Atsukus laiką keliais šimtmečiais atgal, natūralus kailis taip pat buvo privaloma madingo įvaizdžio detalė. To meto damos nuo šalčių gindavosi kailiu apsiūtais apsiaustais, pirštinaitėmis ir prabangiomis kailio apykaklėmis. Būtent ilgus šalikus primenančios kailio apykaklės, kurias galima apsukti aplink kaklą ar tiesiog elegantiškai permesti per petį, - vienas madingiausių rudens ir žiemos aksesuarų.
Šiais laikais, tobulėjant technologijoms, kailio pritaikymo ir apdorojimo galimybės yra kur kas platesnės nei kadaise. Vis dažniau kailį matome ir pavasario-vasaros kolekcijose - dabar kailio gaminių lengvumas gali prilygti kone plunksnų. Kailių apdorojimui naudojami lazeriai ir kita itin tiksli įranga leidžia padidinti natūralaus kailio plotą, paversti jį elastingu, o naujomis siuvimo technologijomis išgaunami originalūs, dar nematyti raštai, kurių dažant kailį sukurti nepavyktų.
Natūralaus kailio gaminiai yra ilgaamžiški, pabodusius galima persiūti, perdirbti, atitarnavę jie natūraliai suyra. Sintetinio kailio gamybai naudojamas plastikas, todėl iš jo siūti drabužiai ir aksesuarai savaime nesuyra. Išmestos jų atliekos lieka gulėti metų metus, o naikinamos išskiria gamtą teršiančias medžiagas.
Šiuolaikinės kailininkystės pradžia siekia 1895 m., kai trys kanadiečiai mažiausioje Kanados provincijoje, princo Edvardo saloje, pradėjo veisti sidabrines lapes. Lapių auginimas Europoje prasidėjo vėliau - 1914 m., kai sidabrinės lapės pradėtos auginti Norvegijoje. Šiuo metu daugiausia lapių auginama Suomijoje.
Audines Europoje imta auginti apie 1920-uosius metus, iš pradžių audinių fermos atsirado Šiaurės šalyse. Šiandien daugiausia audinių užauginama Danijoje. Kailinių gyvūnų auginimas Skandinavijoje užima trečią vietą pagal didžiausią gyvulininkystės produkciją.
Naujausi rinkos tyrimai rodo, kad žmonės pasirengę už natūralaus kailio gaminius mokėti brangiau, jei pateikiami įrodymai apie kailinių gyvūnų gerovę fermose. Lietuvos ūkininkų tiekiami kailiai taip pat paklūsta šioms tendencijoms.
Visą Europos kailininkystės sektorių, nuo ūkininkų iki mados namų vienijanti asociacija FUR EUROPE rūpinasi, kad kailiniams gyvūnams būtų užtikrinta gyvenimo gerovė. Ūkiams, auginantiems kailinius gyvūnėlius, taikomi WELFUR programos reikalavimus atitinkantys reikalavimai. WELFUR - tai moksliniais tyriamais pagrįsta gyvūnų gerovės vertinimo programa, kurią 2009 m. savanoriškai inicijavo Europos kailių sektorius.
Baltijos mados ir tekstilės mugėje dalyvavusi asociacijos FUR EUROPE direktorė Mette Lykke Nielsen pasakojo, kad prieš gaudami sertifikatus, žyminčius, kad fermoje yra užtikrinta kailinių gyvūnų gerovė, ūkiai nepriklausomų auditorių yra tikrinami tris kartus. Vėliau, jau sertifikuoti ūkiai patikros sulaukia kartą per metus. Tikrinant ūkius kreipiamas dėmesys ne tik į gyvūnų laikymo sąlygas, bet ir jų sveikatą. Geromis sąlygomis auginami gyvūnėliai yra nebaikštūs, smalsūs, be abejo, prižiūrėti. Jei tikrinimo metu gyvūnėlis baikščiai gūžiasi, slepiasi arba reaguoja agresyviai - tai nėra geras ženklas. Ar ūkis gaus sertifikatą, sprendžiama įvertinus ir susumavus skirtingus kriterijus.
WELFUR reikalavimus atitinkantys sertifikatai kailių ūkiams itin aktualūs, mat nuo 2019 m. pabaigos kailių aukcionai prekiaus tik tų ūkių kailiais, kuriems buvo suteikti gyvūnų gerovę liudijantys pažymėjimai. Pagrindinio kailių aukciono SAGA FURS dizaino centre sukurti kailio apdorojimo – dažymo technologijų pavyzdžiai, naudojami žymiausiuose pasaulio mados namuose – "Burberry", "Fendi", "Moncler" ir kituose. Mados namų atstovai, prieš įsigydami kailius naujoms kolekcijoms, lankosi kailinių gyvūnų fermose, kad įsitikintų jose auginamų gyvūnų gerove.
WELFUR reikalavimus atitinkančius ūkius vienijanti Lietuvos žvėrelių augintojų asociacija, priklausanti tarptautinei organizacijai FUR EUROPE, savo narius informuoja apie naujausius mokslo pasiekimus, skatina juos aktyviai prisidėti prie mokslinių tyrimų plėtros žvėrininkystės ir kailininkystės srityse, bendradarbiauja su švietimo ir mokslo institucijomis.
Užsakymo nr.: PT_76129373