Galima įžvelgti tokio reglamentavimo neatitikimą pamatiniams Lietuvos Respublikos nacionaliniams teisės aktams, ir ES teisės nuostatoms, kurios gina ir garantuoja bendrovių veiklos laisvę ir laisvą kapitalo judėjimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. garantuoja, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Remiantis šią nuostatą aiškinančia Konstitucinio Teismo doktrina, Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva apibrėžia tautos ūkio pagrindą: tautos ūkio pagrindas yra šios vertybės: privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė, iniciatyva.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnis skelbia, kad laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką.
Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo teismo praktika, įsisteigimo laisvės ir laisvo kapitalo judėjimo ribojimas nacionalinėmis priemonėmis gali būti pateisinamas, jeigu yra įrodoma, kad šios ES laisves ribojančios nacionalinės priemonės yra pateisinamos viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo požiūriu, yra proporcingos siekiamų tikslų atžvilgiu bei yra numatyti aiškūs kriterijai dėl šių nacionalinių priemonių taikymo.
Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad bet kokia valstybės narės priemonė, kuri gali kitų valstybių narių piliečių investavimą šioje valstybėje narėje apsunkinti ar atgrasyti nuo tokio investavimo, yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas.
Šiuo atveju įstatymo projekto rengėjai ne tik nepagrindžia, kodėl ir kaip vos kelių privačių bendrovių „Telia“, „Achema“ ir „Orlen Lietuva“, įtrauktų į Trečios kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sąrašą (ir kodėl būtent tų bendrovių), sandorių patikra ir kontrolė užtikrina nacionalinio saugumo interesus, bet ir nepateikia ir įstatymo projekte neįtvirtina nė vieno aiškaus kriterijus, į kurį bus atsižvelgiama ir kuris bus vertinamas sprendžiant, ar konkretus sandoris prieštarauja nacionalinio saugumo interesams, ar ne. Toks reglamentavimas galimai pažeistų Lietuvos Konstitucijos, ES ir tarptautinius teisės aktų pamatines nuostatas.
Vakarų praktika
Išanalizavus kitų Europos Sąjungos valstybių teisinio reguliavimo praktiką, darytina išvada, kad valstybės institucijų teisė kištis į privačių įmonių vidinius sandorius yra pateisinama ir leidžiama tik tuo atveju, kai siekiama atlikti pakeitimus strateginių įmonių valdyme. Tačiau nėra jokių suvaržymų ribojant privačių juridinių asmenų galimybes sudaryti sandorius, ypač kasdienės ūkinės veiklos sandorius.
Dažnai minimas Lenkijos Respublikos pavyzdys, lyg prieštaraujantis šiai pozicijai. Tačiau yra kitaip. Turimais duomenimis, Lenkijos Respublikoje klausimai, susiję su nacionaliniu saugumu ir strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių reguliavimu, yra reglamentuojami Investicijų kontrolės įstatyme.
Šio įstatymo tikslas – užtikrinti, kad tam tikros investicijos nepakenktų nacionaliniam saugumui ir apsaugotų nuo priešiškai nusiteikusių išorės subjektų ir įmonių kontrolės perėmimo sandorių. Pagrindinė šio įstatymo nuostata numato, kad ūkio subjektas, perkantis strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių akcijas ir įgyjantis kontrolę šioje įmonėje, arba kitaip reikšmingai dalyvaujantis šios įmonės valdyme, įsipareigoja informuoti ministrą pirmininką apie tokį sandorį. Tokiu atveju valstybės institucijos per 90 dienų turi teisę paprieštarauti šiam sandoriui, jeigu yra nusprendžiama, kad toks sandoris gali pažeisti nacionalinio saugumo interesus.
Taigi Lenkijos Respublikoje privačių bendrovių veiklai, kiek tai susiję su nacionaliniam saugumo interesų apsauga, ribojama tik investuotojų patikra.
Korupcijos prielaidos
Atkreiptinas dėmesys, kad į Seimą atkeliavusiame projekte apskritai nėra nustatyta jokių privačių bendrovių sandorių patikros kriterijų, t. y. remiantis kokiais kriterijais bus sprendžiama, ar konkretus sandoris atitinka nacionalinio saugumo interesus, ar ne, taip galėtų būti sudarytos sąlygos valstybės institucijų piktnaudžiavimui, įskaitant ir valstybės įmonių protegavimą, konkurencinių sąlygų joms palengvinimą.
Negana to, 10 procentų finansinių metų metinių įmonės pajamų kriterijus nėra ir įstatymo projekto rengėjų nebuvo objektyviai pagrįstas jokiais argumentais. Yra visiškai neaišku ir neargumentuota, kodėl įstatymo projekto rengėjas pasirinko būtent šio dydžio (o ne didesnį, ar mažesnį) kriterijų, per visą įstatymo projekto svarstymo laiką šis kriterijus nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis (skaičiavimais, statistiniais duomenimis ir pan.). Taigi, esminis privačių bendrovių sandorių patikros kriterijus visiškai nėra objektyviai pateisintas.
Numatomo reglamentavimo ydingumas pasireiškia ir tuo, kad į kontroliuojamų sandorių apimtį patektų labai platus spektras privačių bendrovių sandorių, įskaitant įprastinės bendrovės ūkinės veiklos, kasdienius sandorius, tokius kaip žaliavų pirkimas, kurių uždraudimas ar uždelsimas gali sustabdyti bendrovės veiklą ir tokiu būdu lemti didelius nuostolius privačiai bendrovei.
Valstybei suteikta teisė atlikti privačių bendrovių sandorių patikrą ir kontrolę bet kuriais, neapibrėžtais atvejais ir dėl bet kokių sandorių yra neproporcinga priemonė, kuri teisiniu vertinimu prieštarauja ESTT praktikai.
Negana to, pažymėtina ir tai, kad privačios bendrovės, kurių atžvilgiu būtų taikomas sandorių patikros ir kontrolės reikalavimas, būtų diskriminuojamos bendrovių, kurios užsiima tapačia ar analogiška veikla ir kurioms šis sandorių sudarymo apribojimas nebūtų taikomas, atžvilgiu taip dirbtinai iškreipiant konkurencines sąlygas rinkose.
Akivaizdu, kad Seimo nariams teikiamas įstatymo projektas parengtas neįvertinus ir pilnai neišanalizavus jo atitikties Lietuvos ir Europos Sąjungos teisiniam reglamentavimui.
Užsakymo nr.: PT_76839613