Monika ir jos bendraminčiai dirba su 7–12 metų vaikais. Tikslas ambicingas ir prasmingas – užauginti rytojaus kūrėjų kartą Lietuvoje. Kitaip tariant, specialistus, kursiančius aukštą pridėtinę vertę. O kalbant dar paprasčiau – duosiančius savo šaliai tai, ko jai labiausiai reikės.

Raštingumo atskaitos taškas

Akademija baigė jau du mokslo metų sezonus ir dabar rimtai ruošiasi trečiajam. Iki šiol čia mokėsi 150 vaikų, nuo rugsėjo jų bus jau apie 400.

Įgūdžiai, žinios ir technologinis raštingumas – visa tai skatinama šiuolaikiškose dirbtuvėse, į kurias mažieji susirenka šeštadieniais. Monika tiki šia veikla suteikianti galimybę vaikams rasti naujus įrankius svajonėms, idėjoms ir tikslams įgyvendinti.

Praėjusiame „Elektrolife“ numeryje verslininkas Ilja Laursas pabrėžė: programavimas jau dabar tampa raštingumo atskaitos tašku. Monika jam visiškai pritaria ir priduria iš savo patirties: „Tai atsitiks taip greitai, kad daugelis net nepajusime. Juk programuojant reikia labai daug logikos ir sintaksės, kaip ir rašant raides.“

Ji tiki kodų rašymu kaip vienu esminių įgūdžių, tačiau įspėja: nereikia manyti, kad tai panacėja visoms šiuolaikinėms problemoms spręsti.

O tai, kad programavimas tampa baziniu įrankiu, tik įrodo, jog jo gana lengvai išmokstama. Žmonės ir toliau konkuruos įvairiais kitais gebėjimais, o šis bus viską jungianti grandis, pamatas.

Monika Katkutė-Gelžinė

Jei pamenate, labai panašiai nutiko su aukštuoju išsilavinimu. Prieš 10–15 metų daug kam atrodė, kad diplomai lengvai atveria visas gyvenimo duris. Šiuo metu formuojasi ir tėvų, ir vaikų lūkesčiai dėl programavimo visagalybės. Atseit mokėdamas tai daryti žmogus iškart tampa vertingu darbuotoju. Nieko panašaus. Sėkmei reikia dar kai ko labai svarbaus. Ko gi?

Technologijų industrijoje esama įvairiausių rolių. Kiekvienas privalės atrasti savąją. Esmė – kokių papildomų įgūdžių šalia programavimo vaikui prireiks? Akademija kaip tik ir padeda rasti atsakymus į šiuos klausimus. Sumaniai ir smagiai – žaidžiant, ieškant savo tapatybės stygos, kurią palietus suskambi gražiausiai.

Nuveikti kažką prasminga

Viskas prasidėjo prieš keletą metų. Baigusi politikos mokslus, Monika pajuto visišką tuštumą technologinio išsilavinimo srityje. Išvyko į Londoną ir ėmė dirbti „start up“ projektuose, taip pat – vienoje geriausių reklamos agentūrų. Gyvenimas buvo puikus. Tačiau ramybės nedavė jausmas, kad kažką naudingo būtų galima kurti Lietuvoje. Grįžusi įkūrė mobiliųjų aplikacijų įmonę, kurioje dirbdama pamatė didžiulę spragą tarp skirtingų kompetencijų žmonių.

„Nepavykdavo susikalbėti, trūko vidinės komunikacijos, nes visi buvome atėję iš labai skirtingos aplinkos. Tarkime, programuotojas, dizaineris ir projektų vadovas susėda tartis. Visi situaciją mano savaip, nėra bendrų vardiklių“, – pasakojo ji.

Tai buvo pirmoji priežastis kažko imtis šioje srityje. Vėliau viską paskatino gyvenimo aplinkybės – moteris išėjo į vaiko priežiūros atostogas, Lietuvos įkurtą programėlių bendrovę nupirko britai, grįžti nebeliko kur, atsvėrė galimybė veikti tai, kas labiausiai rūpi: „Jei jau grįžau į Lietuvą, padarysiu kažką naudinga.“

Puiku, bet kokia didžiausia mūsų šalies problema? Žinoma, švietimas. Pamažu susidėliojo vizija, ką su svetur įgyta patirtimi, žiniomis ir matymu galima nuveikti. Nutarta mokyti Lietuvos vaikus derinti prigimtinius įgūdžius su programavimu. Užauginsime kūrybingus technologus! Neverta laukti, kol šių tiesiog iš kažkur atsiras.

Monika turi kolegų, kurie įkūnija šią viziją. Vienas jų – intelektualus pasakotojas, gyvenantis Londone, – rašo kodus trimis programavimo kalbomis ir yra vienas geriausių mobiliųjų produktų dizainerių Baltijos šalyse.

Monika Katkutė-Gelžinė

Eik taip, kaip eina laisvė

Bet kaipgi išlaisvinti galias ir įgūdžius, kurių turintys daugelis vaikų net neįtaria? Kokių priemonių reikia norint sudominti šiais mokslais? Moniką labiausiai nustebino didžiulis skirtumas tarp besimokančiųjų privačiose ir valstybinėse mokyklose. Ne patys vaikai, o švietimo sistemų skirtumai.

