Ūkininkai – išsilavinę ir turtingi žmonės
Andrejus Palčevskas, ūkininkaujantis Šiaulių krašte, negali ramiai stebėti to, kas pastaruoju metu vyksta viešojoje erdvėje.
„Televizijos laidose atsiranda pasakotojų, kurie sako, kad ūkininkai yra tamsuoliai, kurie nesugeba nei sutarties perskaityti prieš ją pasirašydami, nei savo lėšų suskaičiuoti, nei įvertinti savo sprendimų pasekmių. Pasižiūri, ką daro asmenys, nusiteikę prieš ūkininkus, ir atrodo, kad pas mus ūkininkai vasarą vaikšto su kailinėmis kepurėmis. Net tais laikais, kai visus vadino „runkeliais“, nebuvo taip apmaudu, kaip šiandien, kai ūkininkai tampa politinių intrigų įkaitais,“ – piktinosi ūkininkas formuojamu kaime dirbančio žmogaus įvaizdžiu.
Anot jo, ūkininkus bandoma pristatyti kaip vergus, kurie neturi nei savo galvos, nei savo nuomonės, nei galimybės rinkti. Tačiau A. Palčevskas įsitikinęs, jog Lietuvos ūkininkai šiandien yra tikrai išsilavinę, gebantys skaičiuoti ir prognozuoti, turtingi žmonės, todėl tokios viešos diskusijos žemina ir įžeidžia tikrai ne vieną.
Neturėtų kuo tręšti
Savarankiškai ūkininkaujantis jau 12 metų, A. Palčevskas savo augalininkystės ūkį plėtoja turėdamas apie 200 hektarų žemės. Sako, kad sekasi neblogai, nors pripažįsta, kad pastarojo meto vieši svarstymai, kad reikia uždrausti ūkininkams naudotis mokėjimų atidėjimais, kelia nerimą.
„Aš nieko neprašau iš Vyriausybės, todėl nelabai suprantu, kodėl ji turėtų kištis į mano veiklą, kuri yra legali, vykdoma laikantis visų Lietuvoje galiojančių įstatymų?“ – stebisi žemdirbyste užsiimantis vyras.
Jis įsitikinęs, kad Lietuvos Vyriausybė negali drausti ūkininkams skolintis ar prašyti mokėjimų atidėjimų iš įmonių, o ne iš bankų, kitaip Lietuvoje dar labiau sumažės smulkesnių ūkininkų, liks tik patys didžiausi. Taip bus skatinamas ūkių stambinimas, kuo dabar taip gąsdina kai kurie politikai ir visuomenės veikėjai.
„Norėdamas patręšti ir nupirkti kitų reikalingų cheminių medžiagų savo žemei, turiu kasmet išleisti maždaug apie 150 tūkst. eurų. Bankas man, neįkeičiant žemės, skolina maždaug 70 tūkst. eurų. Už tokią sumą aš galiu nupirkti tik pusę reikalingų trąšų ir cheminių medžiagų. Jei neturėčiau galimybės pasiimti trąšų atidedant mokėjimą iki spalio 1 dienos, neturėčiau kitos išeities, kaip tik netręšti ir nualinti savo žemes, o po dvejų-trejų metų būčiau priverstas jas išnuomoti, nes derlingumas būtų per mažas ir nebeapsimokėtų ūkininkauti“, – pasakoja ūkininkas.
Atidėjimas – svarbus ramstis
Žemės ūkio sektoriuje dirbančios bendrovės, kurios sutinka atidėti mokėjimus už sėklą, trąšas, agrochemiją, anot jo, yra labai svarbus ramstis ūkininkams, kuriems bankai nenori skolinti be užstato.
Anot jo, mokėjimo atidėjimu naudojasi gal net didesnė pusė ūkininkų, todėl suvaržymų įvedimas šioje srityje labai skaudžiai paliestų didžiąją dalį žemės ūkio verslu užsiimančių žmonių.
