„Tai yra didelė problema, nes per tuos plyšius į visas pastato konstrukcijas skverbiasi drėgmė, dauginasi patys įvairiausi mikroorganizmai, kurie laikui bėgant „atkeliauja“ į kitas namo konstrukcijas, net patalpas, gali turėti neigiamos įtakos žmonių sveikatai. Dar viena problema – pažeista rūsio sienų vertikalinė hidroizoliacija. Beje, ankstesniais laikais ji ir nebuvo labai kokybiška. Taigi – apšiltinant pamatus bei rūsio sienas, svarbu šias dvi problemas išspręsti – iš plyšių reikia pašalinti teršalus, užsandarinti, o po to atnaujinti hidroizoliaciją“, – svarbiausius darbus šiltinant cokolius ir rūsio sienas įvardija mokslininkas.
Jis taip pat pastebi, kad nors pamatams bei rūsio sienoms turėjo būti naudojamos itin kokybiškos medžiagos, tikrovėje tai ne visada pasisekdavo. Todėl kokybiška pamatų ir rūsio sienų priežiūra yra dar aktualesnė. „Paprastai pastatų pamatai ir rūsio sienos būna iš gelžbetonio arba betono. Teoriškai, jiems turėjo būti naudojamos tik geriausios medžiagos, nes pamatai turi tarnauti ilgiausiai. Juokaujama, kad iš viso namo pamatai turi susidėvėti patys paskutiniai. Jų „gyvavimo“ laikas siekia maždaug šimtą – pusantro šimto metų. Tačiau ne paslaptis – ne visiems pamatams buvo naudojamos itin kokybiškos medžiagos, todėl dar labiau išauga pamatų priežiūros svarba. O pasirūpinti pamatais ir rūsio sienomis pirmiausia padeda cokolio tinkamas apšiltinimas ir kokybiškos nuogrindos įrengimas“, – pasakoja pašnekovas.
Cokolis turi būti atsparus drėgmei, šalčiui, teršalams ir smūgiams
Šiltinant cokolį, šis darbas turėtų būti atliktas itin kokybiškai ir turint omenyje cokolio specifiką – tai, kad jis prie pat žemės ir jam tenka daugiau aplinkos poveikio, nei, pavyzdžiui, sienoms. „Jeigu cokolis apšiltintas nekokybiškai, per jį šaltis pereina į pirmo aukšto grindų konstrukcijas ir kampus. Kadangi taip susidaro šilumos tilteliai, prie grindų apvadų gali susidaryti drėgmės kondensatas ir net šerkšnas, veistis pelėsiniai grybai. Be to, drėgmė užšąla, plečiasi ir pradeda ardyti pačius pamatus bei jų apdailą. Tam, kad būtų galima išvengti tokių nemalonumų, prieš šiltinant cokolį svarbu įsidėmėti, jog jo šiltinimo sistema, izoliacija turi būti mechaniškai tvirtesnė, nes cokolis labiausiai veikiamas ne tik drėgmės, bet ir įvairių fizinių poveikių: visai šalia žaidžia vaikai, statomos transporto priemonės, barstoma druska, vaikšto šunys ir t. t. Be to, apšiltinimo sistema turi būti ne tik atspari šalčiui, bet tvirtai, patikimai įrengta. Ją įrengiant labai svarbus sąžiningas rangovo darbas“, – įsitikinęs mokslininkas.
Cokolį galima apdailinti naudojant apdailos plyteles, tinką arba apdailos plokštes, priklausomai nuo to, kokį fasadą – vėdinamą ar tinkuojamą, pasirinko daugiabutis. „Norėčiau atkreipti dėmesį, kad ypatingai svarbu laikytis darbų technologijos reikalavimų. Pavyzdžiui, tinko arba apdailos plytelių negalima dėti esant žemai oro temperatūrai, nes tada apdaila pradeda trūkinėti ir ilgainiui tampa labai lengvai pažeidžiama“, – pabrėžia pašnekovas.
Nuogrinda – pamatų „apsauginis“
Retai girdimas žodis „nuogrinda“ – tai pastato dalis, skirta apsaugoti cokolį, pamatus ir rūsio sienas nuo drėgmės, organinių teršalų bei augmenijos. Paprastai nuogrindos būna dviejų tipų – uždaros ir atviros. Kaip pastebi dr. Česlovas Ignatavičius, kokybiškai įrengta nuogrinda – itin svarbi mūsų klimatinėms sąlygoms, nes apsaugo pamatus ir cokolio apdailą nuo vandens, sniego ir drėgmės, kurios Lietuvoje tikrai netrūksta.
„Prie cokolių su blogai įrengtomis nuogrindomis kaupiasi vanduo, teršalai, sniegas. Tai reiškia, kad tokiu būdu vanduo smelkiasi į pamatus, rūsio sienas ir net – pirmo aukšto grindų konstrukcijas. Laikui bėgant šis vanduo migruoja aukštyn ir pradeda ardyti sienas net iš vidaus“, – pasakoja mokslininkas.
Jis pastebi, kad efektyviausias būdas užkirsti kelią tokioms bėdoms – kokybiškos, atviros, vėdinamos, drenuojamos nuogrindos įrengimas. „Pastebėjau, kad tokios nuogrindos Skandinavijoje jau seniai įrengiamos net prie senovinių pastatų, nes jų kokybė geriausia ir labiausiai atitinka šiaurietišką klimatą“, – pastebi Č. Ignatavičius.
Rekomenduoja atviras, akmenimis „grįstas“ nuogrindas
Žinomas mokslininkas atkreipia dėmesį, kad anksčiau buvo populiarios uždaros betoninės nuogrindos, kurios iš tikrųjų gali sukelti daug problemų. „Pavyzdžiui, jeigu darant tokią nuogrindą ant blogai sutankinto grunto pamatų buvo uždėtos šaligatvio plytelės arba betonas, laikui bėgant ši konstrukcija nusėda ir nuogrinda, užuot leidusi vandeniui bei teršalams pasišalinti, pradeda juos kaupti. O tai dar labiau pagreitina pamatų, rūsio ir jų apdailos ardymą. Blogai įrengtos uždaros nuogrindos neigiamą poveikį galima pastebėti ne tik po daugelio metų, bet ir iškart – net po mėnesio, pavyzdžiui, kai cokolis pradeda samanoti. Apskritai, nelabai sėkmingas ir visas tokios nuogrindos principas. Pavyzdžiui, pavasarį, kai drėgmė pradeda migruoti į žemės paviršių, ji negali pro sandarias plokštes išmigruoti į viršų ir randa kitų kelių – pradeda smelktis į pamatus, cokolio šilumos izoliaciją“, – perspėja Č. Ignatavičius.
Kur kas pažangesnis sprendimas – atvira ir vėdinama nuogrinda, padaryta iš akmenų, kurie leidžia vandeniui laisvai ištekėti į drenažą. Tačiau ir šio tipo nuogrindos įrengimui reikia skirti nemažai dėmesio. „Kokybiškai įrengta, vėdinama, atvira nuogrinda gali tarnauti dešimtmečiais – tai reiškia, kad cokolis visą laiką išlieka švarus, nedėmėtas. Bet ją įrengiant svarbu kruopščiai laikytis rekomendacijų. Pavyzdžiui, nustatyta, kad tokiai nuogrindai geriausiai tinka 30–60 mm skersmens akmenys, kurie turėtų būti dedami ne ant dirvožemio, o ant žvyro. Be to, rekomenduojamas akmenų sluoksnio storis – 25 cm. Kai kada tenka matyti, kaip atviras nuogrindas įrengiamos naudojant ne akmenis, bet skaldą. Tačiau aš šios medžiagos tikrai nerekomenduočiau – ant jos užsilaiko organiniai teršalai ir greičiau veisiasi įvairūs mikroorganizmai“, – pasakoja pašnekovas.
Užsakymo nr.: PT_74492776