„Iš privačių mokyklų ateina laisvesni vaikai. Iš pradžių atrodė, kad tai kažkokie įnoriai, bet paskui supratome – tiesiog jie kitaip mato pasaulį. Kartais daugiau sau leidžia, bet mentoriaus darbas ir yra tas ribas aiškiai apibrėžti. O nuliūdino tai, kad vaikai įpratę matyti technologijas kaip linksminimo priemonę“, – sakė akademijos įkūrėja.

Pamažu išaiškėjo, kiek daug reikia įdėti pastangų, kol įvyksta lūžis ir technologijos priimamos kaip efektyvi darbo priemonė, lavinanti kūrybiškumą. Kad su tuo reikia dirbti. „Bet kai tai įvyksta, norisi juos stipriai apkabinti. Tas puikus žinojimo jausmas, kad mūsų visų rytojus bus nuostabus. Vaikai yra puikūs. Jie atviri. Tik reikia sustoti ir rasti laiko juos pamatyti. Ką jie kuria, kur link jie juda“, – apie savo darbą pasakojo pati dvynius auginanti Monika.

Ką pasakys dėdė hakeris?

Šeštadieninės grupės mažos, todėl mokytojai lengvai pastebi pažangą ir tobulėjimą arba stabčiojimą. Jie neturi testų sistemos. O kam? Vaikai sako: mes patys matome, kad mokomės.

Iš pradžių daugelis ateina tiesiog pažaisti, prireikia laiko suvokti, kad žaidimo kūrimas yra tik 5 proc. žaidimo ir 95 proc. sunkaus darbo. Vaikai išmėgina įvairias veiklas, programavimo koncepcijas, kūrybinius projektus, jungia realų pasaulį su kompiuterio logika. Funkcijos, atsitiktinumai, simetrija, skaitmeninio meno ir matematikos santykis. Paskui grupė susitaria, ką kurs toliau. Vyksta daug diskusijų ir aptarimų.

Mažieji dirbtuvėse įgyja ir dirbtinio intelekto kūrimo pradmenis. Jiems svarbu žinoti, kaip tai galima panaudoti. Daug laiko skiriama „įžaidimui“. Tai – vidinis išsilaisvinimas, kūrybiškumo lavinimas, geroji praktika, kurios trūksta ne itin lanksčioje švietimo sistemoje ir kasdienėje aplinkoje. Jie pabendrauja su iliustratoriais, animatoriais, net kompiuterių įsilaužėliais – šie dalykai yra įdomūs ir padeda geriau suvokti technologijų industriją.
Pamažu ateina suvokimas, kaip daiktai veikia vieni kitus, kas yra daiktų internetas, kaip kuriamas produktas, kur pradžia ir kaip atrodo pabaiga.

Monika Katkutė-Gelžinė

Leisti vaikams klysti ir taisytis

Negali kilti jokių abejonių: technologinis raštingumas ir kūrybiškumas yra XXI amžiaus higienos norma. Kaip anglų kalba, empatija, tolerancija, savęs suvokimas.

„Dirbdami su rytojaus kūrėjais siekiame, kad Lietuva nebūtų užsienio kompanijų antrinių paslaugų palaikymo teritorija. Bet neįsivaizduoju, kaip mūsų mokslus baigusius vaikus ateityje pritrauks tokie Lietuvos universitetai, kokie jie dabar yra. Ten nėra pridėtinės vertės arba jos labai mažai. Universitetams teks labai pasistengti, kai užaugs ši karta“, – ateitį prognozuoja Monika.

Žmonės save įprasmins per visiškai skirtingas veiklas, tačiau technologijos bus galingas visa tai sujungiantis veiksnys.

O kaipgi kalbos apie neskaitymą ir naujos kartos primityvumą? Pašnekovei tai neatrodo pagrįsta: „Kai peržiūri visus savo privalumus, lyginant su naująja karta, matai, kad esi pranašesnis tik geresniu gimtosios kalbos mokėjimu. Vaikui reikia argumentuotai paaiškinti, kodėl knygos skaitymas jam gali būti naudingas. Kad lingvistika, žodžių dėliojimas yra smegenų mankšta. Kaip jungiasi žodžiai, kaip skamba, kokios jų reikšmės – tai gali būti labai įdomu ir įtraukti.“

Todėl geriausia būtų nukrapštyti tą dramatiškos romantikos sluoksnį ir suvokti tai kaip vieną iš naudingų kūrybiškumo ugdymo instrumentų. O pats paprasčiausias atsakomybės lavinimo principas – leisti vaikams daryti klaidas ir iš jų mokytis, savarankiškai priimti sprendimus.

„Vaikas turi mokėti nuolat priimti mažus sprendimus ir pajusti jų pasekmes. O paskui – didelius. Kad galvodamas apie variantus mokėtų apsispręsti, atmesdamas kitas galimybes.

Jei vaikas dar mažas, variantus turėtų pateikti tėvai. Kai jau paūgėjęs, leisti spręsti pačiam. Jei jaus klaidingų pasirinkimų pasekmes, pamoką išmoks daug greičiau, nei klausydamas nesibaigiančių pamokymų“, – įsitikinusi Monika.

Jeigu jai pavyks visa tai, kas sumanyta, jei prie šių darbų prisijungs daugiau entuziastų, Lietuvoje padaugės laisvų, kūrybingų žmonių, galvojančių savo galva ir nesidairančių, kas už juos nuspręs, ką daryti su savo gyvenimu bei šalimi.