„Taip, mes prašome atidėti mokėjimą iki derliaus nuėmimo, bet tikrai niekas neverčia mūsų skolą atiduoti grūdais. Gali sumokėti pinigais, jei radai kur pelningiau parduoti grūdus. Visos konkrečios sutarčių sąlygos – derybų reikalas“, – pasakoja A. Palčevskas. Anot jo, rinkoje yra tikrai ne viena ir ne dvi įmonės, prekiaujančios trąšomis ar agrochemija, superkančios grūdus, todėl visais klausimais linksniuoti vieną įmonę yra neteisinga.
„Joks bankas tokių sąlygų neduotų“
„Daug metų bendradarbiauju su „Agrokoncernu“ ir esu patenkintas. Tikrai pasitikiu „Agrokoncerno“ vadybininku, kuris dirba mūsų regione, nes mūsų bendras darbas trunka tikrai ne vienerius ir ne dvejus metus“, – patirtimi dalijasi ūkininkas. Jis džiaugiasi, kad pirkdamas trąšas jis gauna ne tik produkciją, bet ir nuolatinę galimybę pasitarti, konsultuotis, ieškoti geriausių sprendimų būtent jo žemėje, naudojant būtent jo turimą techniką.
Anot ūkininko, jam pačiam yra buvę taip, kad, nepalankiai susiklosčius situacijai, teko prašyti nukelti mokėjimo terminą, tačiau niekas pas jį nei antstolių siuntė, nei žemes atiminėjo, nei kokių kitokių veiksmų nesiėmė – pokalbiuose buvo surastas abiem pusėms priimtinas sprendimas.
„Joks bankas neduotų mums tokių sąlygų“, – įsitikinęs ūkininkas.
Tačiau jis pripažįsta, jog priimdamas sprendimus dėl bendradarbiavimo su „Agrokoncernu“, visuomet pasitikrina, ar rinkoje nėra geresnių sąlygų. Anot jo, keletas Šiaulių regiono ūkininkų yra susikooperavę, t.y. sujungę savo užsakymą trąšoms į vieną, suformavę didesnę užsakymo apimtį, bando gauti ir gauna geresnes sąlygas.
„Visuomet pasitikriname, kas siūlo geriausias sąlygas. Rinka ir įmonių konkurencija yra tikrai mūsų pusėje“, – sako A.Palčevskas.
Nesumokėtos skolos paveja
Kodėl pasigirsta ūkininkų nusiskundimų, o politikai iš to sukuria neįtikėtinas istorijas? Andrejus kalba trumpai – ūkininkas turi būti ūkiškas. Jeigu žmogus taškosi pinigais, neskaičiuoja skolų, negalvoja, kaip jas gražins – tada nesvarbu, ar jis ūkininkauja, ar namus stato – vis tiek nesumokėtos skolos pasivys.
„Aš manau, kad negalima daryti išvadų ir situaciją apibendrinti pagal vieną pavyzdį. Ir jei dabar mums uždraus nukelti mokėjimus už trąšas keliems mėnesiams, tai turėsime galvoti, kad politikai nori priversti mus skolintis iš skandinaviškų bankų“, – samprotauja ūkininkas.
Mažės pelningumas ir derlingumas
Kitame Lietuvos krašte ūkininkaujantis Arūnas Usis pritaria kolegai iš Šiaulių rajono ir sako, kad jei paėmei prekes, tai turi už jas atsiskaityti. Juk nuėjęs į parduotuvę taip pat negalvoji, kad gali už duoną ar dešrą nemokėti.
Su „Agrokoncernu“ nuo 2001 metų bendradarbiaujantis Telšių rajono ūkininkas dirba ne tik su šia bendrove, dirba ir su kitomis bendrovėmis, nes ūkis nemažas – iš viso dirbama 924 ha, nors pradžia buvo kur kas kuklesnė – 30 ha. Mišraus ūkio šeimininkas sako apie 60 proc. trąšų ir augalų apsaugos produktų perkantis iš „Agrokoncerno“.
