Papasakokite apie savo vaikystę ir šeimą. Kaip buvote auginami ir auklėjami? Kokias vertybes diegė tėvai, seneliai?
Užaugau Jonavoje. Sovietmečiu paauglių gyvenimas buvo šiek tiek kitoks nei dabar. Mes su broliu labai daug laiko praleisdavome lauke, taip pat labai mėgau skaityti. Miesto biblioteka buvo mano antrieji namai. Visos Jules Verne, James Fenimore Cooper, „Drąsiųjų kelių“ ar „Harkos“ serijų knygos, – visas jas esu perskaitęs. Nebuvo periodo, kad neskaityčiau. Taip pat sportuodavau, žaidžiau stalo tenisą, šiek tiek užsiiminėjau dziudo, važinėdavau dviračiu – taip atrodė mano dienos.
Buvome auginami patriotiškoje dvasioje. Tėtis visuomet turėjo labai tvirtas pažiūras, įskiepytas senelio. Mano senelis buvo savanoris, dalyvavęs mūšiuose. Visuomet švęsdavome Vasario 16-ąją, nuolat klausydavomės „Amerikos balso“ transliacijų. Atsimenu, grįžtu namo iš technikumo, jau laiptinėje, pirmame aukšte girdžiu, kad namuose skamba „Amerikos balsas“.
Tais laikais lietuvybės puoselėjimas nebuvo pagirtinas. Ar nebijodavo sulaukti pasekmių?
Tėtis buvo elektrikas, paprastas darbininkas, jam nelabai ką galėjo padaryti, tad jis savo nuomonę atvirai reikšdavo. Sakydavo, ką galvoja ir nevyniodavo į vatą. Tokioje aplinkoje mes buvome užauginti: skatinami mylėti savo šalį ir galvoti apie jos laisvę. Mano senelis tėvui buvo pasakęs: aš laisvos Lietuvos nepamatysiu, bet jūs – tikrai pamatysit. Tie žodžiai išsipildė. Meilė tėvynei giminėje keliavo iš kartos į kartą. Todėl toks ir esu: šeimoje formuojasi pažiūros, gyvenimo nuostatos, o pažindamas savo šaknis – ir tautos, ir šeimos, – gali brėžti ateitį. Turbūt todėl atsidūriau politikoje, nors gerą dešimtmetį praleidau versle.
Jūsų šeimoje – daug su Lietuvos Kariuomene susijusių žmonių. Pats daug metų dirbote versle, dabar esate politikas. Kuo planavote būti vaikystėje?
Planavau būti kariškiu. Tik taip gyvenimas susiklostė, kad juo netapau. Nepriklausomybės priešaušry neblogai sutariau su dabartiniu Lietuvos kariuomenės vadu generolu leitenantu Vytautu Žuku. Jis tuo metu dirbo Karo muziejuje. Ateidavau pas jį ir svarstydavome, kaip atrodys kariuomenė, kalbėdavomės apie kariškus dalykus. Tik taip jau susiklostė, kad brolis, o ne aš, tapo kariškiu.
Kai tik pradėjo formuotis Lietuvos kariuomenė, brolis 1991 m. tapo savanoriu. Iš pradžių tarnavo „Geležiniame vilke“, o pradėjus kurtis specialiosioms pajėgoms, Jėgerių batalionui, tarnavo ten. Dalyvavo pirmose NATO misijose Afganistane ir Kosove, dirbo pačiais pavojingiausiais momentais. Dabar vadovauja puskarininkių mokyklai, ruošia puskarininkius, yra seržantas majoras. Labai juo didžiuojuosi.
Mano gyvenimas pasisuko šiek tiek kitu kampu. Bet nesigailiu. Gyvenimas yra didelis nuotykis, ne visada lengvas, bet turintis žavesio.
Ar griežtai jus auklėjo tėvai?
Tėtis buvo labai darbštus, tvarkingas, teisingas ir pakankamai griežtas. Tad ir mes su broliu nuolat būdavome spaudžiami prie darbo. Šiais laikais mano tėtis būtų tapęs labai geru ūkininku – mėgo ūkininkauti, mėgo žemę. Seneliai turėjo žemės, dirbo. Atėjus sovietų okupacijai, viskas buvo atimta. Seneliai persikraustė į Vilnių. Atsiradus pirmai progai, atgavome savo žemę. Tėtis buvo pradėjęs ūkininkauti, tačiau amžius ir jėgos nebeleido. Bet polinkis prie darbo, mokėjimas dirbti ir gerbti darbą buvo labai svarbūs. Taip pat – teisingumas: stengtis niekada nieko neįžeisti, neužkabinti, nesinaudoti kitais, bet, be abejo, visada kovoti už tai, kuo tiki. Taip buvome auklėjami.
Pats turite šeimą, du vaikus. Kaip juos auklėjate?
Stengiuosi išauginti juos dorais žmonėmis. Pats esu tikintis, praktikuojantis katalikas, todėl atitinkamai stengiuosi auklėti vaikus. Laikausi nuomonės, kad skaitymas vaikams yra privalomas – bent po kelis knygos skyrius per dieną. Visgi, vaikas turi turėti asmeninės laisvės ir galimybę daryti sprendimus. Man labai patinka Jono Pauliaus II-ojo mintis, kad laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės. Stengiuosi vaikams įskiepyti abu šiuos dalykus, kad jie suprastų, kur yra laisvės ribos ir kas yra atsakomybė.
Skatiname juos lavintis visapusiškai – tiek fiziškai, tiek intelektualiai. Dukra groja pianinu ir lanko baleto pamokas. Sūnus dabar studijuoja Jungtinėje Karalystėje, baigęs mokslus planuoja grįžti į Lietuvą ir tarnauti Lietuvos Kariuomenėje. Meilė valstybei mūsų šeimoje visuomet buvo prioritetas ir stengiamės ją įskiepyti vaikų širdyse.
Mano žmona yra diplomatė, kartais tenka pagyventi svetur, bet jei paklausite, kur yra geriausia, vaikai pasakys, kad Lietuvoje. Vilnius yra jų gimtas miestas, ir turbūt jokie miestai – nesvarbu, Paryžius, ar kiti, – netaps svarbesni.
Kaip leidžiate laisvalaikį su šeima?
Labai mėgstame vaikščioti po miestą, kartu išgerti kavos, paplepėti. Tie dešimt tūkstančių žingsnių dabar turbūt yra miestiečių aksioma, mes irgi stengiamės šį atstumą kasdien įveikti. Taip pat važinėjamės dviračiais, keliaujame. Su dukra turime tradiciją: vieną popietę per savaitę, po baleto pamokų, skiriame picai, kartais su vaikais žaidžiame kompiuterinius žaidimus. Turbūt panašiai atrodo kiekvienos šeimos laisvalaikis – nieko stebuklingo, bet buvimas kartu yra labai svarbus, todėl kasdien stengiuosi tam rasti bent šiek tiek laiko. Turbūt nuo to priklauso, ir kaip augs vaikai, ir kokia bus šeima, kokia bus mūsų valstybė.
Užsakymo nr.: PT_79301895