Ir sporto žiūrovų, ir pačių atletų visame pasaulyje pamėgto „Hooters“ atidarymas sutampa su Europos vyrų krepšinio čempionato pradžia. Ko gero, restoranas duris būtų atvėręs dar pavasarį, tačiau Vilniaus gatvė sostinėje dar visai neseniai veikiau priminė dulkėtus apkasus, todėl teko laukti, kol iš šio mūšio lauko pasitrauks paskutinis statybininkas.

Ant sienų – garsių Lietuvos atletų marškinėliai, šalmai, pirštinės ir kita atributika. Dar viena jauki vieta sostinėje, kur galima susitikti su draugais, skaniai pavalgyti ir dideliuose ekranuose kartu stebėti sporto kovas. Jausmas – tarsi būtumei Majamyje, Niujorke, Londone ar kitame pasaulio didmiestyje.

– Nuo ko viskas prasidėjo?

– Tai vienas garsiausių sporto barų pasaulyje. Stipriausias yra Amerikoje, bet sparčiai plečiasi ir kitose šalyse. Lietuvoje yra sporto barų, bet nebuvo siūlančio tiek daug erdvės ir galimybių kaip šis. Su vyru vis pakalbėdavome, kaip gerai būtų tokį atidaryti – ir štai jis jau čia.

– Ar nebuvo sunku įtikinti amerikiečius dėl veiklos Baltijos šalyse?

– Padėjo Darius, žaidęs NBA ir ilgai gyvenęs Amerikoje. Kai kurie žmonės jį ten gerai žino. Jam labai patinka šie restoranai, į juos žaidėjai eina po varžybų. Kreipėmės Dariaus vardu, tai buvo naudinga kontaktui užsimegzti. Viskas prasidėjo prieš pusantrų metų viešint Čikagoje.

Pažiūrėjau, atrodė, kad tai tinka mūsų rinkai. Tada grįžome, ėmiau tai tikrinti jau kaip rinkodaros specialistė. Man buvo labai įdomios šio prekės ženklo įvedimo galimybės. Ar ne per drąsu? Ar ne per amerikietiška? Ar priims tie, kuriuos laikome tiksline auditorija? Visi tyrimai parodė, kad verta to imtis.

Tada teko įrodinėti amerikiečiams, kad šis prekės ženklas Lietuvoje tikrai prigis, kad esame šalis, beprotiškai mylinti ne tik krepšinį, bet ir visą sportą. Kad esame geri sirgaliai. Mėgstame gerus gėrimus ir prie jų tinkančius užkandžius. Be to – mūsų moterys labai gražios. Viskas, ko reikia sėkmei.

Gintarė Songailė

– Tai pirmas jūsų restoranas. Kuris etapas buvo sunkiausias įgyvendinant šią svajonę?

– Kai visam mėnesiui išvykau į Ameriką mokytis šio prekės ženklo paslapčių. Norėdamas pagal franšizę atidaryti restoraną užsienyje, privalai žinoti viską apie „Hooters“ veiklos principus ir standartus. Nuo A iki Z. Kaip įrengti virtuvę, kokią įrangą statyti, kaip gaminti maistą ir taip toliau. Pasaulyje yra apie 500 tokių restoranų ir visuose kokybė identiška.

Palikau šeimą, be to, septintą mėnesį laukiausi, tad buvo nelabai lengva. Tačiau kai atsidarėm ir prasidėjo visa ta realaus gyvenimo sumaištis, buvau labai dėkinga mus mokiusiems žmonėms. Kad galiu ateiti į virtuvę, sušvilpti ir pasakyti: „Šaika, ramiai, visko būna.“

Mus mokė susidoroti su antplūdžiu, ten matėme, kaip žmonės sukasi aptarnaudami milžiniškus klientų srautus. Tai nėra kokia nors molekulinė šefo virtuvė. Tai greitis, sekos, žingsnių sistema. Viskas veikia kaip tikslus mechanizmas. Šitai gal ir buvo sunkiausia. Bet ir reikalingiausia, kaip dabar matau.

– Kiek veikei savarankiškai, o kiek – su Dariaus pagalba?

– Buvo labai gera jausti jo petį pačioje pradžioje. Kaip žmogus, 12 metų gyvenęs JAV, jis labai padėjo. Franšizės įgijimo etape tai buvo svarbu. Žinoma, vėliau statybų ir technikos reikaluose taip pat reikėjo jo patarimų. Na, o dabar, kai jau veikiame ir rodome sporto transliacijas, yra šaunu, kai jis atvažiuoja.

Lankytojai mato, pabendrauja, pasikalba apie varžybas. Žinote, klientui labai svarbu artimas kontaktas su savininku. Gyvenu Kaune, bet Vilniuje būnu beveik kasdien. Darius irgi tai supranta, todėl prisideda kuriant šeimyninę restorano atmosferą, mezgant kontaktą su klientu.

– Ir koks jausmas apėmė pagaliau atidarius restoraną?

– Iš pradžių atrodė: greičiau atsidarytų, tada bus ramiau. Dabar galvoju: greičiau tas didysis atidarymas, kai veiksime visu pajėgumu. O paskui supratau, kad turbūt tai niekada nepraeis.