„Naudojame mokėjimų atidėjimus, nes taip žymiai palankiau, nei skolintis iš bankų. Telšių rajone, kur aš dirbu, ant rankų pirštų turbūt galima suskaičiuoti tuos, kurie prireikus gautų iš banko paskolą, nes ūkininkų finansiniai rodikliai nėra tokie geri“, – sako A. Usis. Ano jo, uždraudus mokėjimus nukelti po derliaus nuėmimo, ūkininkai, kurių finansinė situacija sunkesnė, laiku nepatręš pasėlių, jų laukų derlingumas ir pelningumas mažės.
„Man keista girdėti, kad kažkas atiminėja žemes. Niekas nieko neatiminėja. Praktiškai visos žemės ūkio produkcija prekiaujančios įmonės dirba panašiomis sąlygomis, taiko labai panašias sąlygas. Grūdus gali parduoti kam nori. Jokių produktų per prievartą ūkininkams niekas nebruka, jokių sutarčių pasirašyti neverčia“, – kalba ūkininkas, kurį stebina sukeltas ažiotažas tiek dėl dirbamos žemės kiekio, tiek dėl mokėjimų atidėjimų.
Klausimų kelia kilęs triukšmas dėl trąšų kilmės. Anot jo, nėra jokio skirtumo, iš kokios šalies trąšos, jų sudėtis yra visiškai tokia pati.
„Lietuvoje kvailiausia, kai srities neišmanantys pradeda mokyti, kaip reikia dirbti – kaip sėti, pjauti, gaminti. Azotines trąšas pastarąjį kartą pirkome angliškas, nes jos buvo pigesnės ir už rusiškas, ir už Lietuvoje gaminamas. Bet kodėl dabar niekas nešaukia, kad pirkdami angliškas trąšas žlugdome lietuvišką gamybą? O mūsų argumentas labai paprastas – angliškos trąšos kainuoja penktadaliu pigiau ir mokėjimas atidedamas beveik metams. Lietuviškos trąšos gerokai brangesnės ir atsiskaityti prašo po mėnesio. Mes renkamės palankesnį variantą“, – neslepia A.Usis.
Jis nesutinka su teiginiais, kad ūkininkai linkę naudoti per daug trąšų ir taip kelti pavojų aplinkos saugumui.
„Kiekvienas ūkininkas stengiasi trąšų sunaudoti kuo mažiau. Kur tu rasi tokį kvailį, kuris piltų specialiai kuo daugiau? Kuo mažiau išpili, tuo mažesnė produkcijos savikaina. Mes puikiai skaičiuojam. Jei pilsi daug – dirbsi nuostolingai“, –Žemaitijos ūkininko samprotavimai paprasti.
„Žemės ūkis yra normalus verslas ir kiekvienas ūkininkas skaičiuoja, kas jam apsimoka“, – sako A.Usis. Jis taip pat nesupranta, kaip galima riboti dirbamos žemės plotus – juk pramonininkui niekas nedraudžia statyti antrą gamyklą, tai kodėl ūkininkams čia taikomos kitokios sąlygos? Jis sako, jog norint dirbti efektyviai, ūkis turi augti – jei nori turėti pelno, mokėti padorias algas darbuotojams.
„Bet supraskite mane teisingai – mes nekalbam apie 30-40 ha ūkį. Toks ūkis nėra verslas, tai yra labiau pomėgis, hobis, iš tiek nepragyvensi. Nebent tai būtų daržininkystės ar sodininkystės ūkis, ar kokios kitos specifinės žemės ūkio specializacijos sritis“, – tvirtina Telšių rajone beveik 1000 ha dirbantis ūkininkas.
Užsakymo nr.: PT_77460235