JAV gyvenančią lietuvę nustebino Lietuvoje pakitusios laidotuvių tradicijos

Pasaulis nuolat kinta ir modernėja, visuomenė tampa vis liberalesnė, vis daugiau naujovių įsileidžia net ir į per amžius susiformavusių tradicijų sritis. Ne išimtis ir laidotuvės. Čia tradicijų pokyčiai matomi ir Lietuvoje. Apklausos rodo, jog per pastarąjį dešimtmetį kremavimas tapo tokiu pat laidojimo pasirinkimu, kaip ir laidojimas į žemę. Be to, po truputį tampa įprasta kreiptis ir laidotuvių ceremonijų planuotojus. Pastarųjų paslaugomis ypač dažnai naudojasi tautiečiai, savo gyvenimą kuriantys kitose šalyse. JAV gyvenanti Danguolė M. sako buvusi maloniai nustebinta tokių paslaugų tėvynėje kokybe ir dalijasi laidotuvių tradicijų Lietuvoje ir už Atlanto potyriais.

„Gyvenu ne Lietuvoje, tad išgirdus skaudžią žinią apie mylimos mamos mirtį, išgąsdino ir mintis, kaip reikės surengti laidotuves. Mamytė jau buvo išreiškusi valią po mirties būti kremuota, tad paskambinau į vienintelį Lietuvoje Kėdainių krematoriumą ir – kokia laimė – mane sujungė su laidotuvių planuotoja, kuriai dabar esu be galo dėkinga, nors ir susipažinome tokiomis liūdnomis aplinkybėmis, – pasakoja ponia Danguolė M. – Ši nuostabi moteris pasirūpino viskuo iki urnos nuleidimo į kapą.“

Pasak Danguolės, laidotuvių planuotojos bendravimas, nuoširdus dėmesys ir žmogiškas supratimas sunkiausią valandą teikė tvirtybės: „Ji viskuo pasirūpino labai subtiliai, pati tarsi likdama nuošaly, buvo išlaikytas pagarbus atstumas – savo iniciatyva neužgožė nei mamytės atminimo, nei mūsų pageidavimų.“

Šviesesnė atsisveikinimo ceremonija

Moteris pasakoja, kad atvykus į Lietuvą laidoti mamos, jai dar reikėjo laiko susitaikyti su netektimi, tada pranešti liūdną žinią artimiesiems ir bičiuliams, pereiti patį skaudžiausią gedulo etapą, apraudoti velionę, pabūti rimtyje ir pasimelsti. Visa tai tapo įmanoma tik dėl to, kad laidotuvių planuotoja perėmė visus kitus rūpesčius, kurių netrūksta organizuojant laidotuves. „Buvo ypač sunki akimirka laidotuvių dieną, kai atėjo laikas išnešti urną – nenorėjau jos paleisti, bet laidotuvių planuotoja labai palengvino mano skausmą, o ir atsisveikinimo ceremonija buvo tokia paguodžianti, kad neliko abejonių, jog būtent taip viskas ir turėjo vykti.“

Lietuvoje keičiantis ir šermenų tradicijoms, vietoj trijų parų gedėjimo įprastoje šarvojimo salėje dažnai pasirenkamos šviesesnės erdvės – su mirusiuoju norima atsisveikinti jį prisimenant šviesiai, laidotuvių ceremoniją paverčiant labiau suasmeninta, kai skamba velionio mėgta muzika ar eilės, ekrane rodomos nuotraukos su svarbiausiomis jo gyvenimo akimirkomis.

Ponia Danguolė džiaugiasi, kad laidotuvių planuotoja supažindino su galimybe atsisveikinimo su mama ceremonijai rinktis ne tradicinę šarvojimo salę, bet muziejaus erdves. „Pamačiusi patalpas net neabejojau – iš karto supratau, kad ir mama šiuos skliautus būtų pasirinkusi. Tradicinės šarvojimo salės slegia, be to, mama nemėgo tamsumos. O čia pasitiko jauki kamerinė aplinka, kurioje derėjo ir mamos kurtos eilės, skambant kanklėms, ir kalbėjusiųjų žodžiai, o giesmės ir ant sienos plaukiantys mamytės gyvenimo vaizdai ėjo tiesiai į širdį, spaudė ašarą, bet tai buvo skaidrios atsisveikinimo ašaros“, – skaudžiomis akimirkomis dalijasi Danguolė.

JAV šermenyse nekalbama pašnibždomis

Paprašyta palyginti laidotuvių tradicijas JAV ir Lietuvoje, pašnekovė sako nė neįsivaizdavusi, kad ir Lietuvoje jau galima netradiciniu būdu atsisveikinti su mirusiuoju, kol pačiai neteko su tuo susidurti. JAV, kurios yra vienas didelis kultūrų, religijų ir papročių katilas, laidojimo ar atsisveikinimo su mirusiuoju apeigos net ir gyvenančių toje pačioje gatvėje ar net šeimoje gali labai skirtis.

„Pamenu, pirmosios laidotuvės, kuriose dalyvavau atvykusi į JAV, buvo vyro dėdės. Nuvykus į šermenis, nustebino tuo pat metu ir pakilumas, ir šurmulys patalpoje, kurioje gulėjo pašarvotas velionis. Niekas nekalbėjo pašnibždomis – tiesiog šnekučiavosi stovėdami grupelėmis, aplink lakstė vaikai, kartkartėmis vis kas nors prieidavo prie karsto atsisveikinti... Susidarė įspūdis, tarsi velionis būtų toks pats giminės susiėjimo dalyvis, kaip ir visi susirinkusieji, – pasakoja ponia Danguolė. – Įsiminė ir atsisveikinimo su viena teta ceremonija, kai į kunigo aukojamas šventas apeigas buvo įpintos muzikalios šeimos narių atliekamos giesmės, giminaičiai, kaimynai ir kiti velionę pažinojusieji dalijosi dažnai linksmais atsiminimais, atspindinčiais geriausius mirusiosios bruožus, charakterį ir pomėgius.“

Požiūris priklauso ne nuo amžiaus

Ritualinių laidojimo paslaugų centro „Rekviem“ laidotuvių ceremonijų planuotoja Jorūnė Ramonaitė tik patvirtina, kad laidotuvių tradicijos keičiasi ir gana sparčiai.

„Populiarėja tokios netradicinės atsisveikinimo vietos, kaip muziejus ar botanikos sodas, kartais pasirenkama ir erdvi bei šviesi viešbučio salė. Žmonės jau pradeda atsisakyti didžiulių vainikų, o kartais artimieji net prašo nenešti gėlių. Visuomet patariame pastatyti vadinamą aukų dėžutę, kad kiekvienas norintysis galėtų prisidėti prie gedinčių artimųjų laidotuvių, bet tai nėra kažkoks įpareigojimas“, – pasakoja Jorūnė.

Ji pastebi, kad skaidrias ir šviesias laidotuves labiau linkę rinktis jaunesni žmonės ir kad visai be reikalo baiminamasi vyresnių giminaičių nuomonės. „Turėjome ir labai jaukų atsisveikinimą, kuriame dalyvavo vien garbaus amžiaus žmonės: tarp susirinkusiųjų netrūko šilto bendravimo, dalinimosi prisiminimais. Atmosfera visiškai nepriminė laidojimo namuose dažnai vyraujančių gedulingų nuotaikų. Sakyčiau, požiūris į laidotuves priklauso ne nuo amžiaus, bet nuo akiračio platumo ir pasaulėžiūros. Be to, mes visada patariame pirmiausia pagalvoti, kokios ceremonijos būtų pageidavęs pats velionis, o tik tada svarstyti, kaip reaguos giminaičiai ar atėjusieji atsisveikinti draugai“, – sako laidotuvių ceremonijų planuotoja.

Lietuvoje kintant laidotuvių tradicijoms, jau nebestebina artimųjų prašymas vietoj vainikų pagerbti velionį vienu gėlės žiedu ar uždegant žvakutę, atsisveikinimo organizavimas iš karto su gedulingais pietumis ar vakariene, nevažinėjant iš vienos vietos į kitą, prisimenant velionį ramiais pokalbiais prie stalo. Dažniausiai laidotuvių ceremonija trunka apie keletą valandų.