Būsena panaši į tą, kai laukiesi vaiko. Lauki, svarstai: greičiau pagimdyčiau, tada bus lengviau, nebereikės pūškuoti. Tada gimsta vaikas. Verksmai, nemiegojimas ir visa kita. Manai, praeis trys mėnesiai, tada atsikvėpsi. Vėliau paauga, ima vaikščioti, eina į darželį, o tu supranti, kad tai niekada nesibaigs. Tuoj eis į mokyklą, ir vėl nauji rūpesčiai.

Gintarė Songailė

– Panašu, esi iš tų, kurie mato ne pusiau tuščią, bet beveik sklidiną stiklinę?

– Taip. Suprantu, kad gyvenime visuomet taip buvo ir bus. Baigiasi vienas problemų etapas, prasideda kitas. Tu tiesiog visą laiką tame gyveni, bet reikia patirti, kad suprastum ir vertintum. Bet kokiu atveju, kad ir koks būtų šio restorano vaidmuo mano gyvenime, jis man atnešė labai daug patirčių, naujų dalykų.

Iki tol į daug ką žvelgiau rinkodaros specialistės akimis, bet paskui pamačiau daugybę verslo pasaulio elementų. Dirbau įmonėse, kurios turi viskam skyrius ir departamentus, o čia viskas mano rankose. Ir buhalterijos, ir komercijos, ir taip toliau. Jau nekalbant apie virtuvę, kurią irgi prižiūriu. O kur dar visos statybos, ventiliacija, įranga ir interjeras...

– Kokia tai įranga, kuo ji skiriasi nuo kitų restoranų ir barų Vilniuje?

– Virtuvės standartas yra griežtai apibrėžtas amerikiečių. Pavyzdžiui, „Pitco Foods“ įranga, kuria mūsų šalyje niekas neprekiauja. Grilius, fritiūrines ir visa kita pirkome pagal specialius užsakymus. Technologiškai jie pranašesni, patogesni greitos virtuvės personalui. Yra specialūs laikmačiai, atitinkamos darbo vietos. Mūsų virtuvė kiek kitokia nei visur kitur.

Šitame restorane, kad ir kur sėdėtum, gali stebėti televizoriaus ekraną. Transliuojame visas pagrindines rungtynes – ne tik krepšinį, bet ir lengvąją atletiką, futbolą ir taip toliau.

– Jūsų restorane daug jaunimo, apskritai būtent jauni žmonės tampa vis svarbesniais vartotojais. Pati palyginti neseniai baigei mokslus, ką manai apie galimybes mokytis ir gyventi Lietuvoje?

– Esu baigusi KTU, dabar dar studijuoju VDU. Man labai patiko, kad visi siekėme įstoti į valstybės finansuojamas vietas, gauti stipendijas. Norėčiau, kad ateityje išliktų stimulas būti geriausiam. Bijau, kad to jau nebebus, kai mokysis mano vaikai. Gali nebūti tų vietų daug, bet geriausieji būtų motyvuoti ir turėtų tai gauti.

Niekada nekilo minčių gyventi ne Lietuvoje. Nei Amerikoje, nei kur kitur nebus taip gerai kaip čia. Dukart per metus apsilankome JAV, tačiau gyventi ten nenorėčiau. Esame gamtos mylėtojai, mėgstame žvejoti, uogauti, grybauti. Turime sodybą, leidžiame dienas prie ežero.

Nesurasčiau argumentų, kodėl nereikia čia gyventi. Jų tiesiog nėra. Nesiseka? Nėra darbo? Niekai! Pilna tų darbų, tik norėti reikia. Renkant personalą buvo taip, kad suplanuota susitikimų su 20 kandidatų, o į pokalbį ateina vos keletas. O juk alga normali, rinkos standartas. Bent ateik, pamėgink daryti daugiau, būk geriausias. Dirbk ir viską turėsi.

Lietuva viską turi, tik reikia norėti. Atsimerkti, užsinorėti ir daryti. Baikite, jau vien tai, kad jūsų mama gali atvažiuoti ir padėti auginti vaikus – vien tai kiek daug reiškia. Tas jausmas, kai tavo vaikas gieda himną prieš varžybas užsidėjęs delną ant širdelės, o tau nurieda ašara. Lietuviškos liaudies dainos jam prieš miegą. Mūsų miškai ir ežerai. Net vasara, kuri trunka tris savaites, bet jos laukiame net devynis mėnesius!

Esu savo šalies patriotė ir labai džiaugiuosi surinkusi būtent tokių žmonių komandą mūsų restorane.

Gintarė Songailė

Paklausta, ar nesunku derinti daugiavaikės mamos pareigas su daug rūpesčio reikalaujančiu nauju verslu, Gintarė visada pabrėžia, kad dabar, kol yra jauna ir turi daug energijos bei motyvacijos, pats geriausias metas daryti tai, kas patinka, auginti vaikus ir kurti verslą. Garsaus krepšininko ir energingos moters duetas galėtų kalnus nuversti!

„Esu nekart sakiusi, kad auginti vaikus sunku vienišai mamai, kuri gauna socialinę pašalpą, bet ne man. Turint tiek pagalbos, tokį gerą vyrą šalia, tėvus... Galėtume užauginti keturis ar penkis vaikus. Mes galime sau tai leisti, turime gražius namus, galime suteikti gerą išsilavinimą, vežtis atostogų, perduoti šeimos tradicijas, diegti tautiškumą.“