Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenimis, per devynis šių metų mėnesius užregistruota per 1,1 tūkst. laisvų darbo vietų, kurias galėtų užpildyti socialiniai darbuotojai. Šiandien socialinių darbuotojų stinga ligoninėms, slaugos ir globos namams, dienos centrams. Bet norinčių dirbti šį didelio pasiaukojimo, kantrybės ir profesionalumo reikalaujantį darbą neretai tenka ieškoti it su žiburiu.
Viena iš priežasčių – apie socialinio darbuotojo darbą visuomenė vis dar žino per mažai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Socialinių paslaugų skyriaus vyriausioji specialistė Guoda Vaičekauskaitė pastebėjo vieną dažnesnių stereotipų – kai laikoma, jog socialinis darbas yra kone savanoriška visuomeninė veikla, o socialinis darbuotojas – tiesiog geraširdis, kitiems padedantis žmogus.
„O juk socialinis darbas – tai profesinė veikla, kuri padeda žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir aplinkiniams spręsti tarpusavio santykių ir socialines problemas, skatina socialinę kaitą, gerina gyvenimo kokybę ir stiprina solidarumą bei socialinį teisingumą. Įtikinamiausi žmonėms yra gerieji pavyzdžiai iš jų kasdienio gyvenimo, kai susilaukia profesionalios socialinių darbuotojų pagalbos. Stereotipus griauna žinojimas“, – pažymi G. Vaičekauskaitė.
Socialinė darbuotoja Sandra Šatkauskienė, dirbanti Kauno klinikose, pripažįsta, jog rinkdamasi socialinio darbo medicinoje studijas ir pati mažai težinojo apie būsimą specialybę. Abejonių būta ir iš aplinkinių – esą įsidarbinti pagal specialybę gali būti sudėtinga, o pats socialinio darbuotojo darbas būsiąs sunkus, menkai atlyginamas, nedėkingas. Tačiau, pasak S. Šatkauskienės, nepabandęs – nesužinosi.
Šiandien jauna specialistė dirba socialine darbuotoja Kauno klinikų vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuje ir džiaugiasi universitete išsiugdytomis savybėmis – drąsa klausti, išsakyti savo mintis, nebijoti klysti.
„Studijuojant, atliekant socialinio darbo praktiką įvairiose įstaigose, organizacijose, pamažu formavosi supratimas apie šią specialybę, jos darbo pobūdį. Būdama studentė, turėjau galimybę pamatyti įvairialypį šios profesijos veidą, kartu gimė ir noras dirbti šį darbą“, – kalbėjo bakalauro bei magistro socialinio darbo studijas baigusi S. Šatkauskienė.
Pasak jaunos specialistės, nieko stebėtina, kad visuomenė dar tik pradeda geriau pažinti socialinio darbuotojo veiklą: ši profesija Lietuvoje apskritai palyginti jauna, o sveikatos priežiūros įstaigose socialinė veikla pradėta tik prieš 17 metų. Tačiau specialybė palaipsniui įsitvirtina šalies socialinės ir sveikatos politikos akiratyje.
„Nors vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuje dirbti nelengva, man ši veikla patinka: galima kalbėtis, išklausyti, diskutuoti, ieškoti išeičių – ir padėti žmogui kažką savo gyvenime pakeisti į gera. Tokia galimybė – vienas didžiausių socialinio darbuotojo veiklos privalumų“, – sako socialinė darbuotoja.
Jaunai specialistei kasdien tenka susidurti su įvairiomis klientų grupėmis: ji konsultuoja šeimas, atsižvelgdama į pacientų poreikius, taiko individualius ar grupinius socialinio darbo metodus. Labiausiai ją džiugina pokyčiai, kai kliento, jo šeimos situacija gerėja. Tačiau neretai pacientui išvykus iš ligoninės, pagalba jam nutrūksta, ir S. Šatkauskienei apmaudu, kad visavertės socialinės pagalbos paslaugų grandinėje vis dar stinga reikiamų grandžių.
Tačiau socialinio darbo specialybė tuo ir įdomi: joje dar galima ir reikia daug ką išplėtoti, tobulinti – nuo teisės aktų iki praktinės veiklos. Tęsti studijas, tobulintis gali ir pats specialistas. Socialinio darbo bakalauro bei magistro laipsnį įgijusi S. Šatkauskienė būtent studijų metais suvokė, jog kiekvienas žmogus yra unikalus, išmoko neteisti, nekaltinti kitų, o į profesinę veiklą, be žinių ir įgūdžių, atsinešė ir stiprų vertybinį pagrindą, kuris svarbus, dirbant su pažeidžiamais bei jautriais pacientais.
Specialisto parengimui – didžiulis dėmesys
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Socialinių ir sveikatos mokslų katedros doc. dr. Ramunė Jurkuvienė pabrėžia, kiek daug išteklių, žinių, laiko ir pastangų skiriama būsimiesiems socialiniams darbuotojams parengti. Studentai mokomi ne tik tiesioginių profesinių žinių, bet ir savarankiško darbo, bendravimo įgūdžių, pabrėžiant profesines vertybes ir etiką. Siekiama, kad jie ne tik įgytų reikiamas kompetencijas, bet ir kad jiems patiems būtų įdomu dirbti šį darbą.
„Studijuodami socialinį darbą medicinoje, studentai atlieka skirtingas praktikas, susipažįsta su būsimąja profesija, institucijų veikla, mokosi dirbti su asmeniu, šeima, bendruomene, atliekama mokslinė tiriamoji praktika. Štai tarkime, studentui tenka bendrauti su skyrybas išgyvenančia šeima. Dažnai sutuoktiniai taip įsigilinę į savo problemas, kad nepastebi, ką išgyvena jų vaikai.
Tokiu atveju specialistui neužtenka vaiko paklausti, ar jis pavalgęs, ar paruošė namų darbus – svarbiau domėtis, kaip jaučiasi tos šeimos atžalos, ieškoti bendros kalbos. Žinoma, jei iškart pradėsi kvosti apie problemas, šeimos nariai tylės. Reikia išmokti užmegzti ryšį, įgauti pasitikėjimą – tik tada galima tikėtis, kad pacientas ims girdėti darbuotojo žodžius, dalysis sunkumais, ieškos išeities, ir palaipsniui žmogaus gyvenimas ims keistis į gera“, – kalba doc. dr. R. Jurkuvienė.
Ar reikia socialiniam darbuotojui pašaukimo?
Socialinio darbo medicinoje studijų programą baigę absolventai gali dirbti sveikatos priežiūros įstaigose, priklausomybės ligų centruose, vaikų globos namuose, krizių centruose, nevyriausybinėse organizacijose ir kitose organizacijose, kuriose reikia profesionalios socialinės pagalbos.
LSMU Socialinių ir sveikatos mokslų katedros docentė dr. R. Jurkuvienė pastebi, kad renkantis studijuoti socialinį darbą, verta žinoti, jog šioje specialybėje ypatingas dėmesys skiriamas savęs – žmogaus, asmenybės, būsimo specialisto – pažinimui. Juk dažniausiai pagalba teikiama pažeidžiamiausio visuomenės sluoksnio žmonėms, tad profesionalus socialinis darbuotojas turi gebėti ne tik išklausyti, patarti, paguosti, bet ir susitvardyti, prireikus – greitai ir tinkamai spręsti konfliktines situacijas.
„Socialiniam darbuotojui, kaip ir medikui, tenka nuolatos susidurti su žmonėmis, kurie skundžiasi, nepasako gero žodžio, nesidžiaugia, traukia save žemyn – apie tai taip pat reikia pagalvoti dar prie stojant“, – sako pašnekovė.
Dr. R. Jurkuvienės pastebėjimu, neretai studijuoti socialinį darbą renkasi ir patys gyvenimo sunkumų išgyvenę žmonės – jie geriau supranta ir atjaučia kitus.
„Jei man ne tas pats, kas vyksta su pacientu, jei noriu jam padėti – galbūt tai ir yra pašaukimas? Kita vertus, kiekvienas turime tam tikrą socialinį jautrumą, gailestį kitam, tad gebėjimas pasirūpinti ir padėti – išsiugdomas“, – svarsto pašnekovė.
Kuria ryšį tarp asmens ir visuomenės
„Neturime ilgalaikių nuomonės kitimo tyrimų, o specialybė Lietuvoje skaičiuoja tik 25 metus. Tačiau socialiniai darbuotojai jau yra dažniau pastebimi. Viena vertus, tai gerai, nes į juos atsigręžiama, vos tik kas nutinka. Vadinasi, visuomenė socialinį darbuotoją pradeda atpažinti. Tačiau iš kitos pusės, socialiniai darbuotojai neretai pastebimi kaip tie kaltieji, kurie kažko nepadarė.
O juk socialinio darbuotojo ir socialinio darbo paskirtis nėra kontrolė. Socialiniai darbuotojai savo žiniomis ir gebėjimais pirmiausia kuria ryšius tarp asmenų bei visuomenės ir institucijų aplink sunkumų turintį asmenį – kad jis neliktų paribyje, kad tie sunkumai būtų įveikti“, – pabrėžė SADM Socialinių paslaugų skyriaus vyriausioji specialistė G. Vaičekauskaitė.
LSMU docentė dr. R. Jurkuvienė pabrėžia, kad ir pati medicina neretai sunkiai įsileidžia šią specialybę – socialiniame darbe svarbiausias dalykas yra santykiai ir žmogaus kaip visumos samprata: „Socialinis darbuotojas domisi ne žmogaus organais, o jo asmeniniu gyvenimu. Tai nėra gydytojų sritis, bet ji būtina žmogui įveikiant ligą. Nepaisydama sunkumų, kokybine prasme socialinio darbuotojo specialybė vis dar vystosi“.
Kita vertus, dr. R. Jurkuvienė puikiai mato ir šiandienos visuomenės ydas. Anot jos, nevertiname šiltų žmogiškų santykių, tebesame smurtinė visuomenė. Tam įtakos turėjo ir tai, kad kaip tauta ir valstybė patys esame patyrę daug negatyvo, o atsikratyti smurtinių santykių patirties, išmokti matyti šviesiąsias puses – labai sudėtinga.
Neparankūs visoms sistemoms – nes siekia pokyčių
Socialinių darbuotojų stygių Lietuvoje lemia ir daugiau priežasčių. Specialistė G. Vaičekauskaitė įžvelgia skirtumų, kaip socialinis darbuotojas vertinamas pas mus ir kitose šalyse. Pašnekovės vertinimu, Lietuvoje socialinis darbuotojas – pagalbinis darbininkas. Svetur, kur ši specialybė skaičiuoja antrą šimtmetį, socialinis darbuotojas traktuojamas kaip profesionalas pagalbos teikimo procese.
Kita priežastis – menki socialinių darbuotojų atlygiai. „Sodros“ duomenimis, šiemet rugpjūtį Lietuvoje dirbo 6 tūkst. 162 socialiniai darbuotojai ir konsultantai. Vidutinis socialinio darbuotojo mėnesio atlyginimas siekia 613 eurų – vis dėlto tikrovė kitokia.
Dėl atsainaus valdžios institucijų požiūrio socialiniai darbuotojai kartais nė minimalaus atlygio neišsiprašo – nors dirba neskaičiuodami valandų. Todėl dalis jų ieško geriau apmokamo darbo arba išvyksta į kitas šalis. Valstybei, investavusiai į reikalingų specialistų rengimą, tai – didelis praradimas.
„Socialinis darbas – labai svarbi konstruktyvaus buvimo visuomenėje dalis, nes padeda asmenims spręsti problemas, būti arba vėl tapti lygiaverčiais visuomenės nariais. Socialiniai darbuotojai turi didelį potencialą, tik ne visada gali jį išnaudoti. Renkantis šią specialybę, labai svarbi vidinė asmens parengtis. Socialinis darbas reikalauja būti stipriam ne tik profesine prasme, bet ir kaip žmogui. Todėl socialinis darbuotojas visada bus neparankus sistemoms, nes bandys parodyti sistemoms ir visai visuomenei tuos asmenis, kurie iškritę iš jų. O juk labai dažnai tiesiog patogiau tokių asmenų nematyti“, – pabrėžė SADM Socialinių paslaugų skyriaus vyriausioji specialistė G. Vaičekauskaitė.
Užsakymo nr.: PT_76165877