Savo valdas jis stebi ne tik vaikštinėdamas po mokyklą, bet ir iš kabineto, ant kurio sienų sumontuoti tiesioginio vaizdo monitoriai. Vos moksleivis peržengia gimnazijos slenkstį, tėvai išsyk gauna pranešimą apie jo atvykimą ar išvykimą.

Šioje gimnazijoje išskirtinis dėmesys teikiamas informacinių technologijų disciplinoms, o IT kabineto pažiba – 3D spausdintuvas, teikiantis mažiesiems kūrėjams daug džiaugsmo ir padedantis įgyvendinti sudėtingus sumanymus.

Tačiau čia yra dar kai kas. Tradicijos, kurios technologijų proveržį leidžia vertinti kaip labai patogią, bet neabsoliučią priemonę lavinant jauną protą. Apie šį subtilų balansą ir XXI amžiaus vaikus kalbamės su Miša Jakobu.

– Ar tikrai dabartiniai vaikai kitokie nei anksčiau?

– Greičiausiai taip. Štai ryt Telšiuose susitinka mano buvusi klasė. Prieš 50 metų kartu baigėme mokyklą. Mums patinka susiburti, pabendrauti. Tačiau dabartiniai abiturientai kitokie, jiems tokie susitikimai kažin ar rūpės.

Dabar į mokyklas ateinantys vaikai gana savotiški. Viena vertus, jie techniškai apsiginklavę, net sakome, kad gimsta su įgūdžiais. Žino, kur ką paspausti, kaip surasti. Jie yra mūsų, vyresniosios kartos, patarėjai. Džiugu, kad taip greitai orientuojasi, jiems nereikia skaityti jokių instrukcijų. Mums dar būtina pagalvoti, pasiklausinėti, o naujoji karta viską žino tarsi iš anksto. Iš šalies stebint atrodo, kad jie puikiai pasiruošę gyvenimui.

Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė ir ji mane jaudina. Vaikai ateina be socialinių įgūdžių – nesupranta, ko mokytojas klausia. Kai kurie vaikšto koridoriais neužsirišę batraiščių. Prieinu ir sakau: pargriūsi, pamesi batus. O tada paaiškėja, kad tiesiog nemoka tų batų užsirišti.

O toliau – ir kitos situacijos. Juk nei iPhone, nei iPade neparašyta, kaip elgtis su draugais, mokytojais, tėvais. Gyvenimas turi savo dėsnius, ir aš matau, kaip vaikai sutrinka. Juk būna ir taip, kad neišeina pagūglinti, reikia turėti patirties.

– Bet, ko gero, panašiai apie jaunosios kartos nepasiruošimą gyvenimui vyresnieji kalbėdavo ir anksčiau?

– Turbūt. Bet aš kalbu apie gyvenimišką patirtį, kurios dabar jie gauna mažai. Mes gyvenome kitokiose šeimose, mus slėgė kitokie rūpesčiai, mums reikėdavo galvoti apie išgyvenimą, maistą. Ačiū Dievui, dabar tokių vaikų vis mažiau.

Kitas dalykas – pertraukų metų moksleiviai anksčiau vartydavo vadovėlius. Kažką pasikartodavo, kažko išmokdavo. Dabar to nepamatysi. Galbūt čia mano sentimentai, bet rankose regėdamas tik mobiliuosius įrenginius ir žaidimus svarstau, kaip tai gali padėti gauti naudingų žinių. Mes, mokytojai, jaučiame, kad vaikai skaito vis mažiau knygų. Ir tikrai, ko mes čia apie tas knygas? Bet pakaitalo juk nėra. Iš kur jiems gauti vertingos informacijos, išminties?

– Bet juk yra būdų sudominti skaitymu, istorijomis. Kaip tai padaryti?

– Prievarta nieko nepadarysi. Tiesiog tokia tendencija, vaikus vilioja nuostabios, įtraukiančios technologijos, kurios padeda jų kūrėjams gerai uždirbti. Tačiau mažai kam rūpi pats žmogus, apžavėtas vis naujesnių telefonų modelių ir jų galimybių. Susižavėjimas gerai, bet jaunam žmogui kyla įvairių grėsmių.

Kai kas sako, kad vaikų nereikėtų perkrauti knygomis ir tekstais, kai reiks – susiras internete. Iš dalies sutinku, svarbu mokėti ieškoti. Bet štai kas. Vaikai tarsi įlenda patys į save, nebemato išorinio pasaulio, atsiriboja nuo jo. O paskui, grįžę į realaus pasaulio erdves, sutrinka, nežino, kaip elgtis. Jie nebemoka bendrauti.

Miša Jakobas

– Kaip tai nemoka bendrauti?

– Jiems darosi sunku kalbėti su kitu žmogumi. Tarkime, su darbdaviu. Rišliai dėstyti mintis, pasakoti apie save. Štai geras įmonės vadovas kalbasi su kandidatu, vertina jo kalbėseną, akių kontaktą, kitus asmenybės bruožus. Tai antriniai, bet svarbūs rodikliai. O pas mane ateina dešimtokas ir klausia, ar galės per egzaminą kalbėti nuleidęs galvą.

Jie bijo akių kontakto, nes beveik visą laiką žiūri į vieną ar kitą ekraną. Taip paprasčiau. Juk žiūrėti žmogui į akis gali būti sudėtinga. Bet tada vadovas ima galvoti: o kodėl tu nudelbęs akis, gal ką slepi? O gal sergi?

– Mums gali nepatikti arba erzinti, bet visgi tai visiškai kitokia karta, ateisianti po mūsų. Kokia ji bus? Technologijas išmanantys vienišiai?

– Jie vis dar kurs šeimas. Galbūt susipažins rašinėdami žinutes, o apsigyvenę kartu toliau jas rašys. Bet gali pasitaikyti ir kitokių žmonių, kuriems vis dar rūpės žmogiškas kontaktas, pokalbis. Bus sunku. Daugybėje įvairių sričių.

Miša Jakobas

– Gerai. Palyginkime klases. Kuo skiriasi antrokai nuo aštuntokų?

– Neraminančios tendencijos su kiekvienais metais vis stiprėja, kai kurie vaikai nebemoka bendrauti net su bendraamžiais. Bando pasakoti atostogų įspūdžius, bet šie niekam neįdomūs. Mokytojai sako: direktoriau, tam, ką spėdavome išmokti per pusmetį, dabar vos pakanka metų. Darosi sunku išmokyti vaiką eilėraščio. Nekalbant apie citatų mokymąsi atmintinai – tai jau praeitis. Skaičiavimas mintinai irgi daug kam nebesuvokiamas.

Maža to, daugybė pradinukų nesupranta laikrodžio rodmenų. Kai, tarkime, angliškai reikia sakyti „half past“, jiems tai skamba kaip beprasmybė. Mokyti darosi vis sunkiau. Žinoma, ne visi vaikai tokie, bet kalbu apie ryškėjančią tendenciją.

– O kaip čia atrodo pati mokykla, kurioje vaikas mato juodą lentą, mokytoją su kreida kaip XIX amžiuje – vaizdas taip skiriasi nuo jam įprasto interaktyvaus pasaulio.

– Tam ir yra mokytojas, išmanantis naujas technologijas, bet ir gebantis pakviesti mokinį prie lentos, kad šis parašytų sakinį visų akivaizdoje. Nes tai labai svarbu. Tavo raštas, tavo tvarka ir tavo gramatinės klaidos matomos visai klasei.

Dabar vaikai atsakinėti prie lentos eina vis rečiau. Kas atsitiko? Žmogus pradėjo bijoti auditorijos. Žinoma, mes padėsime, pamokysime, palaikysime, bet ateis diena, kai reikės gyventi savarankiškai. Galbūt esi protingas ir gerai mokaisi, bet kažkada teks prabilti prieš auditoriją. Atsistoti, pažvelgti į žmones. Jei tada pradėsi mekenti, tūpčioti, tapsi neįdomus.

– Bet jūsų mokykla daug kuo skiriasi nuo kitų, skatina kūrybingus vaikus?

– Pamoka trunka 45 minutes, todėl yra laiko pažiūrėti į kiekvieno vaiko sąsiuvinį. Vaikščioti po klasę labai svarbu, nors jaunesni mokytojai linkę tūnoti kėdėje visą pamoką. Tai taip pat atsiribojimas, distancija, ekranas. Prasidėjo šaltų santykių era.

Kitaip jau nebus. Technologijos toliau sparčiai keis pasaulį, o mes mėginsime suteikti visapusišką bendrąjį išsilavinimą pritaikydami tai, kas naujausia ir geriausia.

Miša Jakobas

– O ką patartumėte tėvams, ruošiantiems savo mažą žmogų pirmai klasei?

– Išsilavinimą suteikia ne tik mokykla. Šeima labai svarbu. Mes turime dirbti kartu, kaip partneriai. XXI amžiaus vaikai yra kitokie, nes jauni tėvai neturi pedagoginių žinių, nenutuokia, kaip auklėti.
Tėvams svarbu suvokti, kad dienos reikalai, stresas, problemos vakare neturi būti peradresuojamos vaikui. Jis ištvers, bet lašas po lašo darbą padaro. Skirkite atžaloms daugiau laiko, nuoširdaus tikro buvimo. Tai – labai svarbu.

Kai atsisveikindami paspaudžiame rankas, Miša Jakobas išsitraukia išmanųjį telefoną ir ima tvarkyti per valandą susikaupusius reikalus. Pastebėjęs mano šypseną, pripažįsta, kad be telefono ir kitų ekranų pats jaučiasi kaip be rankų: „Viskas vysta taip greitai ir tai kažkiek mus baugina, tačiau kiek patogumo ir naujų galimybių suteikia! Visos permainos tik į gera.“

Šį ir kitus žurnalo „Elektrolife“ straipsnius galite skaityti ir www.elektrolife.lt