandų neskaičiuodavome. Žinojome, kad darbas turi būti padarytas ir padarytas geriausiai, kaip galime.“ „Tiesą pasakius, ir nuovargio nesijausdavo,“ – jai atitaria Danutė. Ir čia pat pasakoja apie pirmojo fabrike sukurto majonezo gimimą. „Visuomet atrodė labai keista, kaip galima sumaišyti vandenį ir aliejų. Juk šios medžiagos tarpusavyje nedera. Tačiau ir dabar pamenu, kaip, šiek tiek pašildžiusi ir įdėjusi kiaušinio, su paprasčiausiu virtuviniu mikseriu, kurį turbūt kiekviena šeimininkė turi, suplakiau baltą masę. Tai buvo it koks stebuklas! Majonezo kūrimas truko metus: dėliojome, dozavome, šildėme, šaldėme, ko mes tik nedarėme, tačiau pirmąjį „Kėdainių konservų fabriko“ majonezą sukūrėme,“ – prisiminusi istorinius, 1999 metų įvykius kvatoja Danutė.
Kopūstų sunkos išgavimas kojomis
Ponia Antanina, viena buvusių „Kėdainių konservų fabriko“ darbuotojų, darbovietę palikusi tik praėjusiais metais, po penkiasdešimt vienerių čia atidirbtų metų, pasakoja, jog čia dirbo ir jos mama. Tuo pat metu, kaip, beje, ir p. Leokadijos mama. Moteris mena seniau statytame fabrike buvus didžiulį betono baseiną. Jame sudėdavo kopūstus, o tada keturios - penkios moterys, apsiavusios specialiais batais bei užsirišusios sunkias gumines prijuostes, susikabinusios rankomis šokdavo ir trypdavo – o kaip kitaip tą sunką gausi ir kopūstus užraugsi. Moteris iki šiol šypsosi prisiminusi, kaip maždaug dvidešimt moterų naktinės pamainos metu susėsdavo pjaustyti obuolių, kad būtų pagamintas kompotas. Viskas tuomet buvo daroma rankomis, kitaip nei dabar, kai šiuos darbus švariai ir steriliai atlieka robotizuotos linijos.
Kitaip nei daugelis jos amžiaus žmonių, p. Antanina dienų iki pensijos neskaičiavo, priešingai – visuomet norėjo jaustis reikalinga, o kol sveikata leido, dar ir dirbti. „Kėdainių konservų fabriko“ vadovybė visuomet vertino moters patirtį ir prašė jos likti dirbti tiek, kiek ji pati norės ir galės.
Ir ji tarp tų, kurie dalyvavo kuriant fabriką tokį, kokiu jis yra šiandien – gerokai tobulesnį, modernesnį ir nuolat atsinaujinantį. Gamybos apimtys šiandien stulbina, na o palyginti jas, kad ir tarkim su 1987 metų duomenimis itin smagu:
Per pirmą tų metų ketvirtį buvo pagaminta 2 048 000 stiklinių indelių daržovinių konservų kurių kaina siekė 475 000 rublių. O iš viso gaminių tais metais buvoi šleidžiama 40 skirtingų pavadinimų. Palyginimui šiandien Kėdainių konservų fabrikas gamina virš 500 skirtingų pavadinimų gaminių, o per metus pagaminama daugiau nei 23 mln. vnt. produkcijos.
Savo srities lyderiai
Bankrutavusi valstybinė įmonė buvo privatizuota 1996 m., o nuo 2004 m. veikla vykdoma naujai pastatytame ir moderniai įrengtame fabrike Šingalių kaime, netoli Kėdainių. „Kėdainių konservai“ yra geriausiai Lietuvos vartotojams žinomas konservuotų produktų prekės ženklas. Įmonė gamina daug produktų: majonezus, padažus, konservuotas daržoves, vaisius, uogienes ir džemus, konservuotas sriubas. Produkcija eksportuojama į 27 šalis. Didžiausia produkcijos dalis fasuojama į stiklinę tarą, kuriai pagaminti panaudojama apie 50 proc. stiklo dūžio. O ES uždaro ciklo sistema užtikrina, jog net 70 proc. visos stiklo taros Europoje yra perdirbama ir panaudojama dar kartą.
„Kėdainių regionas – unikalus kraštas, pelnęs agurkų krašto titulą. Čia palankios klimato ir dirvožemio sąlygos lėmė itin didelį daržovių augintojų skaičių. Nenuostabu, jog pirmasis atkurto „Kėdainių konservų fabriko“ produktas buvo marinuoti agurkai, iki šiandien gaminami pagal autentišką receptūrą ir technologiją. Didelė dalis visos įmonės produkcijos pagaminta iš natūralių žaliavų, be konservantų, dažiklių, skonio stipriklių, be to, įmonė nenaudoja genetiškai modifikuotų žaliavų. Taip pat Kėdainiuose teka gruntinis vanduo iš Šventosios baseino, o įmonėje įrengtas nuosavas 160 m gylio gręžinys, kurio vandens klodas susiformavo dar prieš kelis tūkstančius metų. Nuolatinės investicijos į gamybos įrangą, produktų kūrimą, rinkodarą, vadybos procesų tobulinimą – visa tai leidžia užtikrinti, kad produkcija gaminama našiai, atitinka šiuolaikinio vartotojo poreikius bei aukščiausius kokybės ir saugos reikalavimus,“ – apie savo vadovaujamą fabriką pasakoja Skirmantas Nevidomskis.
„Kėdainių konservų fabrike“ dirba 25 žmonės, kurių darbo stažas ilgesnis nei 10 metų, beveik 20 jų dirba net po aštuoniolika metų.
Užsakymo nr.: PT_79442093