Ši šeima prieš ketverius metus nuėjo Camino de Santiago kelią Ispanijoje – 840 km pėsčiomis, prieš porą metų abu įkopė į aukščiausią Afrikos kalną Kilimandžarą (5895 m), o šiemet, sutalpinę būtiniausius daiktus į mažas kuprines (rankinį bagažą!), pasileido tyrinėti Peru ir Bolivijos.

Skaičiai ir faktai

Peru tampa viena labiausiai geidžiamų turistinių krypčių visame pasaulyje. Ši šalis turistams jau seniai nėra vien unikalusis Maču Pikču, tai ir senovės cililizacija, siekianti II tūkstantmetį prieš mūsų erą, inkų kultūra, spalvinga literatūra – prisiminkime Nobelio premijos rašytoją Mario Vargasą Llosą ar Carlosą Castanedą, o kur dar unikali gamta, maisto turistų giriama virtuvė, kruizai Amazonės upe, ekoturizmas džiunglėse ir kalnuose.

Nereikia stebėtis, kad Peru pernai aplankė net trys milijonai turistų. Turizmas čia auga greičiausiai visoje Pietų Amerikoje, pagal svarbumą ir pajamas tai trečioji nacionalinė Peru industrija po žvejybos ir naudingųjų iškasenų. Čia vis dar yra daug sidabro (antra vieta pasaulyje!), vario, aukso, deja, gamtos turtų gausa kadaise ir lėmė žvėrišką konkistadorų susidorojimą su indėnais ir vienos iš seniausių civilizacijų žlugimą.

La Paz aukštieji rajonai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Skirtingi Peru veidai

„Peru tokia įspūdinga ir tokia didelė, – pasakoja neseniai iš kelionės grįžusi Aistė Košienė, – per tris savaites galima apkeliauti tik pusę šalies. Mes pasirinkome klasikinį maršrutą, vadinamą Gringo keliu, bei įtraukėme į atostogų planą Bolivijos miestą La Paz.

Kelionę pradėjome ir baigėme Limoje. Lima, kaip visa Peru, turi daugybę veidų. Paskutinės naktys visiškai išmušė iš vėžių – po trijų savaičių keliavimo apsistojome Limos Miraflores rajone. Tai tarsi kita šalis, gal net kitas žemynas. Gatvėse nė vienos šiukšlės, važinėja prabangūs automobiliai (tik viešasis transportas neleidžia pamiršti, kur esi), daugybė kazino, restoranų, modernūs dangoraižiai, daugybė bėgikų su ausinukais, o nuo skardžio kas minutę kyla spalvingi parasparniai.

Miraflores nepanašus į kitus Limos rajonus: Barranco ir centrą. Barranco žavi autentiškumu, kultūra, meno erdvėmis ir laisvaisiais menininkais. Visur gražiais, dideliais piešiniais išpieštos gatvės, pastatai, pilna suvenyrų, vietoje kuriančių papuošalų pardavėjų. O Limos centras – tikras chaosas. Tuo ir sužavėjo Peru sostinė, iš vienos pusės skalaujama Ramiojo vandenyno, iš kitos užstota Andų kalnų, – savo skirtingais veidais.

Kodėl gerai keliauti be plano

Atstumai tarp must see miestų nemaži, tačiau šalis, sparčiai vystanti turizmą, siūlo puikų susisiekimą autobusais. Cruz del Sur – patogiausios autobusų linijos, yra net VIP vietos – sėdynės atsilenkia tiek, kad pasijunti kaip lovoje. Taigi pagrindinė mūsų transporto priemonė ir buvo autobusai, kuriais nukeliavome apie 2500 km. Taupydami laiką kartais važiuodavom naktimis.

Visuomet keliaujame be plano, turėdami tik miestų, kuriuos norime aplankyti, sąrašą. Ir niekada nerezervuojame nakvynių, išskyrus pačią pirmąją, todėl patiriame daug įdomių nuotykių. Be to, atvykus į visuose interneto portaluose išgirtą miestą, kurį neva privaloma aplankyti, galime iš karto išvykti, jei visgi jis mūsų nesužavėjo. Taip nutiko ne kartą. Kur manėme, kad praleisime kelias naktis, užtrukome porą valandų. Vienas tokių buvo išgirtoji Copacabana Bolivijoje, įsikūrusi ant aukščiausiai pasaulyje esančio ežero Titikaka kranto. Mūsų patarimas: jei neplanuojate lankyti La Paz miesto Bolivijoje, tuomet Puno (Peru) ir Copacabana (Bolivijoje) miestus rekomenduojame praleisti kartu su Titikakos ežeru. Geriau daugiau laiko pasilikti Kusko apylinkėms.

Žinoma, keliavome ne tik išgirtomis Cruz del Sur linijomis, bet ir vietiniais autobusais. Keliaujant jais, komforto mažiau, o jei atvirai, jo visai nėra, bet kainos skirtumas ženklus. Tą patį atstumą vietiniu transportu nuvažiuosite 20–30 eurų pigiau, o tokia vidutiniškai buvo mūsų vienos nakvynės kaina. Naudodamasis vietiniu transportu ne tik sutaupai pinigų, bet ir susipažįsti su vietiniais, jų kultūra bei pakliūvi į miestukus, kuriuose tu visiems įdomus, nes ten turistai neužsuka. Sykį tokiame išlipome: tamsu, nė vieno turisto. Ir pilna vietinių, kurie, turbūt kaip ir mes, nesupranta, ką čia veikiame.

Aistė Košienė su vyru Giedriumi
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Pradėjom ieškoti nakvynės, matome iškabą. Praveriame duris ir ispaniškai pasisveikinu su nuobodžiaujančia moteriške. Mane pamačiusi, ji kelis kartus iš nuostabos atsitraukė. Pasijutau kaip kokia pasivaidenusi mergelė Marija. Greitai jos nuostabą pakeitė džiaugsmas bei juokas, o mes įsikūrėme jaukiame kambaryje.

Gatvės versliukai: višta puode ir tualetinis popierius

Kalbant apie perujiečius, susidarė įspūdis, kad jie draugiški ir paslaugūs, bet labiau užsiėmę savo reikalais nei tavimi. O reikalų jie turi daug. Turbūt kiekvieną perujietį galima vadinti verslininku. Visi gatvėje ką nors parduoda, siūlo paslaugas ar gamina maistą, spaudžia sultis. Keisčiausias mūsų sutiktas prekeivis gatvėje pardavinėjo tualetinio popieriaus ritinėlį. Tiesiog ėjo ir siūlė praeiviams. Arba dar įdomesni vietiniai „restoranai“: moteriškė sėdi ant šaligatvio pasistačiusi 2–3 puodus maisto, apkamšyto antklodėmis, ir laukia išalkusiųjų. Priėjus pirkėjui, išpakuoja iš antklodžių puodą ir patiekia maistą. Šis pigus, valgomas sėdint šalia virėjos ir ne iš vienkartinių indų!

Ekstremalu: nuo žygio į kalnus iki Mirties kelio

Labiausiai sužavėjo Andų kalnynas, Kusko apylinkės ir Maču Pikču. Kadangi mėgstame kalnus, į Maču Pikču keliavome ne traukiniu 3 valandas, kaip dauguma turistų, bet pasirinkome 5 dienų žygį su nakvynėmis palapinėse kalnuose. Pakilome į 4600 m aukštį, nors pats Maču Pikču įsikūręs 2350 m aukštyje.

Žygis sekino fiziškai, bet apdovanojo nuostabiais reginiais. Ledynai, lagūnos, kartais išsukdavome iš kelio, kad pamatytume, kaip ledokšniai griūva į skaidrų vandenį.

O Maču Pikču savo architektūra bei atsiveriančiu vaizdu turbūt yra įsimintiniausia kelionės dalis.
Peru – ne tik gamta ir miestai, Peru siūlo ir daugybę aktyvių, drąsos reikalaujančių pramogų. Atvykus į Ica oazę dykumoje ir likus valandai iki sutemų pamatėme, kad visi sėda į bugius ir kažkur važiuoja. Nepraėjo nė 10 minučių ir jau sėdėjome bugyje, nežinodami nei ką patirsime, nei ką pamatysime. Pramogos esmė buvo ne vaizdas, o pašėlęs vairuotojas, lekiantis per stačias kalvas. Baisiau nei amerikietiškuose kalneliuose! Kita pramoga tapo raftingas sraunioje, šaltoje upėje Arekipos regione. Jėgų nereikėjo, reikėjo greitos reakcijos, kad neiškristum iš valties ar stipriu smūgiu nesitrenktum į uolą. O kai patiri adrenaliną, norisi jo vis daugiau. Todėl po kelių dienų jau klausėmės instruktoriaus, kaip reikia leistis 1000 m zip line (lynu) 300 m aukštyje virš upės ir eiti beždžionių tiltu apie porą šimtų metrų. Ši pramoga reikalavo daugiausiai vidinių jėgų ir kovos su savo baimėmis.

Mirties kelias Bolivijoje irgi labai gąsdino, bet vaikščiodami po La Paz miestą, matydami iš ten grįžtančius dviratininkus supratome privalantys išbandyti.

Ir štai jau stovime su šalmais, apsaugomis, dviračiais 8 valandą ryto kažkur Bolivijoje 4650 m aukštyje pasiruošę leistis žemyn. Leidžiantis pagrindinis uždavinys yra ne minti, o vairuoti. Eismas čia jau uždraustas, todėl daug saugiau nei anksčiau, tačiau vis tiek pasitaiko vienas kitas pralekiantis automobilis.

Važiavome išsižioję. Ten baisiausia – užsižiūrėjus į kerinčius vaizdus nudardėti nuo skardžio. Reikia rimtai save kontroliuoti. Gidai vis primena apie dviratininkus, kurie darėsi asmenukes ir žuvo.

Ar kelionės metu pavargome? Buvo visko, bet žiūrint į nuotraukas ir sapnuose tebematant kalnus nuovargis pasimiršo ir virto svajonėmis apie naujas keliones.“

Paracas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Fantastiška pakeleivė

Keliaudama po Peru ir Boliviją, Aistė Košienė žavėjosi ne tik ryškių šalių vaizdais, bet ir naujomis galimybėmis juos fiksuoti.

Šį kartą Aistės kuprinėje atsirado nauja pakeleivė. „Sony Action Cam“ – 4K kokybišką vaizdą fiksuojanti kamera. Ji maloniai stebino visos kelionės metu, tačiau didžiausios staigmenos laukė sugrįžus ir vaizdus peržiūrėjus dideliame ekrane.

Aistė vežėsi ir iPhone 6, kuriuo yra pratusi fotografuoti bei filmuoti, todėl galėjo palyginti dviejų įrenginių vaizdo kokybę. „Sony“ produktas iš gausaus panašių gaminių segmento išsiskiria keliomis savybėmis. Visų pirma – puikia subalansuota optinio vaizdo stabilizavimo sistema „Steady Shot“ ir atskiru ant riešo dėvimu ekranu „Live View“.

Pats su tokia kamera neseniai keliavau po Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinius parkus ir Vakarinę pakrantę, todėl buvo įdomu palyginti Aistės įspūdžius su savaisiais. Ant rankos dėvimas ir kamerą valdantis ekranas man pasirodė labai patogus: tiksliai žinodavau, kada filmuojama, nes kamera būdavo pritaisyta arba ant kuprinės, arba ant šalmo.

O štai Aistei šis priedas pasirodė nelabai reikalingas. Ji išsyk sinchronizavo kamerą su telefonu ir naudojo jį kaip valdymo pultelį bei monitorių. „Bandėm segėti ant riešo, bet ekranas mažas, buvo sunku suprasti. Atsisiunčiau programėlę, sujungiau su kamera ir viskas tapo puiku“, – pasakoja ji.

Tiesa, reikėjo priprasti prie kūno logikos, kai viena ranka laiko kamerą, o kita – valdymo įrenginį. Keliautojai kamerą dažniausiai laikė ant specialaus strypo, nes kitų tvirtinimo priedų šį kartą neturėjo. Dabar pripažįsta padarę klaidą. Paskui taip įgudo, kad po kelių savaičių filmuodavo jau tiesiog nukreipusi į objektą, be vaizdo telefone.

„Supratau, kokį kampą ji aprėpia, ir viskas pavyko puikiai. Gamtos vaizdai ten tiesiog įspūdingi, daug judėjome, todėl šįkart daugiau filmavau, o ne fotografavau. Aktyvaus veiksmo siužetai: čiuožimas lynais nuo kalnų, važiavimas dviračiais aukštikalnėse, plaukimas plaustais – visur kamera veikė idealiai“, – kalbėjo ekstremalias pramogas mėgstanti Aistė. Kadangi specialaus užrakto nebuvo, teko kamerą prie dviračio vairo tvirtinti lipnia juosta, plaukiant kalnų upėmis – rišti prie liemenės.

Tai kokia gi vaizdo kokybė, lyginant su iPhone? Aistę labiausiai sužavėjo kampo platumas. Buvo momentų, kai tą patį vaizdą iš to paties taško fiksavo abiem aparatais: „Sony“ fiksuoja nepalyginamai daugiau. Žinoma, galima daryti panoramines nuotraukas, bet man nepatinka tas siauras formatas.“

Tiesa, telefono spalvos jai atrodo kiek artimesnės tikrovei, o kameros – kiek šaltokos. Tačiau „Sony“ yra apgalvojusi ir tokius atvejus – tereikia pažaisti su nustatymais ir pasirinkti akiai maloniausią vaizdą. Nuo šaltesnių iki šiltų atspalvių. Aistė sakė kitos kelionės metu būtinai į tai atkreipsianti dėmesį – skirtumai gali būti esminiai.

Tokio tipo kamerose montuojami fiksuoto židinio nuotolio objektyvai. Ar netrūko vaizdo priartinimo galimybės? „Žinoma, kartais būtų buvę gerai ne plotis, o gylis. Bet paskui įpranti naudotis kojomis, kiek tai įmanoma. Mažas ekranas ant korpuso būtų patogiau, nes idėja su riešu man nepasirodė gera. Be to, apsauginė kapsulė gerokai slopina garsą, tai supratau tik gerokai vėliau, peržiūrėjusi siužetus“, – vardijo keliautoja.

Tačiau tai – nedideli trūkumai. Šią kamerą Aistė vežtųsi ir į kitas keliones. Maža, lengvai valdoma, atspari dulkėms, smūgiams ir vandeniui, o vaizdas – stulbinamos kokybės. Filmavimas po vandeniu irgi maloniai nustebino aukšta raiška. „Šis daiktas – tikras keliautojo draugas.“