Atminimą įprasmina minios žmonių
Kukli medinė bažnytėlė, kurios originalios medinės dalys mena daugiau nei 200 metų. Netoliese amžinojo atilsio vietą puošiantis didžiulis 5,5 m aukščio ąžuolinis kryžius su trimis išdrožtais mazgais, pabrėžiančiais dvasininkams būdingas savybes – klusnumą, neturtą ir tyrumą. Akmuo, ant kurio kadaise žengdamas į zakristiją pasilypėdavo Tėvelis Stanislovas. Jame – paties Tėvelio pageidavimu iškaltas jo vardas. Čia, Paberžėje, visuomet tyliai plevena žvakių šviesa, girdisi tyliai kalbamas rožinis, ir, rodos, gali pamatyti patį kapucinų vienuolį, tebevaikštantį tarp savo numylėtų medžių, pildantį išpuoselėtą arnotų muziejų ar guodžiantį paklydusią sielą. Ir nors švelniai Tėveliu vadinto dvasininko nebėra jau 15 metų, jo atminimas gyvas žmonių širdyse. Kiekvienais metais jo atminimui čia rengiami tarptautiniai festivaliai, kuriuose dalyvauja garsiausi šalies ir užsienio atlikėjai.
Jubiliejinių renginių ciklas prasidėjo dar gegužę, Paberžėje besidarbuojant labdaros ir paramos fondo „Viltis – Vikonda“ savanoriams, tvarkant Paberžės aplinką, vietas, kurias puoselėjo Tėvas Stanislovas, ir ruošiantis iškilmingiems renginiams, kurie svarbūs kiekvienam, branginančiam jo atminimą. Juk tai žmogus, savo gyvenimą be jokių išlygų pašventęs Dievui ir žmogui, o toji tarnystė buvusi tokia besąlygiška, kad garsas apie šį kuklų širdžių kunigą plačiai sklido ir už Lietuvos ribų. Tėvas Stanislovas per beveik 40 kunigavimo Paberžės parapijoje metų sugebėjo pritraukti minias žmonių iš įvairių Lietuvos miestų. Čia jie kartu gyveno, leido vasaras, padėjo kurti ir puoselėti šį nuostabų gamtos kampelį.
Kunigą pažinojusieji pasakoja, kad jis meldėsi daug ir dažnai. Esą ir šv. Mišias laikydavo tuščioje bažnyčioje – už tuos, už kuriuos niekas kitas nepasimels. Vienas paskutiniųjų vienuolio rūpesčių buvo jo taip mylėtos Paberžės likimas. Jis norėjo, kad net ir po jo mirties čia atvykusieji jaustųsi laukiami, savi, rastų paguodą ir užuojautą.
V. Mainelytė Paberžėje atrado sielos ramybę
Kadaise apie Tėvą Stanislovą poetas Justinas Marcinkevičius sakė: „Jis yra vaikščiojanti meilė. Žemės jis paėmė tiek, kiek reikėjo, ir iš nieko jos neatėmė. Aš mačiau jame Žmogų, Mokytoją, todėl visa Lietuva veržėsi prie jo.“ Būtent J. Marcinkevičiaus eiles savo skaitiniams pasirinko ir legendinė kino aktorė Vaiva Mainelytė, Paberžėje viešėjusi birželio mėnesį.
„Pamenu, tai buvo ypač karšta diena, tačiau čia atvažiavusi pasijutau kitaip, ypatingai – atsigavau. Apie Paberžę ir Tėvą Stanislovą buvau girdėjusi iš dukros Dovilės, kuri čia lankėsi. Žinojau, kad važiuoju pagerbti ypatingos asmenybės, galėjau apsilankyti jo celėje, apžiūrėti, kur jis gyveno, net ginantis nuo karščio man leido prigulti pailsėti į jo svečių lovelę. Ilsėjausi ir užmerkusi akis įsivaizdavau, kad šis šventas žmogus šalia – globoja, saugo. Su nauja energija pakilau ir pamačiusi, kiek daug susirinko žmonių, nustebau, tačiau suprantu, kad visi jie čia atvyko prisiminti, pabūti, pagerbti. Buvo gera matyti ir Jolantą Blažytę. Žinau, ji daug padeda, kad renginiai, skirti visos Lietuvos Tėveliui atminti, įvyktų. Ta diena Paberžėje man buvo labai ypatinga ir įsimintina. Dabar kalbinu Dovilę, tikiuosi, dukra su anūkais mane čia dar kartą atsiveš, nes Paberžė – vieta, į kurią vis norisi sugrįžti. Ir visai nesvarbu, ar karštis, ar šaltis. Čia visuomet jauku ir gera,“ – prisiminimais dalijosi aktorė.
Atminimui saugoti – Paberžės festivalis
Tarptautinis Paberžės festivalis, skirtas Tėvui Stanislovui atminti, tapo vienu svarbiausių Kėdainių regiono ir Lietuvos profesionaliosios muzikos bei poezijos festivalių. Į Paberžę paklausyti sakraliosios muzikos koncertų kasmet suvažiuoja tūkstančiai klausytojų iš Kėdainių krašto ir visos Lietuvos. Jau ne pirmus metus festivalį remia ir koncernas „Vikonda“ bei jo valdybos pirmininkė, verslininkė J. Blažytė.
„Kultūriniai, dvasiniai renginiai, mano nuomone, vieni svarbiausių bendruomenei, kurioje gyvename, o visuomenės raida be kultūros neįmanoma. Jaučiame atsakomybę už žmones, tarp kurių gyvename, tad galimybė bendruomenės gyvenimą tegu ir tą vieną dieną padaryti gražesnį, ramesnį – vertybė. Manau, tai stiprina mus kaip asmenybes ir, žinoma, kuria gražesnę bei dvasingesnę kasdienybę. Tarp kitų savo darbų to siekė ir žmogus, į kurio namus mes atėjome švęsti – Tėvas Stanislovas. Jis siekė, kad Paberžė išliktų gyva, būtų traukos centras. Mačiau čia vaikus, jaunimą, suaugusius Lietuvos ir užsienio piliečius – žmonių buvo pilna bažnytėlė, pilna jų buvo ir kieme. Netilpo visi, norintys išklausyti mišias bei pamokslą, gauti palaiminimą, o tai, mano nuomone, ir yra geriausias įrodymas, jog Tėvo Stanislovo atminimas gyvas, o čia – dvasingumo bei paguodos ieškančių žmonių traukos centras. Ir tai, kad „Vikonda“ jau daug metų padeda įgyvendinti garbaus kapucinų vienuolio norus, yra prasminga,“ – sakė renginyje su mama ir dukrele dalyvavęs koncerno „Vikonda“ generalinis direktorius Mindaugas Snarskis. Prisimena jis ir mamos bei tėčio pasakojimą apie dar 1974 m. vykusį jų apsilankymą Paberžėje, kai jie padėjo Tėvui Stanislovui ir dažė bažnytėlės altorių.
Algirdas Snarskis ir dabar puikiai pamena, kaip su keliais klasiokais, tarp jų ir „Lietuvos auksinės žuvelės“ Rūtos Meilutytės tėčiu Sauliumi, išgirdę, jog šviesus žmogus, kapucinų vienuolis atstato bažnyčią, ir jam reikalinga pagalba, net nesudvejoję išvyko padėti. „Iki pačios Paberžės tuo metu jokie autobusai nevežė, gerą kelio gabalą teko eiti pėsčiomis, bet nusigavę į vietą buvome svetingai dvasininko priimti. Išgirdęs, jog norime padėti, jis tik šyptelėjo ir visiems skyrė užduotis – man teko dažyti altorių. Kaip dabar pamenu ir jo gaminamos arbatos skonį – darbuojantis jis vis kviesdavo mus pailsėti, pakalbėti, išgerti arbatos. Įstrigo širdin tie pokalbiai. Šviesus, gilus ir apsiskaitęs tai buvo žmogus. Beje, saugodamas mus pačius, neleido kartu fotografuotis – Tėvas Stanislovas tuo metu buvo valdžios nemalonėje, ujamas, tad visiems su juo bendraujantiems nebuvo saugu. Mes, žinoma, buvome jauni maištininkai, kuriems jokios nemalonės nebaisios, tad nusifotografavome ir nuotrauką išsaugojome,“ – pamena A. Snarskis. Vyras pasakoja, jog dar ne kartą jų kompanija vyko į Paberžę padėti Tėvui Stanislovui, ir, sako, puikiai suprantantis, kodėl jį pažinoję liudija, kad šis žmogus buvo „širdžių kunigas“.
Festivalio, skirto pagerbti Tėvą Stanislovą kulminacija tapo šeštadienį vykęs iškilmingas koncertas „Tėvui Stanislovui – 100“. Jo metu grojo specialiai suburtas Tėvo Stanislovo vardo orkestras su dirigentu Vytautu Lukočiumi. Dainavo solistai Liudas Mikalauskas, kunigas Povilas Narijauskas, Indrė Gaskaitė. Minint šią ypatingą sukaktį Paberžėje šv. Mišias aukojo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos vienuoliai.
Užsakymo nr.: PT_79197635