Čia, kur susijungia Vokietijos Saksonija su Čekijos Bohemijos apskritimi, jau bronzos amžiuje gyveno žmonės, paskui vienur kitur buvo įsikūrę valstiečiai, slapstydavosi pabėgę vergai, o uolomis grožėdavosi nebent laivybos pramonei labai svarbia Elbe praplaukiantys jūreiviai. Dar vėliau, prieš du šimtus penkiasdešimt metų, šios vietos grožį atrado romantikai dailininkai. Šveicarų dailininkams Adrianui Zinggui ir Antonui Graffui tuo metu besimokant Dresdene ir keliaujant po apylinkes, tos smiltainio uolos taip patiko ir taip priminė gimtinę, kad jie jas pavadino Šveicarija.

Taip ir prigijo pavadinimas Saksonijos Šveicarija. Jų keliais patraukė ir daugiau Dresdene bestudijuojančių ar dvare dirbančių dailininkų, tie vedėsi savo draugus rašytojus ir kompozitorius. Grįžę ne vienas pristatė savo kelionių eskizus arba kelionės įkvėptus darbus ir per miškus, uolas ir tarpeklius vinguriuojantis takelis buvo pavadintas Malerweg – Dailininkų keliu.

Vienas žymiausių Vokietijos dailininkų romantikų Casparas Davidas Friedrichas gyveno palapinėje daugybę dienų, piešė eskizus ir negalėjo atsižavėti šios vietos peizažais. Jis buvo pirmasis, parodęs paveiksluose smiltainių uolų grožį. Lohmeno miestelio kunigas Nikolajus, neturtingo Berlyno batsiuvio sūnus, 1801 metais parašė pirmąjį kelionės vadovą po šias vietoves ir padarė pirmąsias kelio žymes.

Lina Ever
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Paskui dailininkus ir menininkus atėjo ir turistai, taip ši vietovė 19 amžiuje tapo gerai žinoma Vokietijoje. Dabar Saksonijos Šveicarijoje esantis Bastėjos uolynas su tiltu ir kitos smiltainio uolos yra įtraukti į gražiausių Vokietijos vietų dešimtukus, o kai kas ją priskiria net romantiškiausioms ir paslaptingiausioms Europos vietoms.

Prieš daugiau nei dešimtmetį Saksonijos turizmo institucijos atgaivino Dailininkų kelią, sustatė nuorodas, parengė informacinius stendus su žymių dailininkų pieštomis reprodukcijomis, paruošė katalogus, sužymėjo nebrangias nakvynės vietas.

Saksonijos Šveicarijos nuotraukos kažkada patraukė ir mano žvilgsnį, o apsilankiusi joje praeitais metais supratau, kad noriu grįžti ir nueiti Dailininkų piligriminiu keliu, vedančiu per turistų neišmindžiotus miškus, ir pasisemti įkvėpimo. Jei tas kelias įkvėpė tiek daug menininkų romantikų, kodėl negalėtų įkvėpti romantiškos rašytojos, tariau sau ir ėmiau ieškoti bendrakeleivių.

Tai ne Santjago kelias, jam nereikia didelio pasiruošimo, jis yra visai netoli nuo Lietuvos, įveikiamas bet kokiu oru, stulbina gamtos įvairovė, pakeliui yra nebrangių nakvynės vietų – tiesiog tobula gamtos ištroškusiems keliautojams. Dailininkų kelias tęsiasi 112 km. Jis padalintas į aštuonis etapus, tai yra aštuonios dienos ėjimo po 12–16 km. Trasos įvairaus sudėtingumo, bet kiekvienas etapas stebina vis kitokiais vaizdais. Buvome numatę įveikti penkis etapus, esančius kairiajame Elbės krante, tačiau dėl nikstelėjusios kojos planus teko pakoreguoti. Nieko tokio, net ir geriausiai suplanuotoje kelionėje reikia palikti vietos netikėtumams.

Lina Ever
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Jei norite pasivaikščioti po miškus, jums visai nebūtina eiti Dailininkų keliu. Saksonijos Šveicarijoje yra 1200 km pažymėtų vaikščiojimo takų kiekvieno skoniui ir įvairaus pajėgumo keliautojams. Didžioji dalis tinkama eiti ir su mažais vaikais, ir su seneliais, ir su šunimis. Keliai gerai pažymėti, dauguma jų veda per senuosius miškus.

Bet yra ir takų, kur į kalnus reikia lipti kopėtėlėmis ir uolose iškirstais laiptais besilaikant už virvių. Tikras gamtos atrakcionų parkas, ir visiškai nemokamas. Tačiau net lipdamas be atokvėpio žinai, kad būsi apdovanotas nepakartojamais vaizdais. Aukščiausias Saksonijos Šveicarijos kalnas yra Vinterbergas, jo aukštis – 552 metrai, kitos uolos siekia 300–400 metrų. Atrodo nedaug, tačiau į jas užlipus debesys plaukia toli apačioje.

Vienas sunkiausiai įveikiamų ir įdomiausias yra Šramštaino uolynas, į jį rekomenduočiau lipti tik sveikiems arba su vaikais bent jau nuo kokių penkerių metų. (Mažesnius, mačiau, nešėsi kuprinėje, o vienas vyras kuprinėje tempė šunį.) Tai stačios uolos, į kurias veda ir statūs laiptai, ir kopėčios. Kai pakyli virš miško, reikia susikaupti, kad žiūrėtum po kojomis, nes atsivėrusi panorama tiesiog atima kvapą.

Sako, vasarą ir savaitgaliais čia labai daug turistų, tačiau mes keliavome rudenį savaitės viduryje, tad sutikome tik kelis keliautojus. Apačioje nusidriekęs Elbės vingis, keliasdešimt kilometrų išsitęsęs horizontas ir rudens nuspalvintas miškas – tikra dovana akims.

Lina Ever
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Vokiečiai mėgsta keliauti, tad nesistebėjome net lyjant lietui sutikę šeimų su mažais vaikais. Visi su lietaus striukėmis, neperšlampamais batais ir lazdomis. Supratome, kad miškas ir uolos gražūs bet kokiu oru, tik tuomet tikrai pravers neslystantys kalnų batai.

Be jokios abejonės, keliaujant ten reikia aplankyti ir žymiausią šių vietų objektą, įtrauktą net į vietų, kurias reikia pamatyti iki mirties, sąrašą – Bastėjos tiltą ir uolas. Iki jų galima privažiuoti automobiliu, o galima ir ateiti iš Vėleno arba Rateno miestelių. Bastėjos tiltas yra 76 m ilgio ir atrodo labai senas, tačiau pastatytas tik prieš pusantro šimto metų ir jungia atskirus uolos pirštus.

Dabar net nežinau, kas man patiko labiausiai, – ar Vilko tarpeklis, kurio siaurais metaliniais laipteliais reikėjo leistis temstant, ar po Bastėjos tiltu plaukiantys debesys, ar nuo Brando masyvo (kitaip vadinamo Saksonijos Šveicarijos balkonu) atsiverianti panorama, ar Honštaino pilis ir nakvynė joje, ar Afenštaino akmenynas, ar didžiausias paminklas Ričardui Vagneriui, stovintis olose prie upeliuko, ar Libentalio tarpeklis su daugiau nei 300 samanų rūšių ir užklydusiomis lūšimis, ar Amzelio krioklys, Neumano malūnas, ar Utenvaldės akmenų vartai.

Per tas penkias dienas nuėjome 100 000 žingsnių, apie 60 kilometrų. Jei paskutinę dieną nebūčiau nikstelėjusi kojos, būtume nuėję dar penkis kilometrus. Tapo savotišku azartu kas vakarą skaičiuoti tuos žingsnius ir kilometrus, juolab kad ir kelias kasdien pailgėdavo kokiu kilometru.

Kai prieš metus draugė rekomendavo „Fitbit“, atsakiau, kad man nereikia dar vieno gyvenimo patarėjo, kuris reguliuotų, kiek judėti ir miegoti, bet šioje kelionėje pagaliau apsisprendžiau jį išbandyti. Pirmiausia sužavėjo puikus dizainas, patogi apyrankė ir pirminė laikrodžio funkcija. Antras labai pravertęs dalykas – pulso rodmenys, nes lipimas į kalnus buvo puiki kardiotreniruotė. Trečias – tai vibravimas skambant giliai kuprinėje gulinčiam telefonui.

Net jei nenori atsiliepti, vis tiek smagu žinoti, kas skambino. O vakare, prieš užsisakydama didelį vokišką kepsnį, draugei juokais parašydavau, kiek kilokalorijų sudeginau, o su bendrakeleiviais aptardavome, kiek žingsnių nuėjome. Viena, prie ko dar nepripratau, – tai miegoti su juo ir leisti jam skaičiuoti miego valandas.

Svajoju čia grįžti ir pavasarį. Dar tiek daug nepamačiau, o juk tas pats miškas skirtingais metų laikais skirtingai apšviestas ir su skirtingų spalvų lapija atrodo visiškai kitaip. Gal netgi susiburs menui prijaučiančių žmonių, norinčių su manim praeiti Dailininkų keliu, grupelė. Nes čia eidama supratau, jog svarbu, ne kiek objektų apvažiavai ir nufotografavai, bet ramybė, kuri apima lipant į kalnus, lendant tarp uolų, žygiuojant palei upelius ir apleistus malūnus.

Technologijos kiekvienai kelionei suteiks savito žavesio. Fotografuokite, filmuokite, skaičiuokite savo žingsnius ar įrašykite paukščių balsus.

Šį ir kitus straipnsius galite skaityti www.elektrolife